Algis Griškevičius – realybę suspendavęs miesto tapytojas

FOTOGALERIJA Tapytojas Algis Griškevičius (6 nuotr.)

Algis – neekstravagantiškos išvaizdos vyriškis. Susitikti jį skubantį kur nors miesto centre visada malonu – jis moka juokauti, užkrečiamai juoktis ir netgi greitai surimtėti, kai reikia. Gimė 1954 m. Vilniuje, čia vėliau mokėsi, studijavo tapybą ir 1980–1990 m. dirbo Valstybinio jaunimo teatro vyriausiuoju dailininku-dekoratoriumi. Iš teatro išėjo, kad galėtų visą laiką skirti kūrybai, tai ir daro iki šiol. Sėkmingai ir produktyviai. Net žinodama jo darbštumą kiek nustebau kitą vakarą, šeštadienio, po parodos atidarymo jį radusi ne namie, o dirbtuvėje.

Algis žiemomis tapo paveikslus ir kuria objektus iš medžio, o vasaromis fotografuoja. Kiekviena šių krypčių skiriasi medžiagiškai ir vizualiai. Tačiau yra keli bendri bruožai, lengvai ir logiškai sujungiantys dekoratyviai spalvingą tapybą, teatrališką nespalvotą fotografiją ir ažūrinius, iš vytelių pintus objektus. Tai – miestas, menininko polinkis, sugebėjimas režisuoti ir kasdien vis brangesnio tampančio laiko tema.

Miesto tapytojas

Algis – vilnietis. Tai sakydama nenoriu skelti žiežirbų tarp miesto ir kaimo. Tačiau negali nepastebėti – dauguma lietuviškosios dailės klasikų kilę iš kaimų ar miestelių. Jei kas imtųsi skaičiuoti, esu tikra, kad mūsų lyriškoje koloristinio ekspresionizmo tradicijoje gerai nutapytų karvyčių rastųsi gerokai daugiau nei elegantiškų damų, o kaimo darbų ar trobesių – daugiau nei miesto šurmulio ir mūrų. Miesto, žinoma, būta. Tačiau negali atsikratyti įspūdžio, kad jis tik atsargiai stebimas, mėginant suprasti, prisijaukinti. Stogų panoramos, bažnyčių bokštai, jaukūs grįstų gatvelių vingiai. Jautrūs žvilgsniai, gilūs jutimai, meistriški sprendimai, tačiau dažniausiai – atsargūs, lyg prisilietimas per pirmąjį pasimatymą.

Algio kūryba nebūtinai skirta miestui. Tačiau čia juntama natūrali miesto žmogaus pozicija, kurios autorius niekada tyčia neakcentuoja. Charakteringose nespalvotose fotografijose keistus – linksmus ar melancholiškus – ritualus atlieka į kaimą išvežti orūs, neretai pliki solidaus amžiaus vyriškiai. Objektai pinami iš vytelių, todėl šiek tie primena į Kaziuko mugę atvežamas pintines ar sodus, tik yra gerokai didesni ir visai nefunkcionalūs. Paveiksluose dažniausiai matome miestą. Jei vaizduojama kaimo ar miestelio erdvė, niekada neapsieinama be miesto ar miestiečių veiklos ženklų – mūrinių pastatų, suoliukų, elektros stulpų. Gamta čia sušukuota ir tyli. Graži ir nefunkcionali. Suprantama – juk gražiausias miškas miesto žmogui – parkas. Geriausi parkų kūrėjai juos formuoja taip, kad norėtųsi įeiti ir keliauti toliau, gilyn. Kad būtų erdvių tylai ir pramogai, sportui, flirtui ir svajingam žvilgsniui į tolį. Panašiai savo paveikslus konstruoja ir Algis.

Surežisuota tapyba

Algis – geras istorijų pasakotojas, tik jis tai daro be žodžių – vaizdais. Nekalbėsime apie fotografijas, kuriose menininkas rodo tiek gebėjimą kurti įdomias situacijas, tiek – jas išpildyti, kiekvienam kadrui kuriant atskirą scenografiją ir neprofesionalius pozuotojus paverčiant įsimintinais personažais. Režisieriaus ranka juntama ir jo paveiksluose. Iš pirmo žvilgsnio jie atviri ir aiškūs: nedaug detalių, linijinė perspektyva, frontali, statiška kompozicija. Viskas sustingę, lyg pasaulis būtų paklusęs menininko paliepimui: „Stop.“ Nutyla ne tik namai ir gatvės, bet ir gamta: vanduo, medžiai, debesys. Sustojusio laiko įspūdį sustiprina tai, kad dažniausiai vaizduojamas sutemų laikas, visada žavus ir trunkantis trumpai. Tuomet į sustingusį pasaulį Algis pakviečia mus.

Žiūrovas čia būtinai ras keliuką, kuriuo norėsis paeiti ar įeiti. Sieną ar turėklą, už kurio galės pasilaikyti. Suolelį, ant kurio prisėstų parūkyti ar perskaityti eilėraščio posmelį. Duris ar šviečiantį langą, kur kas nors tikrai laukia. Taip jis mus įvilioja į paveikslų vidų, kur prasideda kelionė po mums atpažįstamą, tačiau pasikeitusį, todėl intriguojantį pasaulį.

Asmeninis ir bendrinis laikas

Vieni Algio Griškevičiaus paveiksluose regi įsitempusį laiką iki branduolinės katastrofos, kiti – grįžimą į vaikystę ar neišsipildžiusių lūkesčių parkus. Kartais jie veda filosofinių klausimų link. Leonidas Donskis čia svarstė apie tikrovę – ar ji yra kada nors pradėta ir ar ji iš esmės gali būti užbaigta (arba atbaigta Kūrėjo akimis)?

Atrodo, kad Algio paveikslai kalba apie du laikus. Pirmasis – trumpas ir trapus žmogaus gyvenimo laikas, kurio prisiminimai svarbūs galbūt tik jam vienam, tačiau nuo to ne mažiau ryškūs. Juo labiau kad Algis sugeba „pagauti“ momentus, artimus daugeliui. Ankstyvas rytas stotyje, kai vis giliau į kišenes grūdi sustirusias rankas, o traukinio durys atsidarys dar negreitai, ar visiška rugpjūčio pavakario ramybė, kurią sugriauti galėtų net didysis kojos pirštas, įkištas į tvenkinio vandenį. Turbūt dėl to žmonės Algio parodose į paveikslus žvelgia lėtai, lyg kur nors už drobės suktųsi asmeninių prisiminimų filmas.

Kitas laikas – miesto ir kultūros – kinta lėtai, tačiau neatšaukiamai. Anksčiau akivaizdžius, tiesiog būtinus objektus ar reiškinius jis paverčia keistais suvenyrais, kuriuos galime saugoti kaip prisiminimus arba atbula ranka išmesti – juk ne mūsų. Pastaruoju metu metame gana daug, tad nenuostabu, kad kartais eidamas šiuo keliu menininkas pasuka neslepiamos ironijos ar visuomenės kritikos link. Šioje parodoje tokių kūrinių nedaug, bene ryškiausias – „Atrakcionas Rytprūsiuose“, kur savitą istoriją turintis kraštas (matome charakteringo pastato fragmentą) „papuošiamas“ karusele. Negali sakyti, kad tas svetimas peizažui atrakcionas iš esmės būtų pakeitęs atmosferą – tvyro rausvas melancholiškas vakaras, prisėsti kviečia baltutėlis suoliukas. Tačiau situacija keista, jei ne juokinga. Kas buvo tie žmonės, įgrūdę karuselę į jai visiškai netinkamą aplinką? Kita vertus – ar daug nuo jos skiriasi plastikiniai langai senamiesčiuose? Šioje vietoje tiktų atkreipti dėmesį į tai, kad Algis savo kūryboje niekada atvirai nemoralizuoja ir nemoko kitų, kaip gyventi, – vertingas tiek žmogaus, tiek menininko bruožas, kurį, deja, metams bėgant pavyksta išlaikyti nedaugeliui.

Miesto, žmogaus ir laiko temą dar papildys naujutėlis bibliofilinis 99 egz. tiražu išleistas albumas „TADA“ (dailininkas Gytis Skudžinskas, teksto autorius Leonidas Donskis), kurį galima pavartyti ar net įsigyti užsukus į LDS galeriją. Jame – 1985–1995 m. nespalvotos fotografijos, Algio darytos kaip eskizai būsimiems paveikslams. Jos visiškai skiriasi nuo įprastinių šio menininko fotografijų. Jose – statiški permainų metų šalies vaizdai. Sustingusios karuselės, tylinčios telefono būdelės, į medinę sodybą vedantis šaligatvis. It vandens augalai susiraizgę vamzdžiai ir kita nespalvota buitis. Esu tikra, kad menininkas nesiilgi tų laikų ir vaizdų. Tačiau, būdamas išmintingas ir atidus laikui, jų neišmeta ir perkuria į dar kitokį savo pasaulį, kuris patraukia akį elegantišku paprastumu, įtraukia siužetu ir nepalieka žiūrovo vieno primindamas, klausdamas, rodydamas.

Algio kūryboje dera kūrybiškumo laisvė, konstruktyvus mąstymas ir atlikimo meistriškumas, net – preciziškumas. Visada verta stabtelti ir pažvelgti į jo paveikslus priėjus arčiau, atkreipti dėmesį į tai, kaip potėpiais formuojami medžių vainikai, o kaip – vandens ramybė. Kaip ploni spalviniai blikai, beveik nepastebimi į paveikslus žiūrint iš toli, kuria nežymų mirgėjimą, dėl kurio sustingusiame paveikslų pasaulyje gali justi vos juntamą vėjo dvelksmą. Ar kaip pro dažų sluoksnius tyliai skverbiasi rusva apatinio sluoksnio šviesa. Sustabdyta Algio paveikslų realybė bent trumpam įsmukti į sustingusį laiką leidžia ir mums, žiūrovams.

Paroda veiks iki lapkričio 15 dienos.