Nidoje veikia eksperimentinė paroda-muziejus

FOTOGALERIJA Nidoje veikia ekperimentinė paroda-muziejus (5 nuotr.)

Gyvosios istorijos parodos rengėjai pakvietė neringiškius pasidalyti savo gyvenimo ir šeimos istorijos akimirkomis, kurias įkūnija konkretūs daiktai – šeimos relikvijos, asmeninės „muziejinės vertybės“. Pasak dr. Linos Motuzienės, BĮ Neringos muziejų direktorės, žmonės neliko abejingi kvietimui ir sunešė apie 200 įvairių asmeninių daiktų ir artefaktų. Tarp jų – beveik šimtmečio senumo nuotraukos, trijų kartų vaikus džiuginęs rankų darbo medinis arkliukas, tarpukaryje žinias iš už Atlanto skelbęs radijo imtuvas, pokaryje mamos nešiota suknelė ir gausybė kitų istoriškai spalvingų daiktų.

Kai kurie eksponatai svarbūs ir Kuršių nerijos istorijai, kaip antai metalinis vabalas, skirtas nusiauti batams, kurį juodkrantiškių šeima po Antrojo pasaulinio karo rado užkastą žemėje su kitais besitraukiančių vokiečių „namų lobio“ daiktais.

Visos suneštos „relikvijos“ parodoje demonstruojamos su trumpais aprašais: papasakota, kodėl tie daiktai ypatingi ir ką jie reiškia konkretaus žmogaus, jo šeimos gyvenime.

Buria ir puoselėja

Pasak dr. Motuzienės, toks eksperimentinis edukacinis projektas „Muziejų kuriame kartu“ ne tik subūrė žmones. Sykiu jis leidžia ugdyti ir puoselėti atminties kultūrą. „Visi parodos eksponatai – tai gyvosios istorijos liudininkai, išlaikantys stiprų emocinį ryšį su savo savininkais, priešingai nei įprastuose muziejuose saugomos vertybės. Mes džiaugiamės, kad žmonės nuoširdžiai dalijasi savo istorijomis, įkūnytomis įvairių daiktų pavidalais. Be to, ši paroda svarbi ne tik bendruomenei, bet ir mums patiems, leidžia pasvarstyti, kas yra vertybė, kas yra istorija ir kaip kiekvienas mūsų prisidedame prie jos kūrimo.“

Istorijos trupiniai

Neringos miestas įkurtas 1961 m., kai lietuviškosios Kuršių nerijos pusiasalio dalies gyvenvietės – Juodkrantė, Pervalka, Preila ir Nida – buvo sujungtos į vieną miestą, kurio ilgis – beveik 50 kilometrų ir kuriame nuolat gyvena apie 3.000 žmonių.

Spėjama, kad pirmieji žmonės Kuršių nerijoje apsigyveno akmens amžiuje. Nerijos urbanizacija prasidėjo XIII a., kai šią teritoriją užkariavęs Kryžiuočių, arba Teutonų, ordinas pastatė kelias ordino pilis, svarbiausia iš jų buvo Rasytės (Rossitten, dabartinis Rybačis).

XV-XVI a. sandūroje Kuršių nerijoje apsigyveno kuršininkai, žvejai, plaukioję Kuršių mariomis ypatingos konstrukcijos burinėmis valtimis - kurėnais.

Veikiami savitos Kuršių nerijos gamtos ir beveik atskirti nuo žemyno vietos gyventojai statė originalius, nendrėmis dengtus pastatus. Tik Kuršių nerijos gyvenvietėse tepamatysime raštais išmargintų išdidžiai besisukiojančių žirgelių bei vėtrungių. Šios vėtrungės liudija apie pagrindinį senųjų Neringos gyventojų užsiėmimą – žvejybą.

Spėjama, kad Kuršių nerijoje yra net 14 smėliu užpustytų kaimų. Jų gyventojai kėlėsi iš vienos vietos į kitą, tačiau slenkančios kopos „atsivydavo“ bėglius. Ieškant būdų sustabdyti kopų slinkimą, žmonės formavo dirbtinus kalnagūbrius, vėliau paaiškėjo, kad geriausiai slenkantį smėlį sulaiko kalnapušių šak­nys.