„Quadrum“ menai istoriniame kontekste

FOTOGALERIJA WEB_"Quadrum" menai kontekste (6 nuotr.)

„O kodėl taip retai?“ – norėčiau išgirsti klausimą. Ir net neišgirdęs vis tiek į jį atsakysiu – todėl, kad šitame lauke nieko įdomaus nevyko.

1994-aisiais jauno lietuviško kapitalizmo varikliai specialiai jiems skirtų namų dar neturėjo ir glaudėsi ten, kur radosi tuščios vietos išsikrausčius valdyboms, tiekimo įmonėms, bazėms ir mokslininkams. Ieškoti korporatyvinių kolekcijų tamsiuose buvusių gamyklų administracijų koridoriuose buvo beprasmiška, ir aš įsiveržiau į bankų patalpas – jie turėjo, bent taip maniau, laisvų pinigų, kuriuos galėjo išleisti menui pirkti. Ir neapsirikau, – Lietuvos akciniame inovaciniame banke (dabar ten – STT būstinė) radau Vilniaus dailės akademijos (VDA) studentų vasaros praktikos eskizų, Mykolo Vilučio serigrafijų ir dar vienos VDA studentės diplominį darbą „Lietuvos Respublikos banknotai“. Publika šitų darbų nematė, jie kabėjo kabinetuose. Kelių turimų lokalaus menininko nutapytų abstrakcijų viešumoje nerodė nei „Balticbankas“, nei „Tauro“ bankas, surinkęs anuomet įspūdingą kokių dešimties darbų rusų akademininkų ir lietuvių tarpukario peizažininkų kūrinių kolekciją.

Po dešimties metų

Po dešimties metų visi mano aplankyti bankai jau buvo bankrutavę. Korporatyvios erdvės Vilniuje šiek tiek paaugo – 2004-aisiais atsirado keli nauji viešbučiai, nedidelis, bet gerai matomas žalias „Hanner“ daugiaaukštis Geležinio Vilko gatvėje ir Europos aikštė su pirmaisiais dangoraižiais. Nors prieškrizinė Lietuva tapo viena iš Baltijos tigrių, verslo pinigai kaito daugiausia statybose. Meno rinkos apyvartoje jie nedalyvavo ir man vėl teko korporatyvinių kolekcijų ieškoti bankuose. Ūkio bankas buvo efektingai įsikūręs Kaune, istorinėse Lietuvos banko patalpose, ir jo tarpukario interjeras atrodė lyg specialiai sukurta instaliacija, lankytojams pranešanti apie banko patikimumą, bet specialiai Ūkio bankas meno nepirko. O štai „Snoro“ banke nustebau: jie pasikvietė žymų sovietų ir Rusijos fotografijos klasiką portretistą Levą Melichovą, kuris banke ir jo apylinkėse padarė apie tūkstantį nuotraukų, – jomis bankininkai patalpas ir papuošė. Užėjau ir į buvusio „Balticbank“ namą J. Basanavičiaus gatvėje. Ten įsikūrė bankas „Nord/LB Lietuva“, sugeneravęs ir bankrutavusio, ir įsigyto Žemės ūkio banko turėtas vietinių menininkų tapybos kolekcijas ir pridėjo vokiečių grafikos kūrinių – logiška, nes „Nord/LB Lietuva“ buvo vokiško kapitalo bankas.

#vėltieestai

Šiandien, praėjus daugiau nei dešimčiai metų, visi mano aplankyti bankai dingę. „Snoras“ su Ūkio banku bankrutavo, „Nord/LB Lietuva“ tapo DNB banku ir perkėlė būstinę į Konstitucijos prospekte Vilniuje prieš kelis mėnesius atidarytą verslo centrą (dar vadinamą verslo miestu) „Quadrum“, o korporacinio bei viešo meno visatoje svarbiausios naujienos buvo paskelbtos ne Lietuvoje, o Estijoje. Ten 2011-aisiais pradėjo veikti Meno įsigijimo aktas, skelbiantis, kad iki vieno procento valstybės finansuojamų statybų biudžeto turi būti skiriama viešo meno įsigijimui. Kai kas šį aktą pavadino sovietinių statybos taisyklių rekonstravimu ir buvo neteisūs.

Mitas, kad Sovietų Sąjungoje du procentai nuo statybų sąmatos buvo skiriami menui, atsirado neįdėmiai perskaičius 1986 m. SSRS Ministrų tarybos nutarimą, kuris sureguliavo anuometinių statybininkų vizijas, paskelbdamas, kad tie, kurie nori žūtbūt nusipirkti freską ligoninei ar mozaiką gamyklos vestibiuliui, gali tam išleisti ne daugiau nei du sąmatos procentus. Nes, nujaučiu, sovietiniai direktoriai išleisdavo menams gerokai daugiau, ypač prasidėjus infliacijai. Teko drausminti. O štai estai pirkti meną liepė. 2014 m. „Vieno procento aktas“ generavo 400.000 eurų, nedidelę, bet juntamą ir, svarbiausia, papildomą injekciją šalies meno rinkai. Jei toks aktas galiotų Lietuvoje, vien VU naujoji biblioteka, kainavusi apie 100 mln. litų, duotų menininkams vieną milijoną arba beveik 280.000 papildomų eurų. Palyginimui verta prisiminti, kad visi Lietuvos muziejai (o jų yra daugiau kaip šimtas) naujiems eksponatams įsigyti gauna mažesnę sumą.

Garsas su kryptimi

„Quadrum“ yra vieno iš tokių Lietuvos muziejų vis-?-vis. Aš, dirbdamas kitoje prospekto pusėje, Nacionalinėje dailės galerijoje, šio centro statybas jutau nuo pirmojo ekskavatoriaus kaušo dunkstelėjimo į žemę, lyginau projekto vizualizacijas su realybe, liūdėjau, kai savininkai atidėjo ateičiai vieno korpuso statybą, ir su chronometru stovėjau šalia centro naujai įrengtoje reguliuojamoje sankryžoje, tikėdamasis užfiksuoti naują raudonos šviesos pėstiesiems ilgumo rekordą. Rekordas liko nepasiektas, bet nauji šviesoforai suteikė visiškai naujų ir netikėtų meninių patirčių. Įveikus abi gatves ir patekus į „Quadrum“ vidinį kiemą, verta sustoti, apsidairyti ir pasiklausyti, nes kieme atrasti Igno Krunglevičiaus ir Gary Bates‘o garso skulptūrą „Apšviečiančios srovės“ nėra lengva, – kaip ir teigiama kūrinio aprašyme, objektas (gal 3 m aukščio bokštas su kolonėlėmis) visiškai susilieja su urbanistine aplinka. Toks ir buvo tikslas – garso skulptūrą reikia ne apžiūrėti, o jos klausytis. Tai padaryti nėra paprasta – transformuoti garso pranešimai, roboto skaitomi „Twitter“ įrašai yra skleidžiami tik tam tikrais kampais ir intervalais. Konservatyvus žiūrovas ir klausytojas bandys sulaukti tylos, kad galėtų netrukdomai suvokti kūrinį, ir nusivils.

Konstitucijos prospektas užtyla tik vėlų vakarą, bet tuomet ypač gerai girdėti šaižūs šviesoforo pypsėjimai, pranešantys apie laisvą kelią neegzistuojantiems pėstiesiems. Menininkai natūralų aplinkos garso foną sąmoningai, manau, naudoja kaip būtiną savo kūrinio elementą, tad patekus į verslo centro kiemą siūlau elgtis natūraliai, keliauti savo reikalais ir, išgirdus roboto balsą, nustebus apsidairyti. Tai būtų geriausia dėkingo žiūrovo (klausytojo?) reakcija.

„Art in Quadrum“

„Apšviečiančios srovės“ verslo centre atsirado mums nauju būdu. Dar neįpusėjus statyboms, norvegiški centro savininkai paskelbė norintys surinkti ir viešai rodyti šiuolaikinio meno kūrinius ir planus realizavo taip, lyg jie būtų Estijos valstybinių pastatų statytojai, o ne privatūs nekilnojamojo turto plėtotojui Vilniuje.

Projektas „Art in Quadrum“ startavo suformavus meno ekspertų komisiją, kuri konkursui (nugalėtojams – po 5.000 eurų, kiekvieno projekto įgyvendinimui – iki 25.000 eurų) nominavo keliolika kūrinių. Juos dviem etapais vertino tarptautinė žiuri ir galiausiai iš pateiktų kūrinių buvo nupirkti du (vietoj deklaruotų keturių) – „Apšviečiančios srovės“ centro kieme ir Lauros Kaminskaitės „Kūrinys pasikalbėjimams (su keletu skirtingų posūkių)“, abstrakti neoninė kompozicija, pakabinta vieno iš korpusų vestibiulyje.

Dar trys kolekcijos kūriniai buvo užsakyti ne konkurso būdu – įspūdinga Žilvino Kempino instaliacija „Illuminator“, vėlgi kabanti pastato vestibiulyje, Kipro Petrulio laikinas grafitas „Kalba yra tuščia“, nupieštas ant kol kas nepastatyto, bet kada nors atsirasiančio korpuso pirmo aukšto stogo, ir norvegų menininko Kjellio Eriko Killi Olseno skulptūra „Moteris, besiekianti vėjo“, pastatyta lauke, viešiausioje verslo centro vietoje.

Ją galima drąsiai vadinti neįvykusių aplinkybių iliustracija – labai tikėtina, kad šitaip, beveidžiai ir dekoratyviai, atrodytų menai viešose Lietuvos erdvėse, jei ir pas mus pradėtų veikti „Vieno procento aktas“. Mes gautume daug skulptūrinio triukšmo, kurio nepermuštų jokia garso kolonėlė, net geriausiu kampu pasukta.

Rašyti komentarą