Pietūs su FT: filmų režisierius Oliveris Stone’as

Publikuota: 2016-10-29
Režsierius Oliveris Stone'as 
San Sebastiano kino festivalyje.  Vincent West /„REUTERS“ nuotr.
Režsierius Oliveris Stone'as San Sebastiano kino festivalyje. Vincent West /„REUTERS“ nuotr.
 

Didingiausias Miuncheno viešbutis, siekdamas išsaugoti savo orumą, kovoja ir, deja, pralaimi „Oktoberfest“. Kylu aukštyn liftu pas režisierių Oliverį Stone’ą. Šalia stovi tautiniu kostiumu apsirengusi gelstelėjusio veido australė. Iš visko sprendžiant, išgertas alus jai kyla aukštyn. Apsimetu besidomįs telefonu. Kai išlipu septintame „Bayerischer Hof“ aukšte, pro stiklinę sieną atsiveria visai kitoks vaizdas: raudonų čerpių stogų panorama ir monumentalioji gotika, primenanti, kad nuo čia iki Italijos visai netoli.

Miunchenas – tai vieta, kur dėl finansinių priežasčių Oliveris Stone’as kūrė biografinį filmą apie buvusį JAV žvalgybos analitiką Edwardą Snowdeną, atskleidusį, kad jo šalies vyriausybė masiškai šnipinėja savo ir kitų šalių piliečius, dėl to jam teko bėgti iš pradžių į Hongkongą, o iš ten – į Rusiją. (Filmas šį rugsėjį ir spalį pristatytas tarptautiniuose kino festivaliuose, rugsėjį rodytas ir Lietuvos kino teatruose, – VŽ)

Kaip tik grįžau iš žiniasklaidai skirtos filmo peržiūros, tad galiu patvirtinti: „Snoudenas“ – tikras Stone’o kūrinys. Jame, kaip ir filme „Gimęs liepos 4-ąją“, režisierius kalba apie jauno patrioto nusivylimą; kaip ir „Būryje“, aprauda amerikietiškų idealų žlugimą; kaip ir filme „Džonas F. Kenedis. Šūviai Dalase“, jaudina savo retorikos galia ir gąsdina tendencingumu.

Alkanas ne maisto

Netrukus pasirodo ir Oliveris Stone’as. Plaukai stilingai suvelti, apsirengęs mėlynu kostiumu ir baltais dryžuotais marškiniais, be kaklaraiščio, puikios nuotaikos. Sulaukęs septyniasdešimties ir nebe tokių greitų judesių, tačiau savo laikysena primena sportininko karjerą seniai baigusį vidutinio svorio boksininką, o vešlūs antakiai sufleruoja apie asmenybės tamsiosios energijos potencialą: naktį, po šešto viskio stikliuko, jis laisvai galėtų išmesti lauk iš baro triukšmadarius, o pats grįžti namo su dviem ar trimis moterimis pašonėje.

„Nuolatinis aplinkos triukšmas mane varo iš proto“, – pagiežingai sako jis, tad nevalingai įsitempiu dėl už mūsų čiauškančių restorano svečių.

Tarsteliu, kad pietūs – pašlemėkams, o jis šypsosi ir apsimeta, kad negirdėjo šios frazės prie pietų stalo nuo tada, kai 1987 m. pasirodė jo „Volstritas“.

„Šiaip jau nesu alkanas“, – sako Oliveris. Tai paaiškina, kodėl jo lėkštėje tik varganas paskrudintas sumuštinis, užsisakytas anksčiau. Tačiau jis nieko prieš išgerti, tad laikydamiesi vietos tradicijų paprašome butelaičio rislingo iš Reingau. Meniu švyti keletas ypatingų patiekalų, tarkime, caramelle, retoka makaronų rūšis, tačiau nenoriu pernelyg išsiskirti nuo Oliverio su jo pietumis, tad paprašau tik jūrų velnio užkandžio.

Tikėti Amerika

O. Stone‘o filmų pagrindiniam veikėjui dažnai būdingi vidiniai prieštaravimai – jis tarsi įkūnija du tėvo archetipus, besivaržančius dėl to, kas „Būryje“ vadinama „teise į sielą“. Ir apie E. Snowdeną jis ima kalbėti kaip tėvas: „Šis jaunuolis įsitikinęs savo tiesa, galima sakyti, kad arogancija liejasi per kraštus. Tačiau jis vienintelis iš 30.000 Nacionalinės saugumo agentūros darbuotojų išdrįso prabilti. Deja, Anglijoje tokių neatsirado. Anglijos vyriausybinių ryšių centras tam tikrais atžvilgiais yra dar bjauresnė tarnyba.“

Rengdamasis kurti filmą režisierius susitiko su E. Snowdenu Maskvoje, kur šis leidžia savo tremties dienas.

„Jis iš prigimties individualistas, primena man Roną Kovičių [jį vaidino Tomas Cruise‘as filme „Gimęs liepos 4-ąją“] – eilinį, niekuo nepasižymintį bernioką iš Masapikvos, tapusį žinomu protestuotoju prieš karą. Būdami tokio jauno amžiaus daugelis iš mūsų dar neturi aiškių pilietinių įsitikinimų.“

Atrodo, turėtų būti priešingai – tvirti idealai paprastai būdingi jauniems. Prisitaikymas, pasiteisinimai ateina vėliau. Įdomu, ar O. Stone’as buvo įsitikinęs laisvamanis iki daug ką pakeitusios Vietnamo karo patirties?

„O, ne, – išpyškina atsakymą. – Buvau auklėjamas konservatyviai, mano tėvas buvo prisiekęs respublikonas. Labai protingas žmogus. Anglijoje, manau, tokį drąsiai vadintumėte toriu. Tikėjau D. Eisenhoweriu ir amerikietiškuoju gyvenimo būdu. Visu tuo suabejojau po patirties Vietname. Mačiau daug atvejų, kai kariuomenė susimaudavo dėl biurokratizmo, elgdavomės kaip dramblys tarp pelių – daug išteklių švaistymo ir perdėtos reakcijos.“

Ramiai ir užtikrintai

Iš Stone’o burnos liejasi sklandi kalba, kimus balsas ramina, o jo besiklausydamas mintyse klausiu savęs, kodėl jis pasirinko profesiją, kuriai kalbos įgūdžių net nereikia – nebent parodyti vietą besiaikštijantiems aktoriams, nors kalbama, kad su dykinėtojais jis ilgai nesiterlioja.

Režisierius gimė pokario Niujorke. Jo mama – prancūzė, tėtis – amerikietis, dirbęs akcijų brokeriu. Iš pradžių gyvenimas rodėsi vargo netemdoma rytinės pakrantės idilė, kurią paįvairindavo vasaros atostogos Prancūzijoje, – ši šalis įsirėžusi jo veido bruožuose ir ypač pasaulėjautoje. Deja, vieną dieną tėvai išsiskyrė. Tada jam buvo šešiolika.

„Aš visada sunkiai pakeldavau melą, – prisimena Stone’as. – Tėvų skyrybos mane smarkiai sukrėtė, tai buvo dar gerokai iki Vietnamo. Mane ilgai apgaudinėjo. Aišku, norėdami gero. Maniau, kad tėvai laimingi kartu, tačiau tokie nebuvo. Patyriau šoką, kai paaiškėjo tiesa. Manau, kad tokie dalykai ilgam įskiepija nepasitikėjimą bet kokia vadovybe.“

Jo tėvas buvo ne tiek respublikonas, kiek remdamasis konservatyviomis jų idėjomis stengėsi atitraukti sūnų nuo bohemiško gyvenimo malonumų. Jis nuvedė jaunąjį Oliverį pas prostitutę, kad ši padėtų jam atsisveikinti su nekaltybe.

1965 m. Stone’as nutraukė studijas Jeilyje, buvo išsiųstas į Vietnamą, ir grįžo trokšdamas kurti.

1971 m. baigė Niujorko universitetą, kino režisūros specialybę. Dešimtmečiui nepraėjus, parodė turkų kalėjimus filme „Vidurnakčio ekspresas“ ir sukūrė klasika tapusį filmą apie didmiesčio geto gyvenimą „Randuotas veidas“.

Sukūręs „Būrį“, karo, kokį pats matė, liudijimą („Oskaras“ už geriausią filmą), ir „Volstritą“ (Michaelas Douglasas gavo geriausio aktoriaus apdovanojimą), jis ėmė stebinti Holivudą, pats rašydamas scenarijus ir skirdamas tam ne mažiau laiko nei režisūrai. Jo rašymo stilius peržengė išpuoselėtos prozos ribas, smigo į gatvės žargoną, o iš ten taip pat netikėtai, kaip Saulo Bellow sakiniuose, šaudavo į aukštąjį registrą.

Drauguži, pinigai nemiega

Kai pasakiau draugams, kad susitiksiu su Oliveriu Stone’u, šie atsakė garsiomis epigramomis: „Drauguži, pinigai nemiega“, „Nebekilnu būti neturtingam“, „Kiekviena diena, praleista nepakastam po žeme, yra gera diena“.

Stone‘o filmams būdinga mintis (nors, esu tikras, jo kolegos režisieriai čia atrastų tinkamesnį žodį).

Jis užaugo pasiturinčių tėvų namuose, tačiau puikiai suprato, ką reiškia būti jaunu vyru dideliame mieste, kur troškimai gerokai pranoksta galimybes, o jaunuoliai pasiryžę bet kam, kad praturtėtų.

„Veskite pas mane skurstančius, protingus ir išalkusius sėkmės“, – tarė Volstrito sukčius Gordonas Geko, ir paskui jį patraukė milijonas „investuotojų“.

Stone‘o filmuose moterys ir vaikai paprastai lieka antrame plane, nors pats jis buvo triskart vedęs ir susilaukė tiek pat atžalų. Suprantu, kodėl bent pusė žmonių į vaikų auginimą žvelgia kaip į sunkų darbą, tačiau jeigu reikiamu metu ir reikiamomis aplinkybėmis kuri tokius rezonansinius filmus kaip „Volstritas“ arba „Randuotas veidas“, kūryba įtraukia tave visą.

Tik didvyriai

Oliverio Stone‘o žvilgsnis krypsta pro langą ir sustoja tolumoje. Gal jis mąsto apie savo šalį arba Holivudą?

Ryžtuosi nutraukti tylą, pasakydamas, kad Amerika filmais parodo pasauliui savo nešvarius skalbinius ir jo kūryba tai aiškiai patvirtina. Jis privengia tiesaus atsakymo.

„Būrys“ ne kartą buvo atmestas, kaip ir „Salvadoras“, – režisierius pamini filmą apie JAV remiamas Lotynų Amerikos chuntas, pasirodžiusį dar prieš „Būrį“. – „Rembo“ uždirbo daugiau pinigų. Jeigu amerikiečiai nėra vaizduojami kaip didvyriai, sunku rasti kino studiją, kuri imtųsi kurti tokį filmą. Tada tenka dėlioti jį pigiai.“

Atneša jūrų velnią. Žuvis tikrai tokia, kokios tikėtumeisi tokiame prašmatniame viešbutyje. Nieko jai prikišti negalėčiau, tačiau ir neprisiminčiau patiekalo vėliau, nebent tik tai, kad jis buvo pagardintas bolivinėmis balandomis, – net Bavarija, garsėjanti pagarba tradicijoms, pasidavė šiai tuštybei.

Laukdamas Stone‘o išgėriau vietinio kvietinio alaus, taigi man būtų geriau apsiriboti taure vyno, tačiau nenoriu atrodyti kaip sausas mulkis greta tokio hemingvėjiško personažo, įkūnijančio didingą atsidavimą viskam, kas prancūziška.

Požiūrio klausimu

Dramatiškiausioje filmo „Snoudenas“ vietoje pagrindinis veikėjas, besiblaškantis tarp liberalių abstrakcijų ir tikrų grėsmių Amerikai, pratrūksta priekaištais savo merginai, kuri tokiais dalykais sau galvos pernelyg nekvaršina ir kuriai viskas ir taip aišku.

„Tu gyveni pasakų pasaulyje, kur nėra padarinių ir kur niekas nenukenčia!“ – šaukia jis.

Pasakau režisieriui savo prielaidą, kad ji ypač jautriai reaguoja dėl pasikėsinimų į laisvę, kurie daugeliui žmonių gali atrodyti neverti dėmesio, tačiau lengvabūdiškai vertina teroristų ir priešiškų šalių keliamą pavojų.

„Nesutinku su tokiu požiūriu, tačiau jį suprantu, – vinguriuoja O. Stone‘as kaip tikras diplomatas. – Šiam požiūriui filme atstovauja Snoudeno žvalgybos viršininkas Korbinas Obrajenas. Žinau, kad daug kas jam pritartų.“

Mintyse svarstau, kiek dar šią temą galima gvildenti. Kaip politikos apžvalgininkas žinau, kad tarp žmogaus teisių libertarų yra tokių tipų, kurie tvarką laiko natūralia būsena ir leidžia sau apgaulingą prabangą visas kitas kultūras vertinti kaip geranoriškas, o savąją – kaip visų blogybių šaltinį.

Kita vertus, priešais mane žmogus, turintis kovos pėstininkų ženklelį, apdovanotas „Purpurine širdimi“, „Bronzine žvaigžde“, Oro pajėgų medaliu, Armijos pagyrimo medaliu, Nacionalinės gynybos tarnybos medaliu, Tarnybos Vietname medaliu, Vietnamo kampanijos medaliu.

Į armiją jis patraukė kaip savanoris būdamas 21-ų. 58.000 vardų, iškaltų ant juodosios sienos Vašingtone, liudija, kuo jis rizikavo dėl savo šalies. Žinoma, argumentuojant negalima apeliuoti į biografiją, bet Stone‘as to ir nedaro („Apie tai galite kur nors paskaityti.“). Tiek to, verčiau nusileisiu.

Godumas – gėris

„Godumas – gėris.“ Šis posakis iš kino salių persikėlė į gyvenimą, ir tai jau visai neblogai frazei, kurios niekas neištarė. Geko sakė: „Godumas, kadangi toks jau tas mūsų pasaulis, padeda geram.“

Sunkumų patiriančios finansų bendrovės metiniame susirinkime Volstrito liuciferis teškia argumentą, kad godumas – tai pinigų alkis, tačiau taip pat jaučiame ir meilės, aplinkinių pagarbos alkį, o visi tokie dalykai ir stumia žmoniją į priekį. Galiausiai godumo užvaldyti akcininkai palinksta į jo pusę ir nusigręžia nuo glebių valdybos narių.

Kitaip sakant, Geko gavo progą pateisinti savo elgesį, tačiau, žvelgiant plačiau, jis atstovauja ir visai kapitalistinei santvarkai.

Stone‘as ryškiausiai spindi, kai susitelkia į niuansus. „Būryje“ seržantas Tomas Berengeris, atstovaujantis „blogojo tėčio“ archetipui, pasiryžęs bet kam, kad jų pusė laimėtų karą, irgi gauna progą įtikinti auditoriją savo požiūrio teisumu. „Tai, kaip turi būti, yra viena, o kaip yra iš tiesų – visai kas kita, – žeria jis monologą, o žiūrovas tuo metu negali atitraukti nuo jo akių. – Aš esu tikrovė.“ Galime net matyti, kaip iš jaunojo savanorio, kuris įkūnija patį Stone’ą, juokiasi kiti neturte išaugę šauktiniai: „Čia tarp mūsų yra kryžeivis. Pirma turi turėti pakankamai pinigų, tik tada gali sau leisti taip manyti.“

Tam tikru karjeros etapu ši kontroversija, prieštaringų požiūrių išryškinimas pasitraukė iš O. Stone‘o filmų. Tokie filmai kaip „Džonas F. Kenedis“ ir „W“ (apie George’o Busho jaunesniojo iškilimą), kalbant apie minties galią, buvo vienpusiški. Filmas „Niksonas“ buvo išimtis savo užuojauta dėl sunkios vaikystės, o „Šiuolaikiniai gladiatoriai“ apskritai aplenkė politikos temą.

„Snoudenas“ prikelia didaktiškąjį Stone’ą. Atrodo, kad jį erzina menas, vaizduojantis tikrąjį pasaulį, tačiau neišsakantis savo pozicijos. Prabėgus 13 metų po Irako karo, jis nesusigundo šio pasakojimo perkelti į kiną.

„Išminuotojų būrys“, pasak O. Stone‘o, – geras veiksmo filmas, tačiau neliečia svarbesnių klausimų.

Jis teisus: tokie jo asmeninės karo patirties persmelkti filmai kaip „Būrys“, „Šių dienų apokalipsė“ ir „Metalinis apvalkalas“ tapo mūsų kultūros dalimi.

Amerikietiška svajonė

Jeigu Stone‘as ir panašus į kurį nors savo kartos aktorių, tai galėtų būti Donas DeLillo, „paranoidinės amerikiečių grožinės literatūros pagrindinis šamanas“, kaip apie jį kadaise pasakė „New York Review of Books“. Abu jie vaizduoja šalį, kur žmonės, laukdami 200-ųjų jos metinių, gyvena savoje idilėje. Iš šio sapno juos pažadina J. Kennedy nužudymas. Žmonės pamato ir tamsiąją gyvenimo pusę. Nuo tada, kaip vaizduoja šių dviejų vyrų kūryba, amerikietiškojo gyvenimo svajonę ima graužti vidaus priešai: išsikerojusi valdžios galia, šėliojančios rinkos, technologijos, kai kuriems asmenims suteikiančios dievybės galių. Didžiosios novelės turi pasižymėti elipsiškumu – jos teigia neteigdamos. O. Stone’as naudoja kiną siekdamas tiesioginio poveikio, o tai žiūrovą gali varginti.

Gerdamas kavą paklausiu pašnekovo, ar jis mano, kad jo misijai kuo nors padėtų tai, jei prezidentu taptų Donaldas Trumpas arba Hillary Clinton. Nors atsakymą ir pats žinau.

„Ne. Bernie Sandersas buvo rimtai nusiteikęs dėl reformų. Dabar kalbos apie masinį piliečių šnipinėjimą net nutilo.“ Jis pasinaudoja proga išsiplėsti nuo siauros šnipinėjimo temos prie pastarųjų dešimtmečių Amerikos užsienio politikos. O. Stone’ui kelia apmaudą NATO plėtra Rusijos sienų link ir misionieriškas noras ieškoti užsienyje pabaisų ir veržtis jų naikinti. „Istorija moko, kad galių pusiausvyra gali pasiteisinti, – sako jis, staiga prabilęs visai kaip H. Kissingeris. – Iranas užsiima savo reikalais, Kinija savo, Rusija irgi savo. Jiems visai nerūpi sužlugdyti Vakarus.“

Čia jis susigaudo, kad kalbasi su pašnekovu, galvojančiu kaip dauguma, be to, jo ankstesnės kūrybinės minties sekėju. Vis dar aktyviai kuriančiam menininkui gal ir sunku su tuo susitaikyti (įsivaizduokite senstančią roko žvaigždę, priverstą ištisą valandą groti tuščiai arenai), tačiau tenka apsiprasti su slopstančiu žmonių susižavėjimu. Tolesniam pokalbiui jis pasiūlo geresnę temą.

„Norėčiau parodyti naują knygą“, – pakyla ir trumpam nueina į savo kambarį. Netrukus grįžta su stora knyga. „Oliverio Stone’o akimis“ (angl. „The Oliver Stone Experience“) – ką tik išleistas interviu ir dar niekur neskelbtų nuotraukų rinkinys, kurį sudarė prisiekęs amerikiečių filmų gerbėjas Mattas Zolleris Seitzas.

Knygoje prisimenamos kai kurios žymiosios Stone’o citatos apie nelemtą pirktinę seksualinę iniciaciją („Seksas su ja kaip tarp melžėjos ir karvės.“) arba apie tėvą („Tėtis niekada nenorėjo vesti. Širdyje jis buvo viengungis.“).

Į akis krinta išraiškinga nuotrauka, kur Stone‘as, apsirengęs kario drabužiais, šypsosi į objektyvą prieš lipdamas į lėktuvą, netrukus išskraidinsiantį į Vietnamą. Jis iš tiesų atrodo kaip berniukas skautas, koks, kaip jis sako, buvo iki tol, kol beprasmis karas nepavogė iš jo visų svajų.

Norėčiau daugiau jo paklausinėti apie tą dieną, tačiau po kelių minučių jo laukia spaudos konferencija. Reikia kilti į kampaniją, įtikinėti žmones, ginti savo idealus ir galbūt perkelti savo prisiminimus į svarbią žinią nešančius filmus. Šiaip ar taip, turime reikalą su kryžeiviu širdyje.

FOTOGALERIJA WEB_PREMIUM_Pietūs su FT: Oliveris Stone'as (8 nuotr.)

Rašyti komentarą

Rašyti komentarą

Gauk nemokamą LAISVALAIKIO savaitraštį į savo el.pašto dėžutę:

Pasirinkite Jus dominančius NEMOKAMUS savaitraščius:















Svarbiausios dienos naujienos trumpai:



 
E. Parulskis: B kategorijos piešimas ir plojimai už parkavimą Premium 1

Šiandien, kovo pabaigoje, filmukai su namų augintinių „piešimu“ yra pasiekę piką, bet aš nesu tikras, ar...

Verslo klasė
2018.04.21
Mirė populiarusis Dj Avicii 8

Sulaukęs vos 28-erių mirė populiarusis Dj Avicii, švedas muzikos prodiuseris iš Švedijos Timas Berglingas.

Laisvalaikis
2018.04.20
Priešo teritorijoje. Odė vienam žurnalui Premium 2

Kovo 9-ąją išėjo paskutinis britų muzikos žurnalo NME numeris. Internetas jo neatstos.

Verslo klasė
2018.04.20
LMTA studijų miestelio vizija įgauna konkretumo 1

Lietuvos muzikos ir teatro akademija (LMTA) ir UAB „Paleko Archstudija“ baigė pasirengimo naujojo LMTA...

Laisvalaikis
2018.04.20
Mirė poetas Mykolas Karčiauskas

Balandžio 20 d. mirė Mykolas Karčiauskas – Lietuvos rašytojų sąjungos narys, poetas, prozininkas, vertėjas.

Laisvalaikis
2018.04.20
Brolių dvynių Laurinavičių portretas: apie bendrą kelią, vienodas karjeras ir brolišką užnugarį 1

Brolių dvynių keliai dažnai būna labai panašūs. O Algimantas ir Antanas Laurinavičiai išskirtiniai net...

Laisvalaikis
2018.04.20
Komisija siūlo nukelti Petro Cvirkos paminklą Vilniuje 4

Vilniaus savivaldybės komisija siūlo nukelti sostinės centre stovintį rašytojo Petro Cvirkos paminklą dėl jo...

Laisvalaikis
2018.04.19
Trauktis nebėra kur: paskelbta privataus MO muziejaus atidarymo diena 13

Paskelbta MO muziejaus Vilniuje, kurį projektavo pasauline ar­­chi­tektūros žvaigžde va­di­na­mo architekto...

Laisvalaikis
2018.04.19
Paukštelis ir eilėraščiai apie skausmą ir ilgesį Premium

Adomas rašė eilėraščius. Šiais laikais niekam nereikalingus, anot lietuvių kalbos mokytojos. Bet...

Verslo klasė
2018.04.18
Prancūzijos nacionalinio ordino kavalierė Rasa Starkus: kovosiu už savo šeimą ir savo šalį 7

„Neslėpsiu: mane vynas išmokė istorijos, geografijos, kalbų, tolerancijos, bendrauti su žmonėmis. Per vyną...

Laisvalaikis
2018.04.18
Architekto D. Libeskindo namuose Milane atidaryta vieša paroda 2

Malonus sutapimas prieš Danieliui Libeskindui šią savaitę atvykstant į Vilnių paskelbti MO muziejaus...

Laisvalaikis
2018.04.16
Parodų kuratorius – apie analoginį pasaulį, privatumą, „Facebook“ skandalą 1

Didysis brolis stebi ir kontroliuoja kiekvieną mūsų žingsnį, o kelio atgal nebėra. Taip teigia parodų...

Laisvalaikis
2018.04.15
„Lufthansa“: kaip gervė, pakilusi iš pelenų

Didžiausia Europoje ir ketvirta pasaulyje aviacijos bendrovė „Lufthansa“ jau seniai iš vien oro linijų įmonės...

Verslo klasė
2018.04.15
Karalių miestas Gardinas be vizos

Bevizis režimas su Gardino sritimi turi pritraukti turistų į užsislapsčiusią mūsų kaimynę, tačiau tai gali...

Verslo klasė
2018.04.15
Francis Baconas kovoja su netikromis naujienomis

Britų leidykla „HarperCollins“ junginį „fake news“ (angl. netikros naujienos) paskelbė 2017-ųjų žodžiu.

Verslo klasė
2018.04.14
Kaip auginti mokytojus: degančių noru mokyti – tūkstančiai Premium 1

„Jeigu algos mokytojams bus padidintos trigubai, niekas nepasikeis“, – nustembu, išgirdusi tokius sostinės...

Verslo klasė
2018.04.14
„Ilovaisko dienoraštis“ prieš tamstos feisbuką Premium

 Kai 2014 m. rugpjūtį įvyko didžiausia Ukrainos ginkluotųjų pajėgų karinė nesėkmė – vadinamasis „Ilovaisko...

Verslo klasė
2018.04.13
„Penkių kontinentų“ savininkas Idrakas Dadašovas: apie meną, verslą ir gyvenimą 14

„Koks sudėtingas reikalas: daugybė žmonių tau dalija įvairiausius patarimus, tu jų įdėmiai klausai ir...

Laisvalaikis
2018.04.13
3D spausdintuvu pastatytame name pirmą kartą apsigyvens žmonės 1

Prancūzijos Nanto mieste baigtas statyti pirmasis 3D spausdinimo technologija sukurtas namas, kuriame iš...

Laisvalaikis
2018.04.12
Kodėl dailės kritikai nekenčia Damieno Hirsto 4

Na, gerai. Ne visi nekenčia. Tekstų jūroje po pastarosios šio kontroversiškai vertinamo menininko parodos...

Verslo klasė
2018.04.11

Verslo žinių pasiūlymai

Siekdami pagerinti Jūsų naršymo kokybę, statistiniais ir rinkodaros tikslais šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. „cookies“), kuriuos galite bet kada atšaukti.
Sutinku Plačiau