Kazys Grinius – visa mūsų valstybės istorija

Publikuota: 2016-12-17
Lietuvos Respublikos Prezidentas Kazys Grinius kalba daktaro J. Basanavičiaus 75-mečio minėjimo metu Karo muziejaus sodelyje, 1926 m. Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotr.
Lietuvos Respublikos Prezidentas Kazys Grinius kalba daktaro J. Basanavičiaus 75-mečio minėjimo metu Karo muziejaus sodelyje, 1926 m. Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotr.

Gruodžio 17-ąją minimos trečiojo Lietuvos prezidento Kazio Griniaus 150-osios gimimo metinės. Gediminas Ilgūnas (1936–2010) – istorikas, rezistentas, Kovo 11-osios akto signataras, yra sakęs: „Kazys Grinius – visa mūsų valstybės istorija“.

Kazio Griniaus, buvusio prezidento ir Seimo nario, gydytojo gyvenimas ir veikla atspindi permainingą lietuvių tautos istorijos laikotarpį nuo XIX a. antrosios pusės iki XX a. vidurio: spaudos draudimą ir carinę priespaudą, bandymus diegti Lietuvoje demokratiją ir jos kūrimo nesėkmes, karus bei okupacijas, tremtį ir emigraciją. Su jo vardu siejama daug dalykų, Lietuvos istorijoje atsitikusių pirmą kartą, – nuo Lietuvių demokratų partijos įkūrimo iki pirmojo spektaklio „Amerika pirtyje“, suvaidinto Grinių namuose, ar tuberkuliozininkams įsteigtų sanatorijų. Tačiau dabar jo asmenybė labiausiai siejama su vos pusmetį trukusiu prezidentavimu, atgimstančioje Lietuvoje padėjusiu demokratinės valstybės pagrindus.

Kas būtų, jeigu būtų

„Būtent K. Griniaus prezidentavimas siejamas su valstybės modernizacija visose srityse. Buvo panaikinta cenzūra, įvyko absoliutus laisvo žodžio triumfas, vyko tautinių mažumų integracija į šalies politinį gyvenimą, labai reikšmingos, sakyčiau, fundamentalios reformos karinėje, socialinėje, kultūros srityse“, – yra sakęs humanitarinių mokslų dr. istorikas Algimantas Kasparavičius.

Anot istoriko, pedagogo, humanitarinių mokslų dr. Mindaugo Tamošaičio, K. Griniaus prezidentavimas Lietuvai buvo šansas tapti tikrąja to žodžio prasme demokratine valstybe, kaip kad tuometė Čekoslovakija, tačiau dėl įvairių priežasčių tuo nebuvo pasinaudota.

„Tikėtina, jog prezidentaujant K. Griniui, Lietuvoje galėjo susidaryti skandinaviškas valdymo modelis. Prisiminus tarp Suomijos ir SSRS vykusį Žiemos karą, galbūt demokratinės Lietuvos valdžia būtų kitaip pasielgusi ir 1940-aisiais, kai SSRS okupavo Lietuvą. Apmaudu, jog šiais laikais jis dažnai nepagrįstai nuvertinamas į pirmą vietą iškeliant pernelyg sakralizuojamą Antaną Smetoną. Nereiktų pamiršti, kad po 1926 m. valstybės perversmo šalyje (visai nesvarbu, kad panašūs valdymai buvo įvesti daugelyje to meto Europos valstybių) įsigalėjo diktatūra – prezidento A. Smetonos autoritarinis valdymas, trukęs beveik 14 metų. Tuo metu demokratijai buvo suduotas labai didelis smūgis, tauta neturėjo teisės pasirinkti, bet privalėjo garbinti Tautos Vadą – prezidentą A. Smetoną. Kitaip besielgiantys, oponuojantys sulaukė įvairių sankcijų. Taip atsirado takoskyra tarp valdžios ir tautos, ir ji buvo naudinga Lietuvos nepriklausomybės priešams. Tai tapo akivaizdu atėjus lemtingiems 1939–1940 m.“, – VŽ „Savaitgaliui“ sakė dr. Tamošaitis.

Biografija punktyru

„Kaip pasakodavo mano nabašninkė mama, esu gimęs bene 1866 m. gruodžio 17 d. Artimiausia bažnyčia tuomet nuo Selemos Būdos kaimo, kur man teko pirmu kartu šviesą išvysti, buvo Sasnavoj (Marijampolės filija). Ten buvau pakrikštytas“, – rašė Kazys Grinius savo atsiminimuose.

Tėvas, apie 17 ha žemės turintis ūkininkas, buvo prasilavinęs žmogus, namuose buvo biblioteka su Ivinskio, Valančiaus, kitų to meto šviesuolių knygomis. Mokydamasis penktoje Marijampolės gimnazijos klasėje, iš mokytojo ir knygnešio Petro Kriaučiūno K. Grinius gavo pirmuosius „Aušros“ numerius – pradėjo platinti lietuvišką spaudą, iš pradžių gaudavo jos iš knygnešių, vėliau ir pats parsigabendavo. 1898–1902 m. gyvendamas Pilviškiuose pats vienas ir su žmona Joana vykdavo į Prūsiją draudžiamosios literatūros. Žmonai ypač sekėsi – per tuos 6 m. ji pergabeno daugiau nei pustonį spaudinių, mat žandarai nekrėsdavę jos bričkelės.

Baigęs Marijampolės gimnaziją, 1887 m. įstojo į Maskvos universiteto medicinos fakultetą. Studijuodamas priklausė lietuvių studentų draugijai, o 1888 m. dalyvavo Marijampolėje vykusiame pirmajame Lietuvių demokratų partijos suvažiavime kaip vienas jos kūrėjų. Tais metais V. Kudirka, P. Leonas, P. Kriaučiūnas, J. Staugaitis, J. Bagdonas, V. Pauliukevičius ir K. Grinius nutarė leisti laikraštį „Varpą“, rašoma K. Griniaus memorialinio muziejaus interneto svetainėje.

nuotrauka::1

1893 m. gavęs medicinos gydytojo diplomą, K. Grinius devynis mėnesius dirbo laivo gydytoju Kaspijos jūroje. Grįžęs į Lietuvą apsigyveno Marijampolėje, vertėsi gydytojo praktika. Pasirašydamas įvairiais slapyvardžiais, jų atrasta per 200, rašė į „Varpą“, „Ūkininką“. 1904-aisiais, kai Griniai grįžo į Marijampolę, jų namai šalia bažnyčios tapo Sūduvos kultūrinio lietuvių sąjūdžio centru. 1905 m. jų pastangomis buvo įrengta patalpa teatrui ir tų metų gegužę pirmą kartą viešai, dalyvaujant chorui, suvaidinta „Amerika pirtyje“.

Už aktyvią veiklą K. Grinius nuolat kliuvo carinei valdžiai ir nesyk sėdėjo kalėjime. Keliskart – už su bendraminčiais įkurtą „Šviesos“ draugiją. Už tai, kad 1911 m. Marijampolėje suorganizavo pirmąją žemės ūkio parodą, tiksliau, kad nepriėmė į ją plakato su žydiškai užrašytu cariniu himnu – tai buvo kvalifikuota kaip caro autoriteto įžeidimas.

Šeimos netektys

Pirmojo pasaulinio karo metu K. Grinius su šeima pasitraukė į Šiaurės Kaukazą, dirbo sanatorijose. 1918 m. rudenį į jų namus Kislovodske įsiveržę bolševikai sušaudė žmoną Joaną ir dukterį Gražiną.

1919 m. pavasarį K. Grinius su sūnumis Kaziu ir Jurgiu išvyko į Prancūziją, tačiau, kaip rašoma Lietuvos centrinio valstybės archyvo interneto svetainėje, likimas jam vėl nepagailėjo išbandymų: kelionėje susirgo ir mirė sūnus Jurgis.

Paryžiuje K. Grinius buvo paskirtas repatriacijos komisijos pirmininku ir padėjo grįžti į tėvynę daugiau kaip 1.000 lietuvių. 1919 m. pabaigoje pats grįžęs į Lietuvą aktyviai įsitraukė į politinę veiklą: buvo Steigiamojo, Pirmojo, Antrojo ir Trečiojo Seimo narys, vadovavo šeštajam ministrų kabinetui.

Į kovą su džiova

Atsistatydinęs iš prezidento pareigų, K. Grinus dirbo Kauno savivaldybės Medicinos ir sanitarijos skyriuje. Dar 1924-aisiais jo iniciatyva buvo įkurta Draugija kovai su tuberkulioze, jis buvo išrinktas pirmininku.

„Man išpuolė toj kovoj didelė rolė. Lietuvos Respublikos Vyriausybė, sveikatos, savivaldybių, socialinės apsaugos departamentai beveik nepadėdavo kovos su tuberkulioze draugijai“, – vėliau rašė K. Grinius knygoje „Atsiminimai ir mintys“. Jis įkūrė pirmąjį tuberkuliozės dispanserį Kaune, jo rūpesčiu 1930 m. Panemunėje buvo pastatyta sanatorija sergantiesiems tuberkulioze, vėliau tokia pati – Romainiuose. Vadovaujant K. Griniui, pradėta organizuota kova su džiova, tarpukario Lietuvos rykšte: jo parengtame 25 m. plane buvo numatyta pastatyti sanatorijų, iš viso 3.000 vietų, ir 75 dispanserius. Dėl suprantamų priežasčių planas nebuvo įgyvendintas iki galo. Už nuopelnus Lietuvos medicinai 1926 m. jam buvo suteiktas medicinos garbės daktaro vardas.

Išeivijoje

1927-aisiais K. Grinius vedė Kristiną Arsaitę, jiems gimė sūnus Liūtas.

Vokiečių okupacijos metais už protestą dėl žydų naikinimo buvo ištremtas iš Kauno, apsistojo pas seserį Alksniškių kaime. Beje, šių metų sausį prezidentui Kaziui Griniui ir jo žmonai Izraelio Jad Vašemo Holokausto memorialiniame muziejuje veikianti visuomeninė komisija, įvertinusi jų nuopelnus gelbstint žydus nuo Holokausto, suteikė Pasaulio tautų teisuolių vardus.

1944 m. vasarą K. Grinius su šeima pasitraukė į Vokietiją, po 3 m. išvyko į JAV. Rankų nenuleido – lotynų, lietuvių, vokiečių kalbomis rengė medicinos terminologijos žodyną, rašė straipsnius, atsiminimus, skaitė paskaitas. Pirmajame savo „Atsiminimų“ tome rašė: „Paleisdamas į pasaulį šį menką mano tremtinio darbelį, primenu, kad jisai labiausiai liečia V. Kudirkos veiklos metus. Dėl to ir mintys krypsta į V. Kudirkos pusę. Norėčiau savo tą palikimą palydėti šiomis mintimis: Džiaugiuosi, jei skaitytojai pastiprins savo dvasią ir norą ir toliau su atsidėjimu rūpintis tautos likimu. Nesigailėsiu parašęs „Atsiminimus“, jei atsiras daugiau tokių, kurie ne tik mėgsta giedot „Lietuva, Tėvyne“, bet ir gyvenime vykdys tas mūsų tautos Maldos idėjas. /.../ “

nuotrauka::2

Iki pat mirties, kuri K. Grinių ištiko skurde ir varge, jis neprarado vilties, kad bolševikų režimas žlugs, kad bus atkurta laisva ir demokratinė Lietuvos valstybė. Jis kreipėsi į 16-os valstybių vadovus, Jungtines Tautas, prašydamas gelbėti Lietuvą nuo okupantų. Deja.

1950 m. vasario 16-osios išvakarėse „Amerikos balsas“ perskaitė K. Griniaus kalbą pavergtiems lietuviams. Tai buvo paskutinis jo kreipimasis į savo mylimą tautą.

Perversmas

1926-ųjų Kalėdos Lietuvoje buvo dramatiškos: Kaunas puošėsi šventėms ir Kazio Griniaus 60-mečiui, o sulaukė perversmo – tą pačią dieną, kaip ir jo gimtadienis. Prezidento žmona Kristina Grinienė-Arsaitė (1896–1987) 1981 m. „Amerikos balsui“ pasakojo, jog pasirašydamas atsisakymą prezidentauti K. Grinius „buvo visiškai ramus“.

„Jo išgyvenimą buvo galima pažinti tik iš drebančių lūpų. Kas jo nepažinojo, nebūtų supratęs, kas yra jo sieloje. Pats perversmas įvyko dėl kariuomenės, ir mano vyras karininkijai niekada šito nedovanojo, nes manė, kad karininkai sulaužė priesaiką. Paskui mes gyvenome labai ramiai, greitai susituokėme. Aš asmeniškai buvau patenkinta, nes man atrodė, kad prezidentavimo laikotarpis jam netiko. Tas laikas buvo pilnas intrigų, į kurias jis niekada nesikišo ir netikėjo, kad jos atneš ką nors gero. Kodėl jis atsisakė? Kariuomenės dalis, kuri liko ištikima priesaikai, siūlė jam kovoti ir pakelti ginklą prieš tuos, kurie įvykdė perversmą. Bet jis manė, kad asmeniniai norai negali paimti viršaus, kai visai tautai gresia pavojus ir reikia išlaikyti demokratinę tvarką. O vienas pavojus – vidinė kova, kraujo praliejimas, antras – kaimyninės valstybės. Jis bijojo, kad, kilus netvarkai Lietuvoje, kaimynai pasinaudos proga ir užims Lietuvą arba prasidės karas. Todėl jis pasitraukė į šešėlį, niekur nėjo ir, iki atėjo bolševikai, tęsė savo medicininį darbą Kauno miesto savivaldybėje“, – pasakojo p. Grinienė.

Dr. Mindaugas Tamošaitis, VŽ paklaustas apie perversmo priežastis, vardija penkias.

1. Lietuvos demokratijos jaunumas ir parlamentarizmo tradicijų nebuvimas. Prieš perversmą oficiozinė spauda tai pripažindama rašė: „Mūsų jauna demokratija dar neturi amžiais sukaupto patyrimo. Ji nėra sudariusi ir tradicijų, dažnai naudingų parlamentariniame darbe. Per tai kartais smulkiems įvykiams pas mus teikiama per didelės reikšmės. /.../ Šioje srity mums reikia daug pasimokyti iš Vakarų Europos.“

Kaip pavyzdį galima paminėti prieš perversmą krikščionių demokratų bloko Seime pateiktą interpeliacijų šūsnį. Dažnai jų turinys buvo pernelyg smulkmeniškas ir išėjo už normalios valstybinės opozicijos veiklos ribų. Tokiais veiksmais opozicija ruošė „dirvą diktatoriškai ateičiai“.

2. 1922 m. Steigiamojo Seimo priimta Lietuvos valstybės Konstitucija pernelyg daug laisvių suteikė Seimui (A. J. Greimas kaltino šią Konstituciją, kad ji parengta pagal prancūziškojo, o ne pagal angliškojo tipo parlamentarizmą). Seimas, turėdamas labai plačias teises, leido įstatymus, turėjo savo rankose visą ir neapibrėžtą vykdomosios valdžios kontrolę ir rinko Respublikos prezidentą.

Krašto stabilumui neigiamos įtakos turėjo ir trumpos demokratinių Seimų kadencijos, tai „vedė prie liaudies demokratijos ir parlamentinės idėjos profanavimo. Seimai didelėj daly susidėjo iš pripuolamų, neturinčių nei politinio prityrimo, nei visuomeninių tradicijų žmonių“. Dar vienas trūkumas – jaunas parlamentarų amžius. „Nors tarp Seimo narių buvo daug rimtų, apsišviestų ir padorių žmonių, nors dauguma jų buvo karšti patriotai, bet tikrų valstybės vyrų, sugebančių įžvelgti ateitį, numatyti gresiančius kraštui pavojus ir mokėti pajungti savo asmeninius, grupinius bei partinius reikalus valstybės ir tautos reikalams, buvo labai mažai ir jie neturėjo įtakos. Užtat nemaža buvo demagogų, karštuolių ir fanatikų. Tokia padėtis buvo visose be išimties frakcijose. Tiesa, kairioji valdžia trečiojo Seimo laikais 1922 m. Konstitucijoje blogybių neįžvelgė ir ją laikė „tobulesne už daugelių kitų valstybių konstituciją“.

3. Paminėtosios perversmo priežastys glaudžiai susijusios. Ne mažiau svarbi (galbūt ir pagrindinė) priežastis – tautininkų ir krikščionių demokratų bloko politinės ambicijos, siekis bet kokia kaina ateiti į valdžią (ši priežastis istoriografijoje dažniausiai nurodoma ir yra plačiau aptarta). Nors krikščionių demokratų vadai ilgus dešimtmečius bet kokias savo sąsajas su gruodžio 17 d. įvykiais kategoriškai neigė, po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo pasirodę istorikų tyrimai nekelia jokių abejonių dėl jų dalyvavimo rengiant valstybės perversmą.

4. Perversmui įtakos turėjo ir tarptautinė padėtis – prieš tai keliose iš eilės Europos valstybėse žlugę demokratiniai valdymai, pavyzdžiui, 1922 m. Italijoje į valdžią atėjo B. Musolinio vadovaujami fašistai. Neabejotinai didžiausią įtaką perversmininkams padarė prieš keletą mėnesių (1926 m. gegužę) įvykęs perversmas gretimoje Lenkijoje, kai į valdžią atėjo J. Pilsudskis. Prisidėjo ir keletą mėnesių prieš perversmą spaudoje skelbiama reali Lenkijos pavojaus grėsmė Lietuvai, – ja patikėjo valstiečių liaudininkų vadai, perversmo metu be jokio protesto valdžią perleidę sąmokslininkams.

5. Aptartos kairiosios koalicijos klaidos, greitos reformos, liaudininkų vadų neryžtingumas, teisingiau, – tai, kad nebuvo imtasi jokių priemonių pavojui pašalinti. Valdžia ne tik nereagavo į gerokai anksčiau Kaune sklidusius gandus apie rengiamą pasikėsinimą į teisėtą valdžią, – likus maždaug 10 d. iki perversmo tuometinis ministras pirmininkas ir vienas iš LVLS lyderių M. Sleževičius savo partijos narių metiniame suvažiavime užtikrino: „Vyriausybė tiek su kairiaisiais, tiek su dešiniaisiais fašistais elgiasi vienodai ir griežtai. Visokius pasikėsinimus prieš esamą tvarką jėga suvaldys.“ Tuometės valdžios aplaidumą po Antrojo pasaulinio karo pripažino buvęs Lietuvos prezidentas ir valstiečių liaudininkų lyderis: „Gandų, kad kariuomenė ruošiasi perversmui, netrūko. Jie plito Kaune ir provincijoje. (...) Reikia apkaltinti valstiečių liaudininkų ir socialdemokratų vyriausybę, kuri buvo neryžtinga ir nesiėmė priemonių laiku užgniaužti sąmokslą.“ Šios ir kitos (nereikia užmiršti šalyje buvusios ekonominės krizės, didelės dešiniųjų partijų bei Bažnyčios propagandos) priežastys buvo lemiamos, kad 8 metus gyvavusi nepriklausoma Lietuva pasuko iš demokratijos į diktatūros kelią. Pasak A. J. Greimo, „klaidinga todėl būtų žiūrėti į gruodžio 17 d. perversmą, kaip į vienos kurios karininkų ar politikierių grupės antikonstitucinį aktą – tokia jo definicija būtų nepilna – bet drauge ir kaipo nacionalinio ir socialinio pobūdžio reakciją prieš 1926 m. koalicinės vyriausybės sukeltą kolektyvinę baimę“.

Svarstant, kodėl demokratija vis tik neatsilaikė, dr. Tamošaitis sako, jog tai aiškiai parodo perversmo priežastys.

„Svarbu tai, kad naujosios valdžios pertvarkymai buvo labai skubiai vykdomi, visuomenė tam nebuvo pasirengusi. Be to, naujoji valdžia dėl mėginimo pertvarkyti kariuomenę (atleido dalį karininkų), nuo 1927 m. planavo nemokėti algų dvasininkams, leido steigti lenkiškas mokyklas Lietuvoje (tuo metu Lenkija buvo okupavusi Vilniaus kraštą) susidūrė su labai stipria opozicija (krikščionys demokratai ir tautininkai), kuri po valstybės perversmo atėjo į valdžią“, – aiškina pašnekovas. Jo įsitikinimu, tai, kad nueinantys 2016-ieji Seimo buvo paskelbti K. Griniaus metais, visuomenei, ypač jaunimui, yra gera proga prisiminti šią asmenybę, jo valdymą, pamąstyti, ko Lietuva neteko.

„Kitas dalykas, – tragiška K. Griniaus valdymo pabaiga ir po jo sekę tolesni padariniai Lietuvai yra geriausia pamoka (o kartu įspėjimas) dabarties visuomenei ir ateities kartoms, jog demokratiją reikia branginti ir saugoti. Kitu atveju, gali pasikartoti netolimi praeities įvykiai, kurių padarinius Lietuva jautė labai ilgai“, – sako dr. Tamošaitis.

nuotrauka::3 

Kazys Grinius

(1866 12 17–1950 06 04)

  • Gimė 1866 m. gruodžio 17 d. valstiečių šeimoje Marijampolės apskrityje, Sasnavos valsčiuje, Selemos Būdos kaime
  • 1896 m. vedė Joaną Pavalkytę, su ja susilaukė sūnų Jurgio ir Kazio bei dukros Gražinos; 1918 m. žmona ir dukra buvo žiauriai nužudytos plėšikaujančių kareivių Kislovodske
  • 1927 m. vedė Kristiną Arsaitę, jiems gimė sūnus Liūtas
  • Profesinė kvalifikacija – medikas, 1887–1893 m. Maskvos universitetas, Medicinos fakultetas

Politinė, visuomeninė, profesinė ir kultūrinė veikla

  • Lietuvos tautinio atgimimo veikėjas, rašė ir redagavo įvairius periodinius leidinius
  • 1917 m. Voronežo vyriausios lietuvių tarybos Rusijoje narys ir Tarybos pirmininkas
  • 1919 m. Repatriacijos komisijos vadovas
  • 1920 m. Steigiamojo Seimo narys
  • 1920–1922 m. šeštojo ministrų kabineto vadovas
  • Iki 1926 m. gruodžio 17 d. – visų keturių Lietuvos Respublikos Seimų narys
  • 1922 m. tapo Kauno savivaldybės Medicinos ir sanitarijos skyriaus vedėju, čia dirbo ir po 1926 m. perversmo iki 1935 m.
  • Įvairių sveikatos draugijų narys, straipsnių apie sveikatą autorius

Priklausymas partijoms

  • 1902–1905 m. Lietuvių demokratų partijos įkūrėjas ir narys
  • 1920–1922 m. Lietuvos socialistų liaudininkų demokratų partijos narys
  • 1922–1936 m. Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungos narys

Prezidento pareigose

  • 1926 m. birželio 8 d. – 1926 m. gruodžio 17 d., iki perversmo

Pasibaigus prezidento kadencijai

  • Po 1926 m. gruodžio 17 d. perversmo pasitraukė iš aktyvaus valstybės politinio gyvenimo
  • 1944 m. su šeima emigravo į Vakarus
  • 1950 m. birželio 4 d. mirė Čikagoje
  • 1994 m. palaikai buvo parvežti į Lietuvą ir palaidoti jo gimtinėje, prie Selemos Būdos augančioje maumedžių giraitėje.
  • 1997 m. gruodžio 16 d. Marijampolėje, buvusiame Grinių name (1904–1928), atidarytas K. Griniaus memorialinis muziejus

Šaltinis: www.istorineprezidentura.lt, www.griniausmuziejus.lt

FOTOGALERIJA Kazys Grinius - visa Lietuvos istorija (6 nuotr.)

Rašyti komentarą

Rašyti komentarą

Gauk nemokamą LAISVALAIKIO savaitraštį į savo el.pašto dėžutę:

Pasirinkite Jus dominančius NEMOKAMUS savaitraščius:















Svarbiausios dienos naujienos trumpai:



 
D. Katkus: pianisto D. Kirilausko iššūkiai

Vykstant nuožmiam popso karui su intelektualia muzikine kultūra, karui, kur popsą visiškai palaiko ir...

Verslo klasė
2018.12.15
Turtingiausi tarpukario Lietuvos žmonės

1918-aisiais susikūrus nepriklausomai Lietuvos valstybei, jos ūkis ant kojų stojosi sunkiai, juolab kad...

Laisvalaikis
2018.12.15
Verslas „Google“ paieškoje: nuo „Ali Express“ iki „Maximos“ ir „Lidl“ kainų lyginimo Premium

Populiariausios „Google“ paieškos verslo segmente rodo, kad lietuviai vis daugiau perka internete, kruopščiai...

Rinkodara
2018.12.14
Dizainerė K. Petraitytė pamokų nuobodulį gydo „Chem žetonais“ 1

Dizainerė Karolina Petraitytė, Vilniaus dailės akademijos studentė, neseniai grįžo iš didžiausio Vidurinių...

Laisvalaikis
2018.12.13
Kultūros indėlis į šalies ekonomiką auga

Lietuvos statistikos departamentas skelbia suskaičiavęs, kad, išankstiniais duomenimis, kultūros sektoriaus...

Laisvalaikis
2018.12.12
FIFA ir VMI – tarp populiariausių „Google“ paieškų Lietuvoje

„Google“ paieškų viršūnėje Lietuvoje – pasaulio futbolo čempionatas FIFA ir „Eurovizija“. Nedaug atsilieka ir...

Rinkodara
2018.12.12
„Time“ Metų žmogumi paskelbė persekiojamus žurnalistus

„Time“ Metų žmogumi paskelbė „Sergėtojus“ („The Guardians“) – taip žurnalas pavadino dėl savo darbo...

Laisvalaikis
2018.12.12
„EGLĖ apartamentai“ - apdovanoti prestižiniu apdovanojimu Rėmėjo turinys 3

Aukštą kartelę pajūrio architektūrai iškėlęs projektas - analogo Baltijos regione neturintys prabangūs

Laisvalaikis
2018.12.12
Lengvatą kino gamintojams pratęs iki 2024 m.

Seimas leido dar penkeriems metams – iki 2023 m. pabaigos pratęsti pelno mokesčio lengvatą kino gamintojams,...

Laisvalaikis
2018.12.11
K. Kirtiklis: Th. Hobbesas ilgisi tvirtos rankos

Kaip blogai mes gyvename! Aplink tvyro plika akimi matoma sumaištis – korumpuoti politikai savivaliauja,...

Verslo klasė
2018.12.09
Aidas Puklevičius: šnipai, kuriuos visi mato Premium 8

Senais gerais laikais slaptojo agento profesiją gaubė šilkinė aureolė. Gausybės romanų ir filmų išdresiruoti...

Verslo klasė
2018.12.08
Mirga Gražinytė: dirigavimas nėra tik vyrų sritis 1

Vargu ar ką nustebino, tarp šešių šių metų Nacionalinės Lietuvos kultūros ir meno premijos laureatų išgirdus...

Laisvalaikis
2018.12.08
Palikę aikštelę pergalių siekia versle: kur investavo Lietuvos krepšinio žvaigždės 13

Barai ir NT projektai, viešbučiai ir kaimo turizmo sodybos – tai verslai, į kuriuos investavo karjeras baigę...

Laisvalaikis
2018.12.07
Vakarėliams ir konferencijoms siūlo netikėtas erdves Rėmėjo turinys 1

Nuo krepšinio rungtynių iki žymiausių pasaulio muzikantų koncertų – kad tokie masiniai, grandioziniai...

Rinkodara
2018.12.07
Parodoje – fotografo J. Čechavičiaus epocha

Vilniaus paveikslų galerijoje atidaryta XIX a. 6–8 dešimtmečių fotografijų paroda „Juozapas Čechavičius ir jo...

Laisvalaikis
2018.12.06
Paskelbti Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatai 2

Lietuvos nacionalinių kultūros ir meno premijų komisija paskelbė, kuriems šalies kūrėjams šiemet bus įteiktos...

Laisvalaikis
2018.12.06
Vokietijoje įvertintas Kauno Vienybės aikštės rekonstrukcijos projektas 5

Vokietijos dizaino taryba įvertino Kauno Vienybės aikštės rekonstrukcijos architektūrinę koncepciją.

Statyba ir NT
2018.12.06
Šimtametis milijardierius kasdien eina į darbą 9

Šimtametis milijardierius galėtų mėgautis turtingo gyvenimo malonumais, tačiau garbaus amžiaus verslininkas...

Vadyba
2018.12.05
Alberto Einšteino laiškas aukcione parduotas už 2,9 mln. Eur 4

Alberto Einšteino laiškas, kuriame jis svarsto apie religiją, žydišką identitetą ir žmonijos prasmės...

Laisvalaikis
2018.12.05
Dovanoti sveikatą – ir madinga, ir naudinga Rėmėjo turinys

Artėjant didžiosioms metų šventėms visi ieško originalių idėjų, kaip parodyti padėką savo darbuotojams.

Verslo aplinka
2018.12.05

Verslo žinių pasiūlymai

Šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. „cookies“). Jie padeda atpažinti prisijungusius vartotojus, matuoti auditorijos dydį ir naršymo įpročius; taip mes galime keisti svetainę, kad ji būtų jums patogesnė.
Sutinku Plačiau