Pietūs su FT: Johnas Hanke, „Pokemon Go“ kūrėjas

FOTOGALERIJA FT pietūs su Johnu Hanke „Pokemon go“ kūrėju (30 nuotr.)

Johnas Hanke atvyksta į San Fransisko įlankoje esantį meksikiečių restoraną „Mijita“. Jis atrodo panašesnis į vidutinio amžiaus indie roko gerbėją negu į bendrovės, kuri, apytiksliais skaičiavimais, šią vasarą uždirbdavo dešimtis milijonų dolerių per savaitę, generalinį direktorių. Po neužsegtais dryžuotais flaneliniais marškiniais matyti marškinėliai, ant kurių – kompasas ir žodžiai iš filmo „Žiedų valdovas“: „Ne visi, kurie klajoja, yra pasiklydę.“

Šis šūkis – užuomina į Johno Hanke, mobiliosios žaidimų programėlės „Pokemon Go“ kūrėjo, statusą. Per vieną liepos naktį ši programėlė tapo ypatingu kultūros fenomenu – ji paskatino milijonus žmonių visame pasaulyje klajoti po viešąsias erdves realiose vietose ieškant virtualių pabaisų.

„Google“ infrastruktūros inžinieriai tvirtina, kad programėlės naudotojų srautas buvo 50 kartų didesnis, nei tikėtasi, ir tai ne kartą sukėlė paslaugos sutrikimų. Tačiau tikrieji sutrikimai buvo ne skaitmeniniai, o fiziniai. Stebuklingos būtybės žaidėjams pasirodydavo toje pačioje vietoje tuo pačiu laiku, todėl programėlės kūrėjai buvo apkaltinti, kad skatina naudotojus masiškai telktis tam tikrose vietose, mat žaidėjų grupės būriavosi parkuose, gatvėse, net bažnyčiose – visur, kur turėjo apsireikšti pokemonai.

Karštinė jau praėjo

„Džiaugiuosi, kad didžioji karštligė jau praėjo“, – prisipažįsta 50-metis p. Hanke, kai traukėme meksikiečių restorano link. Anot jo, žmonių minios buvo žaidimo sėkmės „nenumatytas padarinys“.

Kai rinkai buvo pristatytas žaidimas „Pokemon Go“, p. Hanke bendrovė „Niantic“ skaičiavo jau šeštus veiklos metus, – pradedantiesiems tai ištisa amžinybė. Taigi kaip jaučiasi p. Hanke, kai jo įmonę, keletą metų mėginusią įsiūlyti su vietovėmis susijusių žaidimų idėją nedidelei atsidavusių žaidėjų grupelei, staiga parbloškė milžiniškas sėkmės srautas?

„Plūduriavome jau ilgą laiką, o tada mums pavyko pagauti bangą, – sako pašnekovas, pratęsdamas mano metaforą. – Džiaugiuosi, kad mes ją pagavome.“

„Nors ji 50 kartų didesnė, nei buvo numatyta?“

„Net geriausi sportininkai dažnai nukrinta nuo banglentės, – atsako jis. – Bet jie atsikelia ir stengiasi pagauti kitą bangą.“

Paskui galimybes

Staigi žaidimo „Pokemon Go“ sėkmė paskatino aukštyn šauti ir garsios japonų žaidimų kūrimo bendrovės „Nintendo“ akcijų kainą. „Nintendo“ investavo į veiklą pradėjusią „Niantic“ ir suteikė jai licenciją naudotis savo franšize, skaičiuojančia jau 20 metų. Kai investuotojai išnagrinėjo ilgalaikes perspektyvas, akcijų kaina vėl nukrito, tačiau šiuo metu „Nintendo“ stengiasi išnaudoti visas mobiliųjų telefonų galimybes: „iPhone“ telefonams skirtų programėlių parduotuvėje „App Store“ pasirodė dar vienas žaidimas – „Super Mario“.

„Ar mėgstate takus (meksikietiški paplotėliai su įdaru)?“ – klausia p. Hanke.

„Mijita“ yra populiari užeiga didelėje prekyvietėje „Ferry Building“, tikrame San Fransisko smagurių rojuje, kurį galima palyginti su Londono „Borough Market“ arba Niujorko „Chelsea Market“, tik „Ferry Building“ ligi šiol atlieka savo pradinę laivų terminalo funkciją. Užsisakyti maisto einame tiesiai prie kasos, p. Hanke rekomenduoja paragauti takų su mėsa ir gvakamolės padažu, aš į pusdubenį įsidedu ir taką su žuvimi. Abu nusiperkame meksikietiškos kokakolos (vietoj kukurūzų sirupo į ją pilama cukranendrių cukraus) ir sukame prie staliuko į lauką, iš kur atsiveria puikus įlankos vaizdas.

Ponas Hanke gyvena Berklyje, kitapus įlankos, ir, „kai tik gali“, į darbą plaukia laivu arba važiuoja dviračiu. Viena iš priežasčių, paskatinusi jį 2015 m. palikti bendrovę „Google“, buvo ta, kad jam nusibodo kasdien per spūstis keliauti į Silicio slėnį, kuriame ir radosi „Niantic“ – vidinė įmonė, tyrusi, kaip vietos nustatymo paslaugas galima pritaikyti žaidimams ir pramogoms. Jis išplėtojo idėją, kurios „tikroji esmė buvo šiek tiek sulėtinti gyvenimo tempą, daug vaikščioti ir iš naujo atrasti vietas, kuriose gyveni“.

Grįžimas į viešąsias erdves

Atsitiko priešingai: žaidimas „Pokemon Go“ paskatino atsisakyti ramaus gyvenimo. Programėlių populiarumą stebinti bendrovė „Sensor Tower“ 2016 m. rugsėjo pradžioje suskaičiavo, kad mažiau kaip per du mėnesius žaidėjai šiam žaidimui išleido per 440 mln. JAV dolerių, tai yra daugiau, negu uždirbo daugelio populiariausių vasaros filmų kūrėjai. Ponas Hanke tvirtina, kad „daugumą purslų“ sukėlė „beprotiškas vienkartinis socialinės žiniasklaidos įtūžis“, nes dėl „papildytos tikrovės“ funkcijos ir socialiniuose tinkluose skelbtų nuotraukų su tikrose vietovėse esančiais pokemonais minios žmonių būrėsi konkrečiose vietose ir kėlė paniką miestų savivaldybių darbuotojams bei gyventojams, o kartais padarydavo tikros žalos.

„Niantic“ buvo priversta glaudžiau bendradarbiauti su miestų merais ir parkus valdančiomis įstaigomis, o kai kuriais atvejais, jei vietos gyventojai skundėsi, – net sumažinti pokemonų sustojimo vietų skaičių. Nepaisant atsargumo priemonių, turto savininkai bendrovei pateikė ieškinių Naujajame Džersyje ir Mičigane.

Nepaisydamas iš pradžių chaotiško žaidimo poveikio, p. Hanke tvirtina, kad vietos valdžios įstaigos turi puikią progą, pasinaudodamos žaidimu „Pokemon Go“, sudominti žmones apleistais gamtos kampeliais. „Liūdna, kad turime daugybę puikių parkų, bet žmonės juose nesilanko, nes po darbo skuba namo, užtrenkia duris ir įsijungia televizorių, – sako jis. – Mes norime, kad žmonės grįžtų į viešąsias erdves.“ Jis optimistiškai priduria, kad kai kurie galbūt net norės išsinešti savo šiukšles.

Lyriškoji dalis

Netrukus gauname savo patiekalus, tačiau neatrodo, kad p. Hanke skubėtų jų ragauti. Verslininkas paaiškina, kad restoraną „Mijita“ pasirinko ne tik todėl, kad šioje vietoje jis persikelia per įlanką, – tiesiog čionykštis maistas jam primena valgius, kuriais mėgavosi vaikystėje.

„Šį maistą pavadinčiau „Teks-Meks“, tačiau tai geresnis variantas“, – sako jis. Mat į teksasietišką maistą dedama riebaus rudojo padažo ir oranžinio čederio sūrio, tačiau mūsų paplotėliuose, laimė, jo nėra.

Ponas Hanke pasakoja, kad augo mažame, vos 1.000 gyventojų turinčiame Teksaso miestelyje Cross Plains, ir jo gyvenimas ten buvo panašus į filmo „Paskutinis kino seansas“ (angl. „The Last Picture Show“) siužetą. „Buvo nuobodu. Buvau pasiryžęs kuo greičiau sprukti“ – sako jis. Nors p. Hanke prisipažįsta esantis „apkiautėlis“ ir introvertiško būdo, mokykloje jis žaidė krepšinį, grojo džiazo grupėje ir studijavo kompiuterius. Sulaukęs 13-os, pjaudavo kaimynų vejas, o uždirbtus pinigus taupė pirmajam savo kompiuteriui „Tandy TRS-80“.

Ponas Hanke pirmasis iš savo šeimos narių įgijo aukštąjį išsilavinimą, tačiau po universiteto į Silicio slėnį iš karto nepateko. 1989-aisiais, baigęs Ostine esantį Teksaso universitetą ir tapęs menų ir gamtos mokslų specialistu, pradėjo dirbti Vašingtone, JAV Užsienio reikalų ministerijoje, vėliau – JAV ambasadoje Mianmare. „Buvau trečiasis sekretorius ir dirbau įvairiausius darbus, kaip ir kiekvienas darbuotojas“, – žiūrėdamas išsiblaškiusiu žvilgsniu prisimena jis.

Gyvendamas Birmoje p. Hanke dvasiškai nepabudo, kaip, pavyzdžiui, Steve’as Jobsas, tačiau su meile prisimena šalį, kuri dar prieš porą metų buvo viena mažiausiai technologiškai pažangių valstybių pasaulyje. „Nepamiršiu tų neįtikėtinai laimingų žmonių, gyvenančių skurdžioje ir neišsivysčiusioje aplinkoje, – kalba jis. – Birmos gyventojus nuolat lydi ramios laimės jausmas.“

Žaiskite į sveikatą?

Šis idiliškas besivystančio pasaulio vaizdas, atrodytų, nelabai dera prie išmaniųjų žaidimų kultūros, kurią padėjo sukurti „Pokemon Go“, tačiau p. Hanke nuoširdžiai tiki, kad tokio pobūdžio mobiliosios programėlės iš tiesų gali palankiai paveikti jomis besinaudojančių žmonių sveikatą. Žaidimai gali būti „beveik meditaciniai“, nes „atitraukia jūsų mintis nuo kitų dalykų“, – tvirtina jis. Be to, „Pokemon Go“ žaidėjai privalo būti aktyvūs. Ponas Hanke aiškina, kad „iš pradžių tai buvo atsitiktinė žaidimo ypatybė“, tačiau dabar yra vienas pagrindinių „Niantic“ tikslų.

Kai kurie „Pokemon Go“ žaidėjai mano, kad šis žaidimas veikiau yra pavojingas, nei stiprina sveikatą. Tarkime, būta pranešimų, kad neatidūs vairuotojai persekiodami pokemonus sudaužė savo automobilius. Du žaidėjai neapsižiūrėję nukrito nuo uolų, dar vienas rado negyvėlį.

„Norime paraginti žaidžiančius žmones būti atidžius“, – sako p. Hanke. Programėlė papildyta specialiais įspėjimais, tačiau atsakomybė išlieka ir žaidėjams: „Esate bent šiek tiek atsakingas, tačiau jums tereikia būti protingam ir tinkamai elgtis.“

Už pokemono nepasislėpsi

Gabalėlį tortilijos mirkydamas į ekologišką gvakamolės padažą, garsiai svarstau, kad viena priežasčių, kodėl pokemonai liepą taip neįtikėtinai išpopuliarėjo, gali būti ta, kad šis žaidimas suteikė žmonėms galimybę savotiškai pabėgti nuo neramumų, šiemet sukrėtusių pasaulį. Ponas Hanke mandagiai pritaria, tačiau priduria manąs, kad „nerami šių metų aplinka“ išsilaikys kur kas ilgiau.

„Manau, kad sąlygos, kuriomis gyvename jau daugelį metų ir kurioms būdinga nuolatinė technologijų plėtra, įtampa ir didžiulis tempas, tik blogės, – lėtai prataria jis. – Tai suteikia nuostabių galimybių, tačiau turi ir neigiamų aspektų.“

Turint omenyje stereotipinę nuomonę, kad „Pokemon Go“ žaidėjai negali atsiplėšti nuo savo telefonų, šis atsakymas nustebina. Toliau spaudžiu pašnekovą klausdamas, kodėl jis mano, kad „Pokemon Go“ gali būti „puiki atsvara“ šiai įtampai.

„Neneigiu, kad kartais tiesiog spoksai į ekraną, užuot grožėjęsis tikra Mohando Gandžio skulptūra, nors ji yra viena iš originalių žaidimo vietų“, – atsako jis ir rodo į statulą, kažkodėl iškilusią automobilių aikštelės viduryje.

Tačiau p. Hanke tvirtina, kad technologijų pertekliaus problemą galima įveikti pasitelkiant dar daugiau technologijų. „Niantic“ nori pritaikyti „Pokemon Go“ programėlę „Apple“ laikrodžiams, taigi žaidėjas galės gaudyti pokemonus, kuriuos matys ant savo riešo užsegtame laikrodyje, jam nebereikės žiūrėti į telefoną, o rankos liks laisvos.

Daug kas mano, kad ant rankų segimi prietaisai natūraliai pakeis išmaniuosius telefonus. Kol kas triukšmingai išreklamuotiems „Apple“ laikrodžiams nelabai pavyksta pasiekti rezultatų, kokių buvo tikėtasi, tačiau p. Hanke prisipažįsta tuo vis dar tikintis. „Prisimenu išmaniuosius telefonus, buvusius iki „iPhone“... Nesakau, kad jie buvo iš anksto pasmerkti žlugti, tiesiog niekas tinkamai nesurinko visų dalių.“

Akinių valanda išmuš

Be to, p. Hanke žavisi išmaniaisiais akiniais, pavyzdžiui, „Microsoft“ „HoloLens“ arba „Google“ remiamos slaptos pradedančiosios įmonės „Magic Leap“ kuriamais akiniais. „Turėsime akinius arba kontaktinius lęšius, kurie mums užtikrins patobulintą vaizdinę sąveiką su supančiu pasauliu, tačiau ši veikla taip nekris į akis, kaip tuo atveju, kai žaidėjai privalo išsitraukti telefoną“, – kalba jis su tokiu įkarščiu, lyg jo įmonė vienintelė pasaulyje galėtų įgyvendinti tokias idėjas.

„Apple“ generalinis direktorius Timas Cookas ir „Facebook“ įkūrėjas Markas Zuckerbergas yra iš tų technologijų bendrovių vadovų, kurie supranta, kad „Pokemon Go“ sėkmė atskleidžia naudotojų norą turėti tokią „papildytą tikrovę“, nors „Google“ akiniai patyrė nesėkmę dar nepristatyti visuomenei.

„Manau, triukšminga reklama jiems tik pakenkė, – sako p. Hanke apie šiuos akinius. – Jie juos reklamavo tada, kai neturėjo taip elgtis.“ Jis pateikia priešingą „Fitbit“ aktyvumo apyrankių pavyzdį: dėl „kuklesnės“ ir „natūralesnės“ rinkodaros strategijos „Fitbit“ yra viena iš jį labiausiai žavinčių Silicio slėnio bendrovių.

Dėl kryčio nesikremta

Slėnio bendrovės nesutaria, ar „Pokemon Go“ dar gali pagauti antrąją bangą. Įmonės „Slice Intelligence“, kuri stebi, kiek vartotojai išleidžia interneto pramogoms, skaičiavimu, žmonių, mokančių už programėlės atnaujinimus, skaičius rugsėjį nukrito 79%, palyginti su pakilimu liepos viduryje.

„Pirkimas sumažėjo“, – pripažįsta p. Hanke, nors neatrodo, kad labai dėl to krimstųsi. Iki šiol buvo įdiegta mažiau nei 200 iš daugiau nei 700 „Pokemon Go“ versijų, be to, yra šimtai milijonų nebežaidžiančių naudotojų, kuriuos „Niantic“ gali paraginti grįžti prie žaidimo.

„Mūsų investicijos seniai atsipirko ir uždirbome kur kas daugiau“, – sako J. Hanke, ir jo veidą nutvieskia retai matoma šypsena.

Imamės savo paplotėlių. Man patinka jo rekomenduotas mėsos įdaras, gardintas aštriais prieskoniais, o takai su žuvimi pasirodo prėskoki. Sugrįžęs prie žaidimo kultūrinio poveikio, klausiu, ar jis jaučiasi atsakingas, kai sužino apie kokiam nors žaidėjui nutikusį nelaimingą atsitikimą arba apiplėšimą, įvykdytą nusekus pokemoną į pavojingą miesto dalį.

„Išgirdę apie kokį nors nesklandumą, susijusį su mūsų produktu, mes kiekvieną kartą klausiame: „Ko galime imtis, kad patobulintume gaminį?“ – atsako jis.

Sakau, kad jo atsakymas nuskambėjo taip, lyg tai būtų technologiniai trūkumai, o ne tikras gyvenimas.

„Viskas mumyse ir aplink mus yra planuojama, pavyzdžiui, net tai, kaip žmonės sustoja į eilę prie kelto, – atšauna jis. – Noriu pasakyti, kad privalu viską suplanuoti, nesvarbu, ar tai būtų skaitmeniniai produktai, ar fiziniai daiktai, – kad šie gaminiai būtų kuo naudingesni ir kiek įmanoma nedarytų žalos. Šios atsakomybės imiesi visada, kai tik ką nors kuri.“

Jis skundžiasi, kad žmonės linkę „susitelkti tik į technologijų naujoves ir iki galo nesuvokia, kad pati problema slypi kur kas giliau ir galbūt egzistuoja jau seniai“. Pavyzdžiui, sako jis, jeigu yra teritorija, kurioje vaikams nesaugu be tėvų priežiūros važinėti dviračiais, tėvai neturėtų ten leisti jiems vieniems žaisti ir „Pokemon Go“.

Mums apsikeitus nuomonėmis, p. Hanke suirzta, o aš pasijuntu nejaukiai. Saulei pasislėpus, sėdėti prie mūsų staliuko tampa vėsu, taigi pasiūlau pasivaikščioti, nes žinau, kad jis mėgsta meditacinio pobūdžio pasivaikščiojimus. Kelionę pradedame Embarcadero mikrorajone, jis buvo atstatytas po 1989 m. San Fransiską sukrėtusio žemės drebėjimo, ir pasukame „Niantic“ biuro link.

Kūrė savo vaikams

Pralinksmėjęs p. Hanke papasakoja, kaip sukūrė žaidimo idėją mėgindamas atplėšti savo vaikus nuo televizoriaus ekrano ir paskatinti išeiti į lauką.

„Daugelis „Niantic“ darbuotojų patys yra tėvai, – sako jis, – o vidutinis jų amžius yra tik šiek tiek didesnis negu įprastos dvidešimt kelerius metus skaičiuojančios Silicio slėnio bendrovės.“

Nors dauguma Silicio slėnio darbuotojų visomis išgalėmis stengiasi palikti savo pėdsaką pasaulyje, atrodo, kad p. Hanke taip elgdamasis jaučiasi nesmagiai. „Neketinu eiti į viešumą ir skelbti, kad mes iš esmės pakeitėme pasaulį, – norime jį keisti po truputį, tačiau taip, kad tai paveiktų daugelį žmonių.“

Jis sako, kad dabar žmonės turi dar vieną puikią progą kartu išeiti į lauką, ir tai gali būti nebloga alternatyva kinui arba sportui: „Galų gale pamatysime, ką galime pasiekti.“

Tai pasakęs, p. Hanke perbėga per kelią į „Niantic“ kurti ateities. Kaip ir jį, mane jaudina išmaniųjų laikrodžių ir papildytos tikrovės akinių galimybės. Tačiau ar įdiegus dar daugiau technologijų iš tikrųjų bus galima išspręsti kai kurias jų sukurtas problemas? Šiais laikais, kai interneto provokacijos (angl. trolling) ir lyg virusai plintantys memai gali pakeisti rinkimų rezultatus, bent jau pokemonai atrodo gana draugiškos skaitmeninės būtybės.

„Pokemon Go“

• 45 mln. – tiek naudotojų kasdien žaisdavo „PokémonGo“ šių metų liepą, kai žaidimas buvo pasiekęs populiarumo viršūnę.
• 7.300 svarų sterlingų – tokia suma buvo sumokėta aukcione „eBay“ už išplėstinę „Pokémon Go“ paskyrą.
• 8 mylios (beveik 13 km) – vidutinis atstumas, kurį kasdien nukeliaudavo Nickas Johnsonas iš Bruklino – pirmasis instruktorius, kuriam, kaip pranešama, pavyko pagauti visus 145 iš pradžių paleistus pokemonus.
• 20 USD – toks buvo profesionalaus „Pokémon Go“ instruktoriaus valandinis tarifas.
• 9.000 – tiek daugiausia žaidėjų iki šiol buvo susirinkę vienoje vietoje (San Fransisko Dolores parke 2016 m. liepą).
• 3.700 GBP – tiek kainavo duomenys, kuriais naudojosi aukso medalio laimėtojas gimnastas Kohei Uchimura, žaisdamas „Pokémon Go“ per 2016 m. Rio de Žaneiro olimpines žaidynes.
• 1 – tiek ministrų pirmininkų buvo sučiupta parlamente žaidžiant „Pokemon Go“ – tai buvo Norvegijos ministrė pirmininkė Erna Solberg 2016 m. spalį.

Šaltinis: FT