Valdas Adamkus: sodininku būti geriau

Publikuota: 2016-11-03
„Verslo žinios“

„Gyventi Lietuvoje – tai reiškia gyventi Europoje“, – savo inauguracinėje kalboje 1998 m. vasarį sakė prezidentas Valdas Adamkus, lapkričio 3-ąją švenčiantis 90-ties metų sukaktį.
VŽ „Savaitgalyje“ – kelios ištraukos iš knygos „Valdas Adamkus. Pokalbiai nesilaikant protokolo“ (leidykla „Versus aureus“, 2016), su prezidentu kalbėjosi Arnas Ališauskas.

Esame Jūsų darbovietėje – Lietuvos Respublikos prezidentūroje, kur, ir baigęs dvi kadencijas, turite savo kabinetą ir nuolat dirbate. Paklausiu, kaip klausia vaikai: ar kada nors svajojote būti prezidentu?

O, ne. Bet dabar juokdamasis galiu prisipažinti, kad man tai kelis kartus buvo išpranašauta.

Čigonė išbūrė?

Ne. Dar 1958 metais su grupe draugų – skautų akademikų – išvykome į žiemos stovyklą Caberfae vietovėje netoli Mičigano. Ir, kaip visi jauni žmonės, turėjome daug laiko linksmoms pramogoms, todėl išsileidome savo leidinį – mašinėle atspausdintą, rankomis įrištą „Sumuštinį“. Ten buvo linksmų piešinukų, sveikinimų sukūrusiems šeimas ir personalinių linkėjimų kiekvienam tos stovyklos dalyviui. Tai štai linkėjimas Valdui Adamkavičiui skambėjo taip: „Tapti būsimosios laisvosios Lietuvos prezidentu“. Įsivaizduojate – 1958-ieji metai.

O vėliau Jums tai pranašavo šviesaus atminimo Vytautas Kernagis? Buvo?

Buvo. Jeigu neklystu, tai vyko Lemonte, Lietuvių kultūros centre, kur vyko jo pasirodymas – atsimenu net vietą salėje, kur sėdėjau. Vytautą Kernagį pristatė publikai, kažką apie jį papasakojo, kažką apie jo kūrybą ir, prieš pradedant koncertuoti paprašė patį maestro tarti keletą žodžių. Dabar jau neatsimenu, kokia buvo jo kalbos pagrindinė tema, bet, šnekėdamas apie išeivijos gyvenimą, jis kažkaip atskiru žodžiu paminėjo lietuvių išeivių studentijos veiklą. Dar kažką kalbėjo, o paskui sako maždaug taip: čia sėdi vienas iš mano gerų bičiulių Valdas Adamkus, ir aš esu tikras, kad vieną dieną jis bus Lietuvos prezidentas. Salė iš karto pradėjo juoktis, kažkas – ploti, o aš pasimečiau ir negalėjau patikėti tuo, ką išgirdau – galvoju, turbūt nesupratau, ką jis pasakė. Paskui išsiaiškinau, kad ir išgirdau, ir supratau teisingai, taigi – jis buvo vienas iš pranašų.

Bet mes ir be tų pranašavimų vienas kitam simpatizavom – mano lankymosi Lietuvoje metu bendraudavom, buvo labai šiltas ir savas žmogus. Labai pergyvenau, kai sužinojau jo diagnozę. Ta paguoda, kad mano prezidentinės kadencijos metu jam buvo paskirta Nacionalinė kultūros ir meno premija, ir jis tą apdovanojimą gavo iš mano rankų.

O ar tiesa, kad Vytautas Kernagis yra perrašęs savo dainuojamą dainą „Širdele mano“ specialiai poniai Almai ir Jums?

Taip, mano namuose kabo specialiai pagaminta auksinė plokštelė su Vytauto Kernagio parašu, įlieta į plastikinį dėklą. Ta pati melodija, bet pakeisti žodžiai – parašytas tekstas, skirtas būtent mums.

/.../ Žinote, kada žmonėms, kurie Jus gerbė ir gerbia, buvo pikčiausia ir skaudžiausia? Kai 2004 metais buvo pasirašomi Lietuvos priėmimo į NATO ir ES dokumentai. Žmonės kalbėjo: Adamkus nėrėsi iš kailio, vesdamas Lietuvą į tas organizac

Įvairūs žmonės prezidento darbą supranta įvairiai – vieni daugiau mažiau įsigilina, kiti įsivaizduoja kiek paviršutiniškai. Bet esminis momentas – kad absoliuti dauguma iš prezidento tikisi jų problemų išsprendimo. Prezidentas, anot tokio požiūrio, vos ne vienintelis gali išnarplioti visas sudėtingas situacijas, yra tarsi tam tikra galutinės tiesos institucija, na, o jeigu kas nepavyksta – jis ir atsakingas. Turi reaguoti į iškilusias problemas ir priimti galutinius sprendimus, o jeigu to nepadarai – vadinasi, arba tau tie piliečių reikalai nerūpi, arba tu jų nesupranti.

Taip galvojant išleidžiamas iš akiračio vienas svarbus principas – valdžių pasidalijimas. Prezidentas turi savo įgaliojimus, bet jis turi ir savo veiklos ribas. Ir nustato jas ne šiaip kas, o pirmiausia – Konstitucija, tada – prezidento įstatymas, apibrėžiantis prezidento pareigas ir akcentuojantis, kad jis nėra vykdomoji, o labiau – atstovaujamoji valdžia. Kartais net manoma, kad prezidentas gali nuneigti, atšaukti ar pakreipti sau naudinga linkme Seime priimtus įstatymus ir daryti tai, kas atrodo tikslinga jam. Taip nėra, ir žmonės, to nesuprasdami, pradeda kaltinti prezidentą neveiklumu, nesidomėjimu realybe, neatstovavimu piliečiams.

Ar dažnai susidūrėte su tokiu požiūriu, tokiais kaltinimais?

Patyriau tai ir pirmąją, ir antrąją kadenciją. Įsitikinau, kad kai kurių žmonių sąmonėje vis dėlto tvirti du su prezidento veikla susiję vaizdiniai: pirmas – diktatūrinė valstybė, kur prezidento žodis yra vienintelis, galutinis ir neatšaukiamas, o bet kuri abejonė tuo žodžiu labai greitai suvaldoma. Lietuva mato tokių pavyzdžių savo kaimynystėje Rytuose.

Antro modelio pavyzdys – Jungtinės Amerikos Valstijos, kur prezidentas nėra tik reprezentacinis, Konstitucijos veiklą prižiūrintis asmuo, o ir turi galių veikti įstatymų leidžiamojoje valdžioje, ir eina vykdomosios valdžios vadovo pareigas, mūsų supratimu, praktiškai yra premjeras. Jis sudaro vyriausybę – tvirtina departamentų vadovus, vadinamus sekretoriais, jis pirmininkauja posėdžiams. Svarbiausia – kad jis, pradėdamas įgyvendinti savo rinkiminę programą, pats pasirenka žmones, kurie tą programą padės realizuoti. Ir tada JAV prezidento rūpesčiu telieka suderinti įstatymus su Kongresu.

Štai du skirtingi modeliai, ir Lietuvos politinė sistema neatitinka nė vieno iš jų. Mes nesam nei prezidentinė, nei prezidentinę ir vykdomąją valdžią derinanti valstybė. Lietuva – parlamentinė valstybė, ir parlamentas įstatymų klausimu yra daug stipresnė jėga, aišku, išskyrus prezidentui suteiktą teisę įstatymą vetuoti ir reikalauti pataisų.

/.../

Tai koks darbas lengvesnis – prezidento ar sodininko?

Jeigu žmogui leistų pasirinkti, tikrai sodininku būti geriau. Šiaip jau prezidento darbo daug kas neįsivaizduoja, ir apie tai noriu papasakoti vieną epizodą. Eidamas pareigas nuolat lankydavau mokyklas, nuolat susitikdavau su studentais ir gimnazistais, vyresniųjų klasių moksleiviais. Kalbėdavomės, jaunimas daug ko klausdavo, bet vienas klausimas pasikartodavo beveik nuolat: o kaip tapti prezidentu? Juokdamasis atsakydavau, kad konkretaus patarimo duoti negaliu, nes ir pats nežinau, kaip tai atsitiko man. Bet vieną dalyką noriu pasakyti be juokų, kad atsimintumėt visą laiką: jeigu kada nors gyvenime tokia galimybė taptų reali, visada pagalvokit ir žinokit tai, ko niekas niekur niekada nepasakė man, – kai tik jūs pasinaudosite galimybe tapti prezidentu, kai tik jūs padėsite ranką ant Konstitucijos ir duosite priesaiką, nuo tos minutės iki gyvenimo pabaigos privataus gyvenimo jūs neturėsit. Apsisprendi tapti prezidentu, vadinasi, apsisprendi būti visuomenei atviras ir prieinamas, o tavo veiksmai bus smarkiai ribojami. Dažniausiai negalėsi daryti to, ką nori, negalėsi važiuoti ten, kur nori, – ir ne tik todėl, kad su tavim visur važiuoja ir tave nuolat lydi apsauga. Aš, pradėjęs eiti pareigas, su Alma kelis kartus lankiausi parduotuvėje. Ir visada kartojosi tas pats: gyvenimas penkiolikai minučių ar pusvalandžiui sustoja – žmonės prieina pasisveikinti, žmonės žiūri, ką prezidentas perka, kokią duoną renkasi. Tai – normalu, čia – ne žmonių, o mano problema ir kartu patvirtinimas fakto: viešas gyvenimas visiškai pasiglemžia asmeninį.

Prisipažinsiu, kad Vilniuje esu buvęs tik dviejose ar trijose parduotuvėse, Kaune nesu buvęs nė vienoje, ir, jeigu man ko nors reikia, prašau Almos: nueik, nupirk. Aš nesu pats nusipirkęs nei kostiumo, nei marškinių, nei batų – viską superka Alma. Pats renkuosi ir apsiperku tik užsienio kelionėse, kur manęs niekas nepažįsta. Tad va toks žmogaus pasirinkimas, kokį gyvenimą nori gyventi: prezidento ar sodininko./.../

Suprantu, kad Jums vaizdas už lango svarbus ne tik rezidencijoje Turniškėse, bet ir pačioje prezidentūroje – jos kiemai, parkelis Jums visada turėjo daug reikšmės.

O, taip, ir ne tik man. Ir šiandien prisimenu, kaip su Prancūzijos prezidentu Jacques’u Chirac’u išėjome į balkoną, už kurio – vidinis prezidentūros kiemas, Vilniaus universiteto rūmai, o buvo prieblandos pradžia, kai uždegami žibintai. Jacques’as Chirac’as žiūrėjo ir klausė: fantastiškas vaizdas, kodėl jūs jo neišnaudojat? Juk čia vakare, žibintais apšvietus aikštę, galima išgauti dar gražesnių erdvių ir vaizdų… Buvo nuoširdžiai sužavėtas to, ką mato. O ir aš pats, kai būdavo daugiau įtampos, mėgdavau išeiti į balkoną ir žiūrėti į vidinį kiemą, į universiteto pusę – mane tai atpalaiduodavo.

Kitas būdas būdavo nusileisti iš kabineto ir apsukti vieną kitą ratą prezidentūros parke. Kai retkarčiais ten pasivaikščioju dabar, džiaugiuosi nauju priestatu, kurio statybos pradžia buvo mano idėja. Tiesa, dabar pastato paskirtis kita, aš galvojau apie prezidentinę rezidenciją – kad šalies vadovas turėtų kur priimti užsienio svečius neformalioje aplinkoje, pagaliau, kad jam į darbo vietą iš namų tereikėtų paėjėti kelis šimtus metrų. Nereikėtų nei mašinų su švyturėliais, lekiančių per miestą ir gaišinančių kitus vairuotojus, nei pačiam strigti kamščiuose. Tai nenauja idėja – mačiau tokius variantus užsienio valstybių vadovų aplinkoje ir tikiu, kad tai pasiteisintų ir Lietuvos prezidentūroje.

Juo labiau kad tų rūmų praeitis tiesiogiai susijusi su didžiaisiais Europos valstybių valdovais.

O, taip – čia lankėsi Liudvikas XVIII, Napoleonas, Rusijos carai. Kai dirbdamas eidavau į prezidentūros Mėlynąją salę, dažnai prisimindavau, kad esu Muravjovo koriko kabinete. Čia jau istorija – iš tų laikų, kai buvo rusų generalgubernatoriaus rezidencija.

Dar viena istorija, siejanti politiką ir sodininkystę: Olandijos gėlininkai neseniai išvedė naują tulpių rūšį ir pavadino ją Almos Adamkienės vardu. Prieš atvykstant Nyderlandų karalienei Beatrix tos rūšies tulpių lysvė buvo pasodinta ir prezidentūros parke. O aš pats juokdamasis sakau, kad irgi turiu kuo didžiuotis – Singapūre mano garbei buvo pavadinta nauja orchidėjų rūšis.

Tas parkas – taip pat istorijos liudytojas: kaip prisimename, 1997 metų rugsėjį prezidentas Algirdas Brazauskas, baigdamas kadenciją, sušaukė Vilniaus konferenciją. Pasibaigus konferencijai visi dalyviai atminimui sodino medžius, tarp jų – ir prezidentas Lukašenka. Taigi ir dabar prezidentūros parke ošia A. Lukašenkos sodintas lietuviškas ąžuolas. Ir, beje, būdamas parke pamačiau, kad jį puola tos pačios ligos kaip ir mano ąžuoliuką, pasodintą Turniškėse – reikės nuvažiuoti į botanikos sodą ir paklausinėti apie priežastis.

Prezidente, Jūs – miesto vaikas: gimėte ir augote Kaune, anaiptol ne žemdirbių šeimoje, bet dėmesys gamtai – didelis ir nuolatinis. Iš kur?

Nežinau, dažnai kalbama apie genus, o vienas mano dėdė domėjosi mūsų giminės praeitimi ir yra sukūręs Adamkavičių giminės Žemaitijoje genealoginį medį, siekiantį gal keturis šimtus metų į praeitį. Tai neabejoju, kad per tuos keturis šimtus metų giminėje būta ar ūkininkų, ar baudžiauninkų, kurių gyvenimas buvo susijęs su gamta. Beje, galėjau tapti ir bajoru per žmonos liniją – čia dar viena juokinga istorija. Alma buvo kviečiama įteisinti savo bajorystę, nes turi išsaugojusi seną originalų Lietuvos Respublikos savo tėvo pasą, kuriame įrašyta: Stasys Nutautas, sūnus bajoro. Juokauju, bet ir faktai patvirtina: bajoraitė ištekėjo už mužiko.

O iš tikrųjų – taip, aš – miesto vaikas, Kaune gimęs, Kaune augęs ir, kai traukiausi iš Lietuvos, grįžtant antrajai sovietų okupacijai, išskyrus kelias savaites, praleistas kaime, Lietuvos absoliučiai nepažinojau. Tikras, konkretus pažinimas – žmonių, gamtos, kaimų – prasidėjo nuo 1972-ųjų metų, kai kas antrus metus pradėjau čia oficialiai lankytis kaip JAV pareigūnas. Tada pradėjo plėstis mano akiratis, tada pradėjau pažinti Lietuvos miestus, miestelius, kaimus. Bet tai aš mačiau jau subrendusio, susiformavusio žmogaus akimis, o vaikystėje ir jaunystėje, kartoju, mane formavo miestas.

Vykdamas į Lietuvą 1972-aisiais, be abejo, turėjot savo viziją, savo įsivaizdavimą. Kiek realiai pamatyta Lietuva atitiko Jūsų įsivaizduojamą ar prisimenamą?

Įdomus klausimas. Ir kartu – labai supurtantis. Iš Lietuvos išvykau būdamas septyniolikos metų ir išsinešiau labai romantišką, idealų jaunuolio, gimnazisto žvilgsnio sukurtą vaizdą. Jį, gyvenant svetur, palaikė ir nuolatinis ilgesys, ir šventas įsitikinimas, kad pasitraukimas – laikinas dalykas: savaitė, mėnuo ar keli – ir grįžtam namo. Ta grįžimo viltis ir tas idealusis Lietuvos vaizdinys užsitęsė penkiasdešimt metų. Bet išsinešti vaizdai – pradžios mokyklos, gimnazijos, sporto aikštės – dabartinio Dariaus ir Girėno stadiono, Sporto halės, kurios statybą mačiau, nes gyvenom šalia Ąžuolyno, – iškildavo ne tik mintyse, bet ir sapnuose. Sapnuodavau Kauną, sapnuodavau, kad grįžęs vėl vaikščioju po savo miestą. Buvo prisiminimų ir sapnų Lietuva.

O atvažiavau į realią 1972-ųjų Lietuvą. Po šešių savaičių sunkaus darbo Maskvoje – parengus ir pasirašius pirmąją JAV ir Sovietų Sąjungos sutartį ekologiniais klausimais – užsispyriau nuvykti į tą išsapnuotą Lietuvą ir po dvidešimt septynerių metų vėl ją pamatyti savo akimis. Aišku, kad sovietų biurokratų atsakymas Maskvoje buvo „ne“. Jie mane laikė ne tik kapitalizmo atstovu, bet ir beveik atviru priešu, ir turėjo tam pagrindo: kiekvienas metais Vasario 16-osios proga „Amerikos balsas“ suteikdavo man eterį. Aš ir pakalbėdavau – kaip viską mačiau ir supratau pats, bet ne taip, kaip reikėjo sovietams. Na, ir dėl to kelias į Lietuvą jų sprendimu man buvo uždarytas.

Bet gal suveikė kokie žemaitiški genai iš to keturių šimtų metų senumo genealoginio medžio – nepasidaviau, išdėsčiau savo norą JAV ambasadoriui: aš, kaip JAV pareigūnas, esu už kelių šimtų kilometrų, už valandos skrydžio nuo Lietuvos, o jūs man negalite padėti gauti reikiamos vizos? Ir prasidėjo kova tarp sovietų Užsienio reikalų ministerijos ir Jungtinių Valstijų ambasados. Po kelių dienų ambasadorius jau pasakė frazę – viskas, užtenka, daugiau mes niekur neisim ir dėl tavęs nekovosim. Tada aš sužaidžiau ambicijomis: mes, didžioji valstybė, Jungtinės Valstijos, nusileidžiam sovietams dėl tokio menko dalyko… Matyt, užgavau ambasadoriaus savigarbą, jis nutarė: dar kartą pabandysim. Pabandėm – ir gavom penkių dienų leidimą. 1972 ųjų metų liepos 9 dieną po dvidešimt septynerių metų pirmą kartą grįžau į Lietuvą.

Ir kokia ji Jums pasirodė?

Atsimenu, kad buvo sekmadienis, karšta. Žmonių Vilniuje buvo palyginti nedaug – matyt, visi jau išsivažinėję vasaros atostogoms. Pirmas mane labai prislėgęs įspūdis buvo dėl skambančios kalbos. Būdamas Lietuvos sostinėje aš negirdėjau nė žodžio lietuviškai – visur rusų kalba. Mano viduje kilo klausimas: aš tikrai Lietuvoje ar dar kur nors Rusijoje? Šito jausmo, tos pirmosios patirties negaliu pamiršti.

O tos penkios dienos, sakyčiau, buvo dar liūdnesnės, sunkiai jas pakėliau. Įsižiūrėjau į žmones – visi vaikščioja nuleidę akis į žemę, nežiūrėdami vienas į kitą, dairausi – viskas aplinkui vienodai pilka… Nei šypsenų, nei šiaip gyvesnių emocijų – man tai buvo labai neįprasta.

O tas mano romantiškasis išsapnuotas vaikystės Kaunas su didžiuliais pastatais pasirodė gerokai mažesnis, gatvės siauresnės. Einu Laisvės alėja, kuria, lankydamas „Aušros“ berniukų gimnaziją eidavau kiekvieną dieną, ir ji man atrodė tokia plati, didinga, su didele liepų alėja per vidurį, ir man toks jausmas, kad viskas susiaurėję, sumažėję – gatvę galima peršokti. Su kiekviena diena griuvo tas dešimtmečius saugotas idealios, nuostabios Lietuvos vaizdas.

O šiandien?

O šiandien man viskas atrodo daug geriau ir gražiau – nėra to sugriuvusios gimnazisto svajonės jausmo. Be abejo, aš matau trūkumus, bet ir mano Kaunas, ir Lietuva iš tikrųjų gražėja, keičiasi.

Prezidente, o kas darosi su Europa šiandien, 2016-ųjų rudenį?

Pats matai, kas darosi.

Matyt – matau, suprast – nesuprantu.

Aš irgi nesuprantu. Turiu sau tokią teoriją, kad tikrai gera ir nuoširdi idėja buvo suvienyti Europos Sąjungą ir taip užtikrinti joje ilgalaikę taiką. Deja, situacija Rusijos agresijos akivaizdoje yra tokia, kokia yra. Iš principo ES šalys tam nepritaria, bet su principais ir idėjomis kertasi didžiųjų valstybių praktiniai, ekonominiai interesai. Vertybės, idealai deklaruojami kartu, bet rinkų savo prekėms ieškoma po vieną – taip ir prasideda skilimas, pradedama ieškoti landų, kaip sušvelninti ekonominį boikotą, tada pasigirsta kalbos, kad reikia ieškoti bendradarbiavimo kelių, kad būtų teisinga sušvelninti ar net panaikinti ekonomines sankcijas… Tarsi nebūtų atplėšto Krymo, kitų užgrobtų teritorijų. Mane labai jaudina ir aš bijau, kad tai netaptų Europos kapituliacijos prieš Rusiją pradžia. Krymo okupacija įvykusi, o Europa gyvena lyg niekur nieko nebūtų atsitikę. Aišku, niekas nenori karinio konflikto, bet yra įvairių politinio, ekonominio, diplomatinio spaudimo formų…

Bet ir kalbant ne apie išorės, o apie vidaus gyvenimą, – Europos kaip bendrų namų jausmas blėsta…

Aš galvoju taip: nesvarbu, kas aplink mus. Kad ir kas vyktų, mes turim laikytis tikėjimo savo kultūra, savo istorija, savo tauta, savo valstybe. Ir turim tai gint bet kokia kaina. Mūsų mažai tautai kito kelio nėra. O to kelio pati pradžia – pagarba žmogui, žmonėms. Ir nors didelė dalis mūsų žmonių Lietuvą apleido, ir visi mes suprantam, kad dar kažkokia dalis apleis, svarbu daryti viską, kad žmonės, išvykdami fiziškai, savo dvasia, savo ryšiais, savo jausmais pasiliktų čia, savo tikrojoje tėvynėje. Tai – kažkada seniai dar „Santaros-Šviesos“ kelta idėja, telpanti į du žodžius – „gyvoji lietuvybė“. Tik gyvoji, kitokios nebus.

Rašyti komentarą

Rašyti komentarą

Gauk nemokamą LAISVALAIKIO savaitraštį į savo el.pašto dėžutę:

Pasirinkite Jus dominančius NEMOKAMUS savaitraščius:















Svarbiausios dienos naujienos trumpai:



 
Marijos Antuanetės papuošalus pirkėjai įvertino brangiau nei specialistai

Prancūzijos karalienei Marijai Antuanetei priklausęs deimantų ir perlų pakabukas aukcione parduotas už 36,2...

Laisvalaikis
2018.11.20
Mirė režisierius E. Nekrošius 7

Antradienio naktį ligoninėje mirė režisierius Eimuntas Nekrošius. Režisieriui trečiadienį būtų sukakę 66...

Laisvalaikis
2018.11.20
 Lietuva siekia turėti dar vieną palaimintąjį 7

Lietuva Vatikanui perdavė vyskupo Vincento  Borisevičiaus bylą dėl paskelbimo palaimintuoju. Kunigo...

Laisvalaikis
2018.11.19
Kaunas mene: arti ar toli

Iki lapkričio 25 d. Kaune vyksta tarptautinis šiuolaikinio meno festivalis „Kaunas mene. Taip arti, taip...

Laisvalaikis
2018.11.18
Turizmas: pasaulinei lyderei Prancūzijai pirštinę meta Kinija

Prancūzija jau daugiau kaip 20 metų yra daugiausiai turistų pritraukianti pasaulio valstybė. Prognozuojama,...

Su šimtmečiu, Latvija!

Šiandien Latvija švenčia Nepriklausomybės dieną, kaimyninė valstybė buvo sukurta lygiai prieš šimtą metų,...

Laisvalaikis
2018.11.18
Italijos miestelis siūlo išsinuomoti pilį šventei už 100 Eur

Tuštėjančių Italijos miestelių merai ieško būdų, kaip pagyvinti  vietos ekonomiką. Roccascalegna siūlo...

Vadyba
2018.11.17
Iš tikinčiųjų aukso nukaldinta karūna papuoš Aušros Vartų Mariją 7

Šį sekmadienį, pagrindinę Aušros Vartų Gailestingumo Motinos atlaidų dieną, garsusis Gailestingumo Motinos...

Laisvalaikis
2018.11.16
Į Valdovų rūmus atgabentas unikalus Aristotelio biustas 1

Sutapimas ar ne, kad lapkričio 15-ąją, Pasaulinę filosofijos dieną, LDK Valdovų rūmų muziejų pasiekė didžiojo...

Laisvalaikis
2018.11.15
Pagrindinis latvių kino apdovanojimas – A. Stonio filmui

Lapkričio 12 d. Rygos Nacionaliniuose latvių kino apdovanojimuose „Didysis Kristupas“ režisieriaus Audriaus...

Laisvalaikis
2018.11.13
Rudy Giuliani – nuo gerbiamo Niujorko mero iki Trumpo klouno 14

Donaldo Trumpo advokatas Rudy Giuliani pastaruoju metu nenustoja varstyti teismo salės durų. Jis ne tik...

Laisvalaikis
2018.11.12
Kolekcijos. Logiški Jolantos Kyzikaitės atsitiktinumai 2

„Lewben Art Foundation“ projekte „Savas kambarys“, atidžiau įsižiūrinčiame į moterų dailininkių kūrybą, –...

Laisvalaikis
2018.11.12
Skandalingoji sostinės reklama taikosi į Kanų „liūtą“: kampanijos sėkmė skaičiais Premium 13

Šios vasaros pabaigoje užsienio rinkose akį traukusi ir skirtingų vertinimų sulaukusi reklamos kampanija...

Rinkodara
2018.11.12
XXI amžiaus rykštė: bakterijos pergudrauja antibiotikus

Antibiotikams atsparios bakterijos kasmet pražudo 33.000 europiečių. Ligų prevencijos ekspertai skelbia, kad...

Laisvalaikis
2018.11.11
Tadas Ivanauskas – pasirinkęs dirbti Lietuvai 3

Legendiniu vadinamo akademiko Tado Ivanausko (1882–1970 m.) reikšmingų darbų Lietuvai sąrašas nepaprastai...

Laisvalaikis
2018.11.11
Vidurio ir Rytų Europos regione laurai – Slovėnijai ir Estijai 4

Lenkijos šalies prekės ženklas yra vertingiausias tarp Centrinės ir Rytų Europos valstybių, Slovėnijos –...

Rinkodara
2018.11.11
Kodėl mums nerūpi Pirmasis pasaulinis karas 4

Šiomis dienomis pasaulis mini 100 metų sukaktį nuo Pirmojo pasaulinio karo pabaigos. Lietuva mini tyliai,...

Laisvalaikis
2018.11.11
Jūsų namai toli nuo namų (III) Premium

(Tęsinys. Pradžia – „Verslo klasė“ 2018 m. Nr. 9)

Verslo klasė
2018.11.10
Popiežius patvirtino M. Giedraitį palaimintuoju

XVI a. pradėtas baltųjų augustinų ordino pasauliečio Mykolo Giedraičio beatifikacijos procesas daugiau nei po...

Laisvalaikis
2018.11.09
Kristina Dryža – futurologė, kuriai ateitis neegzistuoja

Australijos lietuvę Kristiną Dryžą vadina viena įtakingiausių pasaulio futurologių, tačiau ji sako, kad...

Laisvalaikis
2018.11.09

Verslo žinių pasiūlymai

Šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. „cookies“). Jie padeda atpažinti prisijungusius vartotojus, matuoti auditorijos dydį ir naršymo įpročius; taip mes galime keisti svetainę, kad ji būtų jums patogesnė.
Sutinku Plačiau