Už ką Ridikaitė verta garbės daktaro vardo

Publikuota: 2017-01-14
Vilniaus dailės akademijos parodų salėse „Titanikas“ veikia Eglės Ridikaitės paroda „Atėjai, pamatei, išėjai: kultūringos grindys“. 
Vladimiro Ivanovo (VŽ) nuotr.
Vilniaus dailės akademijos parodų salėse „Titanikas“ veikia Eglės Ridikaitės paroda „Atėjai, pamatei, išėjai: kultūringos grindys“. Vladimiro Ivanovo (VŽ) nuotr.
 

Vilniaus dailės akademijos parodų salėse „Titanikas“ veikia viena svarbiausių XXI a. pradžios parodų – Eglės Ridikaitės „Atėjai, pamatei, išėjai: kultūringos grindys“ (kuratorė Vilma Mačianskaitė). Kaip dailės istorikė drįstu teigti, kad tai yra amžiaus paroda – ne tik atspindinti mūsų laiką, bet ir susiejanti jį su ankstesne epocha ir nutiesianti tiltą – skraidančias grindis – į ateitį.

Kol politikai suka galvas, kaip įamžinti Lietuvos valstybingumo šimtmetį, Eglė Ridikaitė šaltoje dirbtuvėje kuria vizualinį miesto metraštį. Skirtingai nuo vieną asmenį ar idėją išaukštinančių paminklų, jos kasdienybės monumentai prikelia grindis klojusių ir jomis vaikščiojusių miesto gyventojų kartas. Dar nuostabiau, kad ant „Titaniko“ sienų kabančios „grindys“ yra tokio paties dydžio, kaip realūs jų prototipai. Nesumažinti iki jaukaus paveikslėlio ir neišpūsti iki totalitarinės pompastikos. Realūs, bet dideli, beveik iškilmingi – tarsi vaikščiotum ne parodoje, o bažnyčioje. Ornamentuotoje visų tikėjimų šventykloje.

Kūrinys kaip optinis prietaisas

Juk ornamentas yra raštas, o grindų mozaikos – pėdomis skaitomi urbanistiniai memuarai. Praėjus amžiams, jie atsiduria mums prieš akis – dabar galime skaityti tuos įrašus horizontaliai, vertikaliai ir įstrižai su visomis nuorodomis, paraštėmis ir korektūros klaidomis. Klaidos, laiptinės plano netaisyklingumai ir paliktos tuščios užstatytų grindų vietos turi lemiamą reikšmę – jos atgaivina tobulą geometriją, suteikia vaizdui žmogiškąją dimensiją. Menininkė fiksuoja ne tik plytelių raštą, bet ir jų nusitrynimą – iš to galime nuspėti, kur yra lauko durys. O blausūs keisti raštai šalia – savavališki mediniai sandėliukai laiptinėse.

Tyrinėjant grindų raštus, kyla nenumaldomas noras palyginti tai, ką matai parodoje, su grindimis konkrečiuose namuose. „Contour Art Gallery“ net išleido parodos gidą su adresais bei žemėlapiu ir surengė dvi ekskursijas su gidu Donatu Jokūbaičiu. Ir lietingą vakarą, ir šaltą popietę į jas susirinko daugybė žmonių – ir buvo verta. Taip parodoje esantys iš konteksto „išplėšti“ grindų planai susijungė su miesto kūnu. Nes geras meno kūrinys yra kaip optinis prietaisas, parodantis tai, ko nepastebėjome. Pavyzdžiui, Mindaugo Navako cinkografiniai kentaurai, it žvelgiant pro teleskopą, padidino skulptūrą ir nutolino architektūrą („Kablys“ ant buvusių Geležinkelininkų kultūros rūmų Vilniuje). Marija Teresė Rožanskaitė mokė žvelgti kiaurai – kaip per rentgeno aparatą. Kokią žiūrą renkasi Eglė Ridikaitė? Ji rodo, kaip reikia žiūrėti visu kūnu – apeinant, įžengiant, išeinant. Jos didelio mastelio darbai ekspozicinę erdvę paverčia egzistencine.

Ridikaitės susidomėjimas grindimis prasidėjo nuo žydų pirties Užupio 2A. Darbo pavadinimas tiksliai nusako autorės būseną: „Kai pamačiau, negalėjau užmigti (žydų pirtis)“. Kai pirmą kartą iškabino ją parodoje „Postidėja III. Plotas“, visos erdvinės galerijos „Kairė-dešinė“ gijos susijungė. Iš ornamentuoto galerijos koridoriaus įžengus į kitą salę, nuo sienos jau žvelgė ką tik mindytos grindys. Tarsi eitum veidrodžių tuneliu. Realybės susidvejinimo efektas – Ridikaitės purškiamų dažų rūko miražas, kai nyksta riba tarp reprezentacinės ir konkrečios erdvės.

Įdomu, kad ir šioje parodoje yra realybės išbandymo poligonas – galerijoje „Artifex“, kur veikia kita Ridikaitės parodos dalis, kaba tikros šios galerijos grindys iš standartinių rudų plytelių, kurių jau nepamatysi, – jos užlietos betonu. Taigi menininkė išsaugo ne tik istorinius ornamentus, bet ir naujųjų laikų masinės gamybos pavyzdžius, savaip juos sutaurindama. Čia įdomus ne tik paslėptų ir dabartinių grindų santykis, bet ir jų įvietinimas. Grindys kaba įstrižai erdvėje ir taip užtveria perėjimą į tolimesnes sales. Ridikaitės darbas ne „pakloja“ erdvę kaip kilimėlį, o dramatiškai perskiria ją į šiapus ir anapus.

Architektūra, rašanti istoriją

Šiuolaikinės lietuvių dailės kontekste Eglės Ridikaitės tapyba išsiskiria kaip itin glaudžiai susijusi su architektūra ir šiuolaikiniu jos žymėjimu, grafičiais. Didelių mastelių drobės kalamos vinimis prie sienos ir tampa jos dalimi, neatskirta jokių rėmų. Iš grafičių ateina purškiamų dažų ir trafaretų naudojimas, kuris suteikia darbui šiuolaikišką pavidalą, tačiau sukuria ir keisto nerealumo įspūdį.

Miesto metraštininkai grafitininkai pastatų sienas dažniausiai suvokia kaip plokštumas, darbo lauką. Ridikaitė architektūros ir paveikslo erdvę traktuoja sudėtingiau. Tai nėra tik plokštuma (fizinė ar reprezentacinė – architektūrinė ar tapybinė), bet ir paradoksali jų jungtis, netikėtas sukeistinimas, prasmės apvertimas. Taip atsitinka, kai tikslių matavimų grindys su senovinėmis mozaikomis atsiduria ant sienos. Tačiau ne kaip dekoratyvus motyvas, bet kaip konceptuali nuoroda į realiai egzistuojančias grindis Vilniaus senamiestyje.

Su Ridikaitės kūryba senamiesčio grindų istorija įrašoma į XIX a. pabaigos – XX a. pradžios interjerų istoriją, kurią ji taip pat kruopščiai dokumentavo. Menininkės darbai yra vizualus gyvenamųjų erdvių archyvas, geriau už fotografiją perteikiantis miestiečių buitį ir būtį. Tiksliau – be patoso pakylėjanti buitį iki būties apmąstymų, suteikianti jai transcendentinę dimensiją, savotišką „anapusybės“ švytėjimą. Formaliai žiūrint, švytėjimas atsiranda dėl purškiamų dažų kuriamo „sklendimo ore“ įspūdžio, ornamentinėms formoms suteikiančio ikoniško skambesio.

Dar viena ypatybė sieja Ridikaitę su ikonų tapytojais – itin kruopštus, daug laiko, tikslumo ir išmanymo reikalaujantis rankų darbas. Atrodo – nėra jokio potėpio, jokio „meninio prisilietimo“ tradicine prasme. Tačiau kiekviena forma yra rankomis pagamintas trafaretas, kiekviena detalė yra kruopščiai atkurta iš natūros. Savo darbus ji kuria mėnesius ir metus, kaip didieji freskų tapytojai. Jos kūriniai pakraunami stebėjimo, apmąstymo, kūrybinės transformacijos energija, kuri persiduoda žiūrovui. Jie visada reiškia kai ką daugiau, nei įprastas sienų dekoras. Eglės drobės skatina žvelgti giliau, įdėmiau: nuleidus galvą pamatyti, kokie lobiai slypi po kojomis ir pakėlus galvą išvysti jų išaukštinimą meno kūrinyje. Menine ir idėjine prasme tai labai šiuolaikiškas judesys: ne atskirti aukšta ir žema, o parodyti, kaip žema gali tapti aukšta ir kad meno vertę lemia ne tik istorija, bet ir mūsų požiūris.

Gaila, kad nebuvo įgyvendintas Eglės Ridikaitės grindų projektas, vienas iš konkurso „Art in Quadrum“ laimėtojų. Nupiešus senovines grindis ant naujo pastato, jis susijungtų su svarbiais Vilniaus taškais – Pilies ir Didžiosios gatvėmis, Aušros vartais – ir įgautų istorinį svorį. Šiuolaikinė architektūra užmegztų pokalbį su istorine. Tai būtų ne tradicijos perėmimas (tokiu atveju reikėtų mozaikomis iškloti grindis), bet konceptualus ir estetinis jos įprasminimas. O kartu – šiuolaikiškas būdas rašyti į Vilniaus architektūros istoriją. Eglės darbai leidžia viešoms erdvėms kalbėti(s) visiems suprantama kalba.

Apie žemę ir žemėlapį

O kol kas visi gali pasitikrinti architektūrinę ir tapybinę klausą VDA „Titaniko“ antrame aukšte, kur skleidžiasi ketverius metus vykęs ir tebevykstantis unikalus meninis tyrimas. Meninis tyrimas – madingas, bet sunkiai apibrėžiamas metodas. Labai dažnai menininkai tiesiog tyrinėja save ir nebūtinai atveria naujų pasaulių. Tačiau Eglė ne tik tiria grindis – ji atidengia ir konservuoja pamintą grožį. Įdomu, kad tuo pat metu vyko ir dailėtyrininkės Dalios Klajumienės tyrimas („Vilniaus gyvenamųjų namų interjerų dekoro elementai“, VDA, 2015). Menininkė ir mokslininkė net keitėsi informacija apie savo radinius, jų studijos papildo viena kitą – knyga atveria istorinį, menotyrinį kontekstą, nurodo gamintojus, medžiagas, technologijas. Menininkė aktyvuoja nuorodas erdvėje – smulkiausiais dažų lašeliais išpurkštos ir silikonu padengtos drobės vizualiai transformuojasi į grindis.

Nes 1:1 yra ne tik santykis. Tai dviguba ontologija, kelianti klausimą – kuo skiriasi realybė ir reprezentacija? Būtent nuo šio santykio prasideda rašytojo ir teoretiko Stepheno Wrighto sudarytas naujam meno vartojimui skirtas žodynas, kurį 2014 m. jam užsakė Van Abbe muziejus Eindhovene (Nyderlandai). Rašytojas pateikia pavyzdį iš Lewiso Carrollo apsakymo apie žemėlapį, kurį tikslinant jis galiausiai pasiekė 1:1 mastelį – ir jį pagamino, tik neišskleidė, nes užstotų šviesą. Eglė išskleidė grindis, bet šviesos tik padaugėjo. Wrightas mano, kad toks žemėlapio ir žemės santykis padeda išsivaduoti iš institucinių ir ideologinių rėmų, o tokio pobūdžio meno praktikose svarbiausia yra menininkės (-o) savivoka ir pasirinkimas. Dvidešimt trys 1:1 grindų mozaikos ant 3–5 m drobių per ketverius metus. Konceptualus titaniško masto meninis tyrimas, už kurį nedvejodama suteikčiau Ridikaitei VDA garbės daktarės vardą.

Eglės Ridikaitės paroda

  • „Atėjai, pamatei, išėjai: kultūringos grindys“ VDA parodų salėse „Titanikas“ veiks iki sausio 22 d.
  • Parodos tęsinys, darbas „Pas Severiją“, eksponuojamas VDA tekstilės galerijoje „Artifex“.

FOTOGALERIJA Paroda „Atėjai, pamatei, išėjai: kultūringos grindys“ (19 nuotr.)

Rašyti komentarą

Rašyti komentarą

„Mėgintuvėlis LT“ įkūrėja: verslo eksperimentas – uždegti mokslu vaikus Premium

Renata Česūnienė, MB „Mėgintuvėlis LT“ įkūrėja, pasitinka savo laboratorijoje. Stalas čia nukrautas...

Laisvalaikis
2019.04.19
Išsiaiškino, kur Shakespeare‘as rašė „Romeo ir Džiuljetą“

Britų istorikas Geoffrey‘is Marshas sako nustatęs, kur gyveno Williamas Shakespeare‘as (1564-1616 m.), kai...

Laisvalaikis
2019.04.17
Jei į Prezidentus kandidatuotų robotas

Vilniuje veikiantis privatus MO muziejus, atkreipdamas dėmesį į balandžio pradžioje atidarytą naują didžiąją...

Laisvalaikis
2019.04.17
Dievo Motinos katedrai verslas aukoja milijonus 2

Nacionaline tragedija vadinamas Paryžiaus Dievo Motinos katedros gaisras sujaudino ne tik tikinčiųjų širdis.

Laisvalaikis
2019.04.17
Futurologas Ch. Kutarna: naujame pasaulyje senos tiesos negalioja Premium

Futurologas dr. Chrisas Kutarna į interviu atvyko beveik parą keliavęs iš Naujosios Zelandijos – per Dohą, o...

Laisvalaikis
2019.04.16
NTAKD riboja tarptautinių „Vyno dienų“ reklamą Premium 8

Didžiausią Baltijos ir Šiaurės Europos šalių vyno parodą „Vyno dienos“ rengiantis „Vyno klubas“ pranešė, jog...

Laisvalaikis
2019.04.16
Paryžiaus katedra: kas prarasta ir kas laukia 7

Pirmadienio vakarą Paryžiaus Dievo Motinos katedrą niokojusį gaisrą pavyko numalšinti. Nors sudegė visas...

Laisvalaikis
2019.04.16
Kakė Makė eina į „Akropolius“ 9

„Alma littera“ pranešė plečianti savo valdomo „Kakės Makės“ prekės ženklo pasaulį – rugpjūtį Vilniaus ir...

Laisvalaikis
2019.04.15
Graikija ir Turkija turistams atvers senovinių laivų sudužimo vietas

Graikija ir Turkija turistams – nardytojams rengiasi atverti naujus povandeninės archeologijos lobynus.

Paslaugos
2019.04.15
Kelionės verslo reikalais – ne į sveikatą 1

Darbo reikalais dažnai keliaujantys žmonės retai kalba apie tokių išvykų romantiką, jiems tai – neišvengiama...

Laisvalaikis
2019.04.14
1940-ųjų ruduo – kelias į „Barbarossą“ Premium

Vos spėjus Vokietijai sutriuškinti Prancūziją ir išmesti iš žemyno britus, 1940 m. vasarą pasaulis ėmėsi...

Verslo klasė
2019.04.13
Savaitgalis Birštone: ką aplankyti ir kokių pramogų siūlo kurortas 5

Birštoną galima vadinti etaloniniu sėkmės pavyzdžiu: dar prieš penkerius metus kaip galimą kurortą poilsiui...

Laisvalaikis
2019.04.13
„Vero Cafe“ tinklo savininkai: krizė – geras laikas pradėti verslą Premium 4

Skamba kiek makabriškai, tačiau yra verslų, kuriuos pradėti geriausias laikas buvo per 2007–2008 m. finansų...

Laisvalaikis
2019.04.12
Mokslininkai nufotografavo juodąją skylę 1

Mokslininkams pirmą kartą pavyko nufotografuoti juodąją skylę, kurią jie aptiko tolimoje galaktikoje M87. Šį...

Laisvalaikis
2019.04.10
VGTU architektūros studentai laimėjo tarptautinį konkursą

Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) architektūros magistrantūros studentai tapo 3-iojo...

Laisvalaikis
2019.04.10
NASA išrinko 3 geriausius Marso buveinių projektus 4

JAV kosmoso tyrimų agentūra NASA išrinko tris konkurso „3D-Printed Habitat Challenge“ finalininkus, kurių...

Laisvalaikis
2019.04.09
Naujas vartojimo standartas – gyvenimas be atliekų Premium 5

Ar galite pasakyti, kokį nešiojamąjį kompiuterį įsigijęs padarysiu mažiau žalos aplinkai? Kaip rinkti šunų...

Laisvalaikis
2019.04.08
Švietimas: kaip mokytojai gali pamatyti pusiau pilną stiklinę

Jolanta Lipkevičienė daug pinigų neuždirba. Tačiau rytais ji keliasi su džiaugsmu ir skuba į darbą mokykloje.

Verslo klasė
2019.04.07
Pakalbėkim apie meną: apgaulingos Meliuzinos vilionės

„Lewben Art Foundation“ (LAF) rubrikoje „Savas kambarys“ šį kartą pristatoma menininkė Laisvydė Šalčiūtė ir...

Laisvalaikis
2019.04.07
A. Puklevičius: Vakcina nuo smegenų skystėjimo 42

Annie Dillard savo knygoje „Pilgrim at Tinker Creek“ („Piligrimas prie skardininko upelio“) pasakoja apie...

Verslo klasė
2019.04.07

Verslo žinių pasiūlymai

Šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. „cookies“). Jie padeda atpažinti prisijungusius vartotojus, matuoti auditorijos dydį ir naršymo įpročius; taip mes galime keisti svetainę, kad ji būtų jums patogesnė.
Sutinku Plačiau