Linos Benetės portretas: kelias į sėkmę grįstas drąsa

Publikuota: 2016-12-09

Lina Benetė – UNESCO biuro Kazachstanui, Kirgizijai, Tadžikistanui ir Uzbekistanui Švietimo skyriaus vadovė, viena „Išmanios Lietuvos“ pranešėjų, VŽ „Savaitgaliui“ pasakojo apie savo kelią į sėkmę ir tai, kodėl mums taip svarbu būti „grit“.

„Kartais pagalvoju, kodėl man taip patinka dirbti tarptautiškai, su skirtingomis šalimis ir žmonėmis, kodėl mane dažnai kviečia į pasaulines konferencijas kalbėti apie tarptautinio pilietiškumo ugdymą“, – svarsto p. Lina, maišydama cukrų kavos puodelyje. Susitikome vienoje Vilniaus senamiesčio kavinių – prieš pat jos kelionę į Pietų Korėją, kur ji skrido ieškoti paramos Centrinės Azijos šalių švietimo projektams. Apie tai vėliau.

Dabar p. Lina beria, garsiai ir su švelniu akcentu, kad „visa tai“ prasidėjo vaikystėje: kai mokėsi penktoje klasėje, buvo paskelbta Nepriklausomybė, ir ji netrukus pradėjo susirašinėti su vaikais iš įvairių šalių.

„Dabar sunku įsivaizduoti, kad tie laiškai buvo rašomi ranka, – juk elektroninio pašto nebuvo“, – juokiasi p. Lina. Susirašinėjimo draugų ji klausdavo, kokia jų kasdienybė, šalies tradicijos, bet atsakymų dažniausiai sulaukdavo ne tokių, kokių tikėjosi – iš Indijos gaudavo džiovintų rožių lapelių, o ne informacijos apie šalies gyvenimą. Laiškai ilgainiui nutrūko, bet sako p. Lina, jai visą laiką buvo įdomus tas kitas pasaulis, kitos kultūros. Tokį domėjimąsi greičiausiai bus pažadinęs tėtis – mokslo darbuotojas, kurio tyrimų sritis buvo vibrotechnika. Jis daug keliavo po Tarybų Sąjungą ir dviem dukroms parveždavo egzotiškų lauktuvių iš kitų tuomečių respublikų.

Taip pat močiutė, lietuvių emigrantų į Ameriką dukra, tarpukariu su tėvais grįžusi į Lietuvą. Užėjus sovietams, kaip politinė kalinė ji buvo ištremta į Sibirą, p. Linos tėtis gimė kalėjime ir buvo išvežtas kartu su mama.

Į Ameriką, pasakų šalį

„Grįžę į Lietuvą, mano proseneliai su dukromis apsigyveno kaime, o juk močiutė iki penkiolikos metų augo Pitsburge, didžiuliame mieste. Nuo pat mažens mes su seserimi girdėjome jos pasakojimus – Amerika tuomet man atrodė pasakų šalis, svajojau patirti, kaip ten yra. Juolab kad turėjome ten giminių, o močiutė mus nuo mažens mokė anglų kalbos“, – pasakoja p. Lina.

Mokėsi ji Kauno 26-oje vidurinėje, kaip pati sako – eilinėje mokykloje, o įstojusi į KTU gimnaziją sužinojo apie galimybes studijuoti Amerikoje.

Nusprendė pabandyti, nors nieko per daug nesitikėjo, – tuo metu JAV studijavo vos keli gimnazistai. Atviros Lietuvos fonde (ALF) susirinkusi informacijos apie JAV universitetus, mergina parašė laiškus gal į 60 jų. Ne todėl, kad mėgo tai daryti nuo paauglystės, bet ieškodama finansavimo, nes gauti jį bakalauro studijoms buvo sunku.

ALF tuomet prisidėjo suteikęs galimybę nemokamai išlaikyti TOEFL anglų kalbos egzaminus bei SAT stojamąjį testą ir sumokėjo už paraiškas į penkis universitetus. Tais laikais, sako p. Lina, tai buvo nežmoniški pinigai. Pašnekovė juokiasi: tėvai iš jos užmojų nieko nesitikėjo, tiesą sakant, net į Vilnių nenorėjo išleisti studijuoti.

„Norėjo laikyti prie savęs, po sparneliu, o aš ištrūkau į Ameriką, nes vienas universitetas pasiūlė visą stipendiją“, – gūžteli p. Lina. Tėvai į Ameriką ją vis dėlto išleido, prieš tai įsitikinę, ar universitetas nepriklauso kokiai nors tikėjimo bendruomenei ar sektai.

Berijos koledžas, į kurį įstojo p. Lina, buvo Kentukio valstijoje, Vidurio Amerikoje, o ši buvo visai kitokia, nei savo svajonėse ji piešė Čikagą ar San Fransiską, kur gyveno jos giminės.

„Atsidūriau giliame kaime, gražiame universitete su visiškai nepasaulietiškais studentais. Matyt, koledžas priimdavo studentų iš užsienio, siekdamas supažindinti saviškius su pasauliu ir kitomis kultūromis, praplėsti jų akiratį“, – pasakoja p. Lina. Ji pasirinko studijuoti ekonomiką, tačiau vadinamąjį „Liberal Arts“ profilį turintis universitetas skatino pažinti kitas sritis, tad studijavo ir filosofiją, astronomiją, socialinius mokslus, Pietryčių Azijos menus. Per universiteto programas išvyko į Vokietiją pasimokyti vokiečių kalbos, į Malaiziją ir Tailandą – studijuoti tų šalių kultūros. Pašnekovė svarsto, kad vėliau tos studijos, matyt, lėmė didžiulį jos norą Tailande dirbti su vystymosi projektais.

Magistro laipsniui p. Lina pasirinko intensyvias ekonomikos studijas verslo mokykloje Majamio universitete Ohajo valstijoje, bet jos buvo „tokios teorinės“, kad, juokiasi pašnekovė, atbaidė ją nuo tolesnių ekonomikos mokslų. Bet padėjo 2003-iaisiais gauti darbą Pasaulio banke (PB), kur, pradėjusi nuo žemiausio laiptelio, kaip jauna specialistė ji gavo dvejų metų darbo vietą.

Į Pasaulio banką

„Kai dabar pagalvoju, – kokia aš drąsi buvau tais laikais. Mokiausi Vidurio Amerikoje, kur nebuvo jokio ryšio su dideliais miestais – Niujorku ar Vašingtonu. Bet nuvažiavau į Vašingtoną, pasibeldžiau į draugės pažįstamo duris ir paklausiau, ar galiu apsistoti, nes žinojau, kad jis turi laisvą kambarį. Darbo neturėjau. Lietuvos ambasadoje įsitaisiau atlikti praktiką, bet už ją, kaip ir už daugelį praktikų, nieko nemokėjo, tuomet įsidarbinau padavėja“, – beria p. Lina. Be pauzės priduria, jog ambasada netiesiogiai prisidėjo, kad Vašingtone ji sutiko būsimą savo vyrą lietuvį.

Bet tai jau kita istorija.

„Vašingtonas man davė labai daug drąsos, būtent drąsos“, – sako pašnekovė, tarsi dėtų tašką vienos gyvenimo atkarpos istorijoje.

Tolesnis p. Linos kelias į sėkmę ėjo per Pasaulio banką – sužinojusi, kad čia galima gauti laikiną sutartį per darbo agentūrą, ji pradėjo dirbti kaip vadinamoji kontraktorė.

„Iš esmės tai blogiau nei praktikanto darbas – kopijuoji dokumentus, tave siuntinėja pirmyn atgal arba niekas nekreipia dėmesio, esi toks antrarūšis žmogelis“, – juokiasi pašnekovė. Bet, pasibaigus vienai sutarčiai, ji gaudavo naują – kitame PB skyriuje, kartais keliems mėnesiams. Paskiau, sužinojusi apie „World Bank Junior Professional Associate“ programą, pradėjo dalyvauti interviu, nors programa jai atrodė nepasiekiama, – anot p. Linos, ten patekdavo turintys patirties, geriausius universitetus baigę žmonės. Ši programa numato ribotą dvejų metų sutartį jauniems specialistams – taip siekiama, kad jauni žmonės neužstrigtų organizacijoje.

„Tai racionalu – savo dabartinėje organizacijoje aš matau žmonių, dirbančių ten visą gyvenimą ir praradusių motyvaciją, nes jie nebeturi entuziazmo, kokį turėjo pradėję dirbti“, – kalba p. Lina. Ji pasakoja ėjusi į visus įmanomus interviu, viename net pareiškė, kad galėtų dirbti Europos ir Centrinės Azijos Energetikos departamente.

„Aišku, reikiamų žinių neturėjau, bet va, jaunas entuziazmas...“ – juokiasi pašnekovė. Susipažinusi su PB sistema ir įtikinusi, kad išmoks prancūzų kalbą, galiausiai buvo priimta į Afrikos žmogiškųjų išteklių departamentą, turėjusį sveikatos, socialinės apsaugos ir švietimo skyrius. Pastarasis p. Liną domino labiausiai, kaip ir Afrika. Ji įsitikinusi, kad, norint dirbti su vystymosi projektais, geriausia pradėti būtent nuo Afrikos, – šiai reikalinga bazinė pagalba, o Azija, Europa ir kiti regionai pažengę kur kas toliau.

„Daugelį žmonių baido Afrikos skurdumas, o mane tai tiesiog „vežė“ – prašiausi dirbti prie projektų Nigerijoje, kitose šalyse, kad įgaučiau kuo daugiau patirties švietimo sektoriuje. Pagaliau mano mama – anglų kalbos mokytoja, ir aš nuo mažens norėjau būti mokytoja. Vėlgi mačiau, koks sunkus tai darbas ir kiek kainuoja jėgų“, – kalba p. Lina.

Ne Vilnius, o Paryžius

Baigusi tarnybą Afrikos žmogiškųjų išteklių departamente, p. Lina pasijuto pasiilgusi artimų žmonių, Lietuvos, Europos. 2005-aisiais grįžusi į Lietuvą, nutarė ieškoti darbo čia.

„Bandžiau daug kur, daugiausia privačiajame sektoriuje, bet man netiesiogiai buvo pasakyta, kad mano Afrikos patirtis čia nieko verta, o lietuvių kalba nėra puiki: nežinojau kai kurių terminų, nors juos išmokti užtruktų keletą savaičių. Gaila, Lietuvoje tuomet dar nebuvo programų, siekiančių pritraukti iš užsienio studentų ir jaunų specialistų“, – sako p. Lina, be gimtosios, puikiai kalbanti anglų, prancūzų, rusų kalbomis, studijavusi vokiečių ir ispanų kalbas.

Kaip tik tuo metu ji gavo darbą UNESCO būstinėje Paryžiuje, kur dirbo su tarptautinėmis švietimo srities tobulinimo ir finansavimo strategijomis. Šios buvo formuojamos tarptautinėse konferencijose su šalių ministrais, privačiomis, nevyriausybinėmis, tarptautinėmis institucijomis, žodžiu, partneriais iš viso pasaulio.

„Matyt, ten mane paskyrė dėl ekonominio išsilavinimo“, – svarsto pašnekovė, kandidatavusi per jaunųjų profesionalų programą ir buvusi viena iš 10-ies atrinktų specialistų iš gausaus būrio pretendentų iš viso pasaulio.

Pirmiausia – žvelgti plačiau

Paklausta, ar UNESCO mechanizmas yra toks pats biurokratiškai nepajudinamas kaip ES struktūros, p. Lina pasakoja, jog vykdant bendrus projektus su EK jai teko patirti, kad ten yra itin daug laiptelių, kuriuos turi užkopti, taisyklių, kuriomis turi vadovautis, ir nė žingsnelio į šoną.

„UNESCO kiek kitaip. Taip, čia irgi galioja taisyklės, bet jei turi viziją, stengiesi, daug dirbi, jei pasitaiko tinkami vadovai, jie suteiks galimybių tą viziją įgyvendinti. O jauniems žmonėms to pasitikėjimo labai reikia“, – kalba ji.

Pašnekovės vizija buvo Azija, konkrečiau – UNESCO regioninis Azijos biuras švietimui Tailande, Bankoke, į kurį ji išvažiavo po šešerių metų darbo Paryžiuje.

„Tai stipriausias mūsų biuras, ten dirba puikūs savo sričių specialistai, ir reikia labai stengtis, kad ten patektum“, – juokiasi pašnekovė. Tailande ji dirbo trejus metus – buvo atsakinga už tyrimus, specializuotą pagalbą bei mokymus švietimo politikos, valdymo, planavimo ir finansavimo srityse Azijos ir Ramiojo vandenyno salų regione.

Sutapimas: kai p. Lina pajuto, kad atėjo laikas gilintis į ką nors nauja, Centrinės Azijos skyrius kaip tik ieškojo švietimo specialisto.

„Kalbino mane ten pateikti kandidatūrą ir anksčiau, bet pirmiausia norėjau padirbėti visame Azijos regione – įgyti daugiau patirties ir platesnę perspektyvą, o tada koncentruotis siauriau, dirbti su konkrečiomis šalimis, – taip geriau supranti kontekstą ir konkrečios šalies iššūkius“, – kalba p. Lina.

Duoti ne žuvį, o meškerę

Centrinės Azijos biuras veikia Kazachstane, Almatoje, ir dirba su Kazachstanu, Uzbekistanu, Kirgizija, Tadžikija. Liepą jame pradėjusi dirbti p. Lina sako, jog per tą laiką tiek daug visko įvyko, kad jaučiasi ten gyvenanti ir dirbanti labai seniai.

„Mano pirmas įspūdis nuvažiavus į Uzbekistaną: Lietuvoje niekada taip blogai nebuvo“, – sako p. Lina. Anot jos, Kazachstanas, palyginti su kitomis Centrinės Azijos šalimis, yra labiau išsivysčiusi, gerokai turtingesnė, labiau tarptautiška šalis, gyvenimo kokybė ten geresnė, o Almatoje, kaip ir Vilniuje, gali rasti sau mielų vietų.

„Bet ką mes ten darome? – perklausia ji. – Konkrečių šalių švietimo prioritetus ir strategijas lyginame su UNESCO vidinėmis strategijomis ir žiūrime, kur ir kaip galime padėti, nes mūsų resursai irgi nedideli.“

Anot p. Linos, užuot įdavusi žuvį, UNESCO duoda meškerę, t. y. pataria, kaip vykdyti švietimo reformas, kurti strategijas, moko švietimo specialistus, o pagrindinės darbų temos Centrinėje Azijoje yra XXI a. švietimas, tarptautinio pilietiškumo ugdymas, informacinių ir komunikacinių technologijų švietimas.

„Jos svarbios ne tik Azijai, bet ir visam pasauliui, juolab Lietuvai, kur švietimo sistemos irgi dar nepritaikytos XXI a.“, – aiškina p. Lina. Anot jos, Centrinėje Azijoje švietimo bazė iš sovietinių laikų likusi gera, bet įgyvendindami vientisumo neturinčias reformas, bandydami ką nors perimti iš Vakarų, jie sukūrė visišką kratinį, neperteikiantį praktinių įgūdžių, reikalingų XXI a. darbo rinkai.

Man dingteli politiškai nekorektiška mintis: kodėl UNESCO tai turėtų rūpėti?

„Todėl, kad tai yra organizacija, sukurta tam, kad kurtų taiką vyrų ir moterų protuose. Toks mūsų mandatas“, – šypsosi p. Lina. Anot jos, 1945-aisiais, po Antrojo pasaulinio karo, įkurtos organizacijos idėja nuo pat pradžių buvo aiški ir ligi šiol ta pati – per švietimo, mokslo, kultūros, komunikacijų ir informacijos sektorius kurti ir puoselėti taiką ir darnų vystymąsi pasaulyje.

„Tas mandatas nuostabus, bet realybėje labai sunku jį įgyvendinti. Aš matau didžiausią tarptautinio pilietiškumo ugdymo ir švietimo darniam vystymuisi, kurie yra tiesiogiai susiję su šiuo mandatu, prasmę, – sako p. Lina. Priduria, kad UNESCO dabartiniai švietimo projektai yra skirti padėti šalims įgyvendinti Jungtinių Tautų (JT) darnaus vystymosi siekį, skirtą kokybiškam švietimui visose pasaulio šalyse iki 2030 m. užtikrinti. 2015-aisiais JT Generalinė Asamblėja patvirtino darnaus vystymosi darbotvarkę, siekius ir strategijas iki 2030 m., todėl JT narės šalys turi iš naujo įvertinti savo švietimo ir kitas vystymosi strategijas.

„Jei šalis nori būti konkurencinga, ji negali to nepaisyti“, – sako p. Lina. Ji pateikia pavyzdį: Kazachstano prezidento Nursultano Nazarbajevo fondas, iš kurio lėšų šalyje steigiamos itin modernios, pažangiausiomis technologijomis aprūpintos mokyklos. Jos atsirenka geriausius studentus, mokymas jose nemokamas, ten dirba geriausi šalies mokytojai.

„Jie turi modernų požiūrį į XXI a. švietimą, skiria tam labai daug pinigų ir taip ugdo pažangią kartą. Lankiau tas mokyklas, pati norėčiau ten mokytis“, – juokiasi p. Lina, bet, sako, užsieniečių jie nepriima, tik rinktinius vietinius iš visos šalies, kurie paskiau įstoja į kembridžus, harvardus, geriausius universitetus. Tačiau, anot pašnekovės, jie turi kitą problemą: nors savo strategijoje mini modernų švietimą, intelektualiosioms Nazarbajevo mokykloms „nusiurbus“ geriausius, bendra švietimo sistema tampa dar žemesnio lygmens. Pasak p. Linos, UNESCO siekia, kad visose mokyklose būtų diegiamas XXI a. švietimas, ugdomas tarptautinis pilietiškumas, o tai geriausiai pasiekiama mokant... mokytojus. Būtent mokytojų rengimo programoms ieškoti lėšų ji

skrido į Pietų Korėją.

„Kodėl ten? Todėl, kad šalys donorės – Pietų Korėja ir Japonija – labai domisi švietimu darniam vystymuisi ir remia įvairias programas. Jie mato sąsajas tarp skirtingų šalių ir supranta: jei padės Centrinei Azijai, jiems patiems bus geriau“, – aiškina p. Lina.

Tai kas tas „grit“

Lietuvoje požiūris padėti kitam, kad pačiam būtų geriau, nėra tapęs mūsų savastimi. Klausiu p. Linos, išmaišiusios pasaulį, ką, jos galva, reiktų daryti, kad žmonės mūsų šalyje taptų tolerantiškesni, atviresni, laisvesni.

„Ugdyti tarptautinį pilietiškumą, diegti XXI a. modernią švietimo sistemą“, – vardija ji. Dar priduria, kad labai svarbu ugdyti savybę, kurią anglų kalba įvardija žodis „grit“, – tai būdo tvirtumas, smalsumas, entuziazmas, atkaklumas, veržimasis į priekį, – tikslaus lietuviško atitikmens nėra.

„Dabar nemažai diskutuojama apie tai, kodėl vieni žmonės pasiekia daug daugiau nei kiti. Todėl, kad jie turi „grit“, daugelis „Išmanios Lietuvos“ pranešėjų irgi turi šią savybę“, – įsitikinusi p. Lina.

Kita vertus, priduria ji, Lietuvoje dar labai daug nepakantumo vienų kitiems. Antai vienas „Išmanios Lietuvos“ pranešėjų pasakojo, kad nemažai jaunų, pasaulyje šio to pasiekusių žmonių norėtų grįžti į Lietuvą, bet delsia. Ir ne žemi atlyginimai juos sulaiko, o žmogiškieji santykiai, netolerancija.

„Nuėjusi Lietuvoje į parduotuvę susiduriu su tuo kone kasdien. Matau, kaip žmonės reaguoja į paprastus dalykus – užsiožiavusį vaiką. Jie suirzta, net barasi, bet tokių problemų gali kilti visiems – kur nors kada nors. Dažnas Lietuvoje į tai neįsijaučia, smerkia. Pietryčių ir Centrinėje Azijoje, kur bendruomeniškumas yra labai didelis, žmonės puola tau padėti“, – juokiasi p. Lina, prisiminusi, kaip Almatos gatvėje praeiviai puolė rinkti iš praplyšusio jos maišelio išbyrėjusių obuolių.

„Be abejo, mūsų tautos istorija sudėtinga, daug negatyvumo kyla ir iš jos, bet daug jo ir patys tėvai perduoda vaikams. Mano galva, tolerancijos žmonėms, skirtingoms kultūroms mokymas turėtų prasidėti šeimoje, paskiau – nuo ikimokyklinio švietimo per universitetą. Pagaliau mes patys galime pasimokyti iš Afrikos, Azijos šalių žmonių ir pamatyti, kad jie nėra kitokie negu mes. Mes visi esame tarpusavyje susieiti, ir todėl kuo toliau, tuo labiau turėsime laikytis vienas kito. Ir būti „grit“, – kalba p. Lina.

Anot pašnekovės, labai daug į savo jaunimą ir tarptautinius talentus investuoja Šveicarija, Singapūras, šalys, pritraukiančios bene daugiausia tarptautinių talentų, – jie nebijo įsileisti žmonių, pvz., iš Afrikos, jei šie yra kompetentingi ir gali ką nors pozityvaus duoti šaliai.

„Kitas dalykas – ten labai stipriai investuojama į profesinį ugdymą, ne tik universitetus. Lietuvoje profesinis švietimas yra neprestižinė sritis, negana to, šalis turi pasitempti, nes ES nurodė Lietuvai tai kaip vieną iššūkių“, – sako p. Lina.

Ir priduria, kad užmezgusi Lietuvoje santykius su švietimo ekspertais ji pamatė, jog specialistų čia esama rimtų – ir profesinio rengimo, ir švietimo darniam vystymuisi, ir kitose srityse.

„Centrinei Azijai yra ko iš mūsų pasimokyti. Dabar planuoju įtraukti Lietuvos ekspertus į Azijos šalių mokytojų tobulinimą, ir ne todėl, kad į Lietuvą pastarieji žiūri kaip į Vakarų Europos šalį, o todėl, kad turime čia stiprių specialistų “, – kalba p. Lina.

Paradoksas, svarstome pokalbiui baigiantis, – turime puikių švietimo ekspertų, bet neturime švietimo sistemos.

„Būtent tai dabar yra didžiausias iššūkis. Gal ekspertams, specialistams atėjo laikas burtis į kritinę masę, gal tada juos kas nors išgirs. Nes po vieną mes nieko nepadarysime“, – sako p. Lina.

Rašyti komentarą

Rašyti komentarą

Gauk nemokamą LAISVALAIKIO savaitraštį į savo el.pašto dėžutę:

Pasirinkite Jus dominančius NEMOKAMUS savaitraščius:















Svarbiausios dienos naujienos trumpai:



 
Aidas Puklevičius: meldžiu mane pažinti, feisbukai Premium

Vienas nuostabiausių pažangaus jaunimo (tiesą sakant, ir mažiau pažangaus senimo) bruožų – šventas noras...

Verslo klasė
2018.04.22
Naujoji prabanga: kai reikia nedaug, bet gerai 1

Jei sklendžiate prabangių daiktų pasaulyje, tikriausiai pastebėjote kelerius pastaruosius metus vis...

Laisvalaikis
2018.04.22
Londono pamokos: gandai apie popieriaus mirtį buvo perdėti

Londono knygų mugėje dalyvavę Lietuvos leidėjai džiaugiasi įkėlę koją į anglakalbių šalių literatūros rinką,...

Laisvalaikis
2018.04.22
Atatürkas: joks turkiškos kasdienybės elementas nėra atsietinas nuo jo vardo Premium

Šiuolaikinės Turkijos Respublikos įkūrėjas Mustafa Kemalis Atatürkas miręs jau 80 metų, tačiau šiandien...

Verslo klasė
2018.04.22
E. Parulskis: B kategorijos piešimas ir plojimai už parkavimą Premium 1

Šiandien, kovo pabaigoje, filmukai su namų augintinių „piešimu“ yra pasiekę piką, bet aš nesu tikras, ar...

Verslo klasė
2018.04.21
Mirė populiarusis Dj Avicii 9

Sulaukęs vos 28-erių mirė populiarusis Dj Avicii, švedas muzikos prodiuseris iš Švedijos Timas Berglingas.

Laisvalaikis
2018.04.20
Priešo teritorijoje. Odė vienam žurnalui Premium 2

Kovo 9-ąją išėjo paskutinis britų muzikos žurnalo NME numeris. Internetas jo neatstos.

Verslo klasė
2018.04.20
LMTA studijų miestelio vizija įgauna konkretumo 1

Lietuvos muzikos ir teatro akademija (LMTA) ir UAB „Paleko Archstudija“ baigė pasirengimo naujojo LMTA...

Laisvalaikis
2018.04.20
Mirė poetas Mykolas Karčiauskas

Balandžio 20 d. mirė Mykolas Karčiauskas – Lietuvos rašytojų sąjungos narys, poetas, prozininkas, vertėjas.

Laisvalaikis
2018.04.20
Brolių dvynių Laurinavičių portretas: apie bendrą kelią, vienodas karjeras ir brolišką užnugarį 1

Brolių dvynių keliai dažnai būna labai panašūs. O Algimantas ir Antanas Laurinavičiai išskirtiniai net...

Laisvalaikis
2018.04.20
Komisija siūlo nukelti Petro Cvirkos paminklą Vilniuje 4

Vilniaus savivaldybės komisija siūlo nukelti sostinės centre stovintį rašytojo Petro Cvirkos paminklą dėl jo...

Laisvalaikis
2018.04.19
Trauktis nebėra kur: paskelbta privataus MO muziejaus atidarymo diena 13

Paskelbta MO muziejaus Vilniuje, kurį projektavo pasauline ar­­chi­tektūros žvaigžde va­di­na­mo architekto...

Laisvalaikis
2018.04.19
Paukštelis ir eilėraščiai apie skausmą ir ilgesį Premium

Adomas rašė eilėraščius. Šiais laikais niekam nereikalingus, anot lietuvių kalbos mokytojos. Bet...

Verslo klasė
2018.04.18
Prancūzijos nacionalinio ordino kavalierė Rasa Starkus: kovosiu už savo šeimą ir savo šalį 7

„Neslėpsiu: mane vynas išmokė istorijos, geografijos, kalbų, tolerancijos, bendrauti su žmonėmis. Per vyną...

Laisvalaikis
2018.04.18
Architekto D. Libeskindo namuose Milane atidaryta vieša paroda 2

Malonus sutapimas prieš Danieliui Libeskindui šią savaitę atvykstant į Vilnių paskelbti MO muziejaus...

Laisvalaikis
2018.04.16
Parodų kuratorius – apie analoginį pasaulį, privatumą, „Facebook“ skandalą 1

Didysis brolis stebi ir kontroliuoja kiekvieną mūsų žingsnį, o kelio atgal nebėra. Taip teigia parodų...

Laisvalaikis
2018.04.15
„Lufthansa“: kaip gervė, pakilusi iš pelenų

Didžiausia Europoje ir ketvirta pasaulyje aviacijos bendrovė „Lufthansa“ jau seniai iš vien oro linijų įmonės...

Verslo klasė
2018.04.15
Karalių miestas Gardinas be vizos

Bevizis režimas su Gardino sritimi turi pritraukti turistų į užsislapsčiusią mūsų kaimynę, tačiau tai gali...

Verslo klasė
2018.04.15
Francis Baconas kovoja su netikromis naujienomis

Britų leidykla „HarperCollins“ junginį „fake news“ (angl. netikros naujienos) paskelbė 2017-ųjų žodžiu.

Verslo klasė
2018.04.14
Kaip auginti mokytojus: degančių noru mokyti – tūkstančiai Premium 1

„Jeigu algos mokytojams bus padidintos trigubai, niekas nepasikeis“, – nustembu, išgirdusi tokius sostinės...

Verslo klasė
2018.04.14

Verslo žinių pasiūlymai

Siekdami pagerinti Jūsų naršymo kokybę, statistiniais ir rinkodaros tikslais šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. „cookies“), kuriuos galite bet kada atšaukti.
Sutinku Plačiau