Ilgametis „Grammy“ komisijos narys: apie muzikos verslą už kadro

Publikuota: 2016-10-14

Alano Roy Scotto pavardė turbūt girdėta nedaugeliui, tačiau jo kūryba, jums patiems nežinant, yra pasiekusi visos kartos lietuvių ausis per tokius serialus kaip „Santa Barbara“ ar „Beverli Hilsas 90210“. Be kitų užsiėmimų, jau 25-erius metus p. Scottas yra „Grammy“ apdovanojimų vertinimo komisijos narys. Vilniuje su juo kalbėjomės apie kompozitoriaus ir atlikėjo amatą bei muzikos verslo aktualijas.

Muzikos pramonėje, regis, visi vienu metu yra ir vadybininkai, ir įrašų prodiuseriai, ir atlikėjai, ir kompozitoriai. Kaip jūs save vadinate?

Esu ilgametis kompozitorius, dainų autorius. Profesionaliai kuriu muziką beveik 40 metų, nuo 1978-ųjų. Esu užsiėmęs prodiusavimu, buvau atlikėjas – dainininkas. Kaip toks pirmą kartą apsilankiau Vilniuje, tai buvo 1991-aisiais. Važiavau traukiniu iš Varšuvos, kartu su arbatą geriančiomis rusėmis poniutėmis. Tačiau mano pagrindinis užsiėmimas yra dainų rašymas atlikėjams, projektams, televizijai, filmams. Aš – žmogus už kadro.

Kita mano veiklos dalis – organizavau specializuotus renginius muzikantams, kultūrinių mainų renginius Sovietų Sąjungoje, Kuboje. Toks atlikėjų bendradarbiavimo būdas – stovyklos, susibėgimai – šiuo metu yra labai paplitęs, aš buvau vienas šio modelio pionierių. Tai didelė mano karjeros dalis.

Kaip radosi mintis organizuoti tokius renginius?

Galbūt europiečiams tai nėra taip neįprasta kaip amerikiečiams. Aš keliaudavau į įvairiausius muzikos festivalius, taip pat vykstančius Rytų Europoje, komunistinėse šalyse. 1985 m. Lenkijoje vykusiame tarptautiniame muzikos festivalyje „Sopot“ aš, amerikietis, netgi laimėjau pagrindinį prizą kaip kompozitorius. Tai buvo skandalas!

Tuo metu gyvenau dvigubą gyvenimą. Amerikoje kūriau muziką televizijai, filmams. Ir staiga imdavau ir išvykdavau į Kazachstaną. Šiandien tai neatrodo taip juokinga, kaip kad buvo 1985-aisiais pasakyti draugams, kad negaliu eiti į „Mirtino ginklo“ peržiūrą, nes būsiu Lietuvoje, Kazachstane ar Čilėje. Keliavau po visą pasaulį.

Tuose festivaliuose nuolat sutikdavau atlikėjų, kurių įprastai amerikiečiai nesutikdavo, – „Bratislavska Lyra“ festivalyje Bratislavoje, „Baltųjų naktų“ festivalyje Sankt Peterburge, tuomet – Leningrade. Sutikdavau atlikėjų iš Uzbekistano ar Mongolijos, ir tai buvo labai neįprasta.

Man staiga tapo aišku, kad egzistuoja du pasauliai. Vienas, kuriame atlikėjai negyveno tokio gyvenimo, neuždirbo tokių pinigų, kokius JAV mačiau aš. Čia buvo muzikuojama labiau dėl meilės muzikai, nes didelių pinigų iš šios veiklos nebuvo. Kitas gyvenimas – Los Andžele, Niujorke, tarp garsenybių, pinigų ir privilegijų. Tai buvo dvi skirtingos visatos, egzistuojančios vienu metu, ir aš šokinėjau nuo vienos prie kitos.

Pradėjau mąstyti, kaip galėčiau sujungti šiuos dalykus – muziką dėl pinigų bei sėkmės ir tą dalį, kurioje muzika buvo komunikacijos priemonė bendraujant su vyrukais iš Uzbekistano, Kubos ar Angolos.

Tuo metu buvau organizacijos, susijusios su visais šiais festivaliais, narys. Joje susipažinau su Ande iš Suomijos, jam išdėsčiau mintį – norėčiau surengti renginį, kuriame galėčiau sujungti visus šiuos atskirtus pasaulius, kur per muziką galėčiau išsakyti politinį pareiškimą, kur muzika galėtų išties išjudinti bendravimą.

Tai buvo 1987-aisiais, – pagalvojau, kad būtų puiku grupę atlikėjų atvežti į Sovietų Sąjungą. Tegul ir vyksta Šaltasis karas, su muzika jis neturi nieko bendro. Ande turėjo draugų Estijoje, pažinojo rusų kompozitorių Vladimirą Meteckį, tad pasakė – „taip ir padarykime“.

Man, kaip amerikiečiui, tai buvo neįtikėtina. Pirmą kartą su Ande susitikome 1987 m. spalį, o 1988-ųjų kovą, po dar kelių susitikimų, jau vykau į Maskvą. Įprastai 1988 m. tai padaryti buvo labai sudėtinga. Tai buvo tiriamoji kelionė į Maskvą per Suomiją ir Estiją. Nusprendėme rengti projektą, kuris vėliau buvo pavadintas „Muzikos tiltais“ („Music Bridges“ – angl.), tuomet jis vadinosi „Muzika kalba garsiau nei žodžiai“. Šios kelionės metu susitikome su VAAP, tuometės Autorių teisių apsaugos agentūros Rusijoje atstovais.

Amerikoje tuomet buvau dabar jau nebeegzistuojančios Nacionalinės kompozitorių akademijos narys. Kai grįžau iš tiriamosios kelionės, paklausiau – kas norėtumėte vykti į Sovietų Sąjungą? Pasiūlymas buvo labai neįprastas, aš vienintelis turėjau ryšių, kurių pagalba buvo galima ten atsidurti. Todėl nesunkiai surinkome didelę grupę žymių kompozitorių, kelis atlikėjus ir skridome į Sovietų Sąjungą.

Tai buvo pirmasis tokio pobūdžio projektas, kuriuo pradėjau tokius susibėgimus. Jis sulaukė didelio susidomėjimo spaudoje, gavau „XXI a. verslo vizionieriaus“ apdovanojimą – atsidūriau tinkamoje vietoje, tinkamu metu. Tuomet neturėjau žalio supratimo, ką darau, tačiau po to prasidėjo 15 metų trukusi kelionė organizuojant tokius renginius visame pasaulyje.

Didžiausias jų buvo Kuboje, su JAV iždo departamento leidimu, kurį gauti buvo nelengva, ir 125 atlikėjais bei kompozitoriais iš JAV. Taip pat – Rumunijoje, tuoj po to, kai buvo sušaudytas Nicolae Ceausescu; Indonezijoje, kai didysis blogiukas ten vis dar buvo Suharto; organizavau renginį 2000 m. Hanoveryje, pasaulinėje „Expo“ parodoje.

Tiesa, kurį laiką tokio didelio renginio nebeorganizavau: pasaulis pasikeitė, tapo sunkiau gauti jiems finansavimą.

Atsiradus internetui, bendradarbiavimas tarp skirtingų šalių muzikantų tapo paprastesnis. Dabar apsiriboju mažesniais renginiais, tačiau modelis, kai atlikėjai ir kompozitoriai susirenka į vieną vietą ir rašo dainas, išplito per tuos žmones, kurie su manimi keliavo pirmą kartą, – į Sovietų Sąjungą.

Regis, tai dar vienas muzikos industrijos kampas, kurį transformavo technologija.

Taip, muzikos verslui technologijos smogė pirmiausia. Kaip ir bet kuris visų galų meistras muzikos versle, vedu mokymus. Dviejų minučių trukmės pasaka, kurią pasakoju mokymuose, skamba taip:

Seniai seniai buvo senasis muzikos verslas, kuris atrodė kaip „Titanikas“. Jis plaukė sklandžiai apie du dešimtmečius. Pirmosios klasės keleiviai buvo įrašų kompanijų vadovai. Apatiniuose deniuose, prie variklių, žemiau vandens linijos buvo kompozitoriai. Tuomet buvo sukurtas internetas. Jis tapo ledkalniu, su kuriuo ilgainiui susidūrė visa pramogų industrija, tačiau muzikos verslas krito lengviausiai. Mes buvome pirmieji, susidūrę su ledkalniu, ir tapome laboratorine žiurke filmų pramonei ir visiems kitiems. Matėme, kaip jiems nutiko tas pats, kas ir muzikos verslui.

Visų pajamos smuko 70%, užaugo karta, kuriai neatrodė, kad muzika yra kas nors, už ką reikia mokėti. Tą fazę jau perėjome, į muziką dabar žiūrima kaip į reklamos įrankį, bent jau iš kompozitoriaus perspektyvos. Atlikėjai gali gauti pajamų už gyvus pasirodymus, tačiau kompozitoriai iš esmės kuria įrankius savireklamai ir iš esmės atiduoda muziką už dyką.

Che Pope, „GOOD Music“ prezidentas, VŽ yra sakęs, kad dabar didžiuosius pinigus neša nebe įrašų pardavimai, o filmai ir televizija. Jūs rašote muziką šioms pramogų verslo sritims taip pat. Ar sutiktumėte su tokiu vertinimu?

Nebėra tokio dalyko kaip įrašai. Dabar uždirbti galima iš muzikos licencijavimo filmams ir televizijai. Tačiau tai taip pat pasikeitė. Anksčiau už muzikos panaudojimą filmų kūrėjai mokėdavo licencijavimo – leidimo naudoti įrašą filme – mokestį. Tada kompozitorius gaudavo autorinį honorarą. Anksčiau licencijavimo mokestis siekė 20.000 USD, dabar – 1.000 USD, nes pasaulyje atsirado milijardas žmonių, kurie su džiaugsmu atiduos savo kurtą muziką už dyką.

Dabar visi turi muzikos kūrimo įrangą namuose. Kai pradėjau rašyti, „Pro Tools“ (programa įrašams kurti – VŽ) kainavo 50.000 USD ir rasdavo vietą tik profesionalų įrašų studijose. Dabar „Pro Tools“ kainuoja 500 USD, ir kiekvienas ją gali turėti savo nešiojamajame kompiuteryje.

Viskas keičiasi kartu su technologijomis – privalo keistis. Yra sričių, kuriose dar galima užsidirbti, jei parašai „hitą“, kurį žino visi, jį groja per radiją, milijonai jo klausosi internete, tuomet jis panaudojamas reklamose, tai gali atnešti nemažai pinigų. Tačiau tarpe nieko nėra – arba tai bus hitas, kuris sulauks visokeriopos sėkmės, arba beveik nieko. Anksčiau buvo tam tikra riba, kai vidutinės sėkmės sulaukęs kūrinys vis tiek generuodavo pajamas kūrėjui, tad nemaža dalis jų galėjo išsilaikyti iš muzikos. Dabar 0,5% kūrėjų uždirba daug, 0,5% uždirba vidutiniškai ir 99% vargiai verčiasi. Tai yra didysis pokytis. Šiuo pereinamuoju laikotarpiu sudėtinga išgyventi – kol kas nors sugalvos, kaip sudėlioti kortų malką iš naujo ir naujai uždirbti iš muzikos.

Naujame modelyje pinigai turės nutekėti iš viršaus žemyn. Dabar pinigus uždirba „Google“ ir „Facebook“, didžiųjų kompiuterių serverių savininkai, interneto tiekėjai. Girdime daugybę radikalių pareiškimų, kad jie turėtų mokėti kokį nors minimalų mokestį už kiekvieną turinio dalį, kurią jie įkelia į savo serverius, ir tie mažyčiai mokesčiai susidėtų į krūvą turinio kūrėjams. Tačiau kol kas vyksta diskusija be pabaigos.

Galbūt dėl to, kad esu vyresnis, nesu toks entuziastingas kaip jaunesni kūrėjai. Turiu vilties, manau, kad padėtis gali pasikeisti į gera, tačiau nežinau, kada tai įvyks.

Ką šį kartą veikiate Lietuvoje?

Man ką tik suėjo šešiasdešimt. Užsiimu įvairiais dalykais. Neseniai parašiau miuziklą, jis statomas kaip mažo biudžeto nepriklausomų kūrėjų filmas. Konsultuoju įvairius projektus, vedu mokymus. Susikūriau asmeninį portfelį įvairių veiklų. Viena jų – rašau dainas, su kuriomis mėginu patekti į „Eurovizijos“ dainų konkursą. Tai – viena mano, kaip amerikiečio, fantazijų – kad atlikėjas su mano sukurta daina dalyvautų „Eurovizijoje“. „Eurovizija“ – labai europietiškas konkursas, bet tai ir yra esmė, būtent dėl to ir noriu būti jo dalimi.

Žinau, kad toks entuziazmas gali skambėti gana pamišėliškai, tačiau turėdamas tokią patirtį noriu būti šiame milžiniškame europietiškame vakarėlyje. Tai galimybė susitikti daugybę įvairių žmonių, ir tai puiku.

Visa tai susiję su tuo, ką šį kartą veikiu Lietuvoje. Atsakymai į šį klausimą gali būti du. Kaip jau minėjau, man suėjo šešiasdešimt, ir, užuot surengęs gimtadienio vakarėlį, nusprendžiau švęsti visus metus. Per juos keliauju ir ketinau aplankyti bent tris šalis, kuriose dar nesu buvęs. Kartu stengiuosi lankytis įvairiuose renginiuose kaip įmanoma dažniau.

Jau kokius ketverius ar penkerius metus kalbu apie tai, kaip šaunu būtų surengti kūrybines dirbtuves ar seminarų Nidos festivalyje. Šį kartą organizuoju kūrybines dirbtuves Kaune ir Vilniuje, būsiu Nidos festivalio komisijos narys. Tai bus proga ten apsidairyti ir galbūt planuoti tolesnę veiklą.

Daug dirbate su atlikėjais iš viso pasaulio. Koks yra tipinis šiuolaikinis atlikėjas?

Atlikėjus mokau ne tik kūrybos ir kompozicijos amato. Taip, dėstau kūrinių rašymo plonybes, analizuojame kūrinius, rašome kartu ir darome kitus dainų kūrėjui priderančius darbus. Kartu stengiuosi telkti atlikėjus ir kompozitorius, noriu padėti kurti bendruomenę, kuri įgalins atlikėjus perspektyviau veikti. Tai irgi didelė mano veiklos dalis šių seminarų metu.

Tipinis šiuolaikinis atlikėjas? Atsakymas susideda iš dviejų dalių. Pirmiausia, kaip ir šiuolaikinis kompozitorius, atlikėjas turi būti visų galų meistras. Jis turi rasti priežastį, dėl ko jis kuria, ką nori pasakyti, koks atlikėjas jis nori būti. O tuomet – visa kita. Kurti muziką, ją platinti, kurti vaizdo klipus, interneto puslapius, savo įvaizdį. Tuomet rasti pakankamai koncertų, dėliotis galimus koncertų planus, rasti vadybininką arba tapti savo paties vadybininku ir viešųjų ryšių specialistu.

Kitaip tariant, kuo daugiau vaidmenų atlikėjas gali vaidinti pats, tuo geriau jam seksis. Jei kada pamatysite atlikėją, dirbantį 75 darbus vienu metu, žinokite – jam, ko gero, sekasi visai neblogai. Nes to reikalaujama.

Atlikėjas turi būti itin užsivedęs, motyvacijos kupinas ir daugybę dalykų darantis gyvūnas. Anksčiau jie galėjo būti tiesiog atlikėjais, kitais dalykais pasirūpindavo kiti. Mama ir tėtis. Aš turėjau savo mamą ir tėtį – leidėją, vadybininką, ir jie apsaugodavo mane nuo žiauraus pasaulio. Duodavo pinigų, pagirdavo, liepdavo eiti rašyti, rūpindavosi manimi. Žinoma, kiek perdedu, bet buvo taip.

Dabar vadybininkai dažniau siekia pasinaudoti atlikėjais. Anksčiau buvo prasmė investuoti laiko ir energijos ar pinigų į talentus be didelio jų įsipareigojimo, nes galutinis rezultatas atnešdavo didelį pelną, kurio dalį gausiu aš. Dabar tokios perspektyvos nebėra, ir visi nori gauti atlygį iškart – prisiimti rizikos nėra prasmės.

Taip yra. Man tai nepatinka, bet taip yra.

Ar visa tai reiškia, kad atlikėjai ir kompozitoriai dabar taikosi parašyti vieną hitą, užuot siekę ilgos ir stabilios karjeros muzikos versle?

Nėra viskas taip nespalvota. Tačiau pasakysiu taip: orientuojamasi labiau į dainą, o ne į albumą. Albumų nebeliko. Dabar reikia įkelti vieną dainą, paskui pridėti dar dešimt. Jei viena daina išpopuliarės, galbūt atsiras norinčių pasiklausyti kitų dainų.

Anksčiau buvo galima pristatyti visą savo kūrybos paketą – štai mano albumas, mano vizija, mano projektas. Dabar viskas susikoncentruoja į vieną dainą. Gauni tik tiek dėmesio ir turi jį išnaudoti maksimaliai. Nebėra ilgalaikio santykio su muzika. Ar technologija sukūrė šį įspūdį, kad muzika yra menkavertė, ar visgi muzika klausytojui rūpi taip pat, tačiau jos pristatymo būdas neleidžia kurti tokio santykio? Į šį klausimą atsakyti negaliu.

Rašyti komentarą

Rašyti komentarą

Gauk nemokamą LAISVALAIKIO savaitraštį į savo el.pašto dėžutę:

Pasirinkite Jus dominančius NEMOKAMUS savaitraščius:















Svarbiausios dienos naujienos trumpai:



 
Aidas Puklevičius: meldžiu mane pažinti, feisbukai Premium

Vienas nuostabiausių pažangaus jaunimo (tiesą sakant, ir mažiau pažangaus senimo) bruožų – šventas noras...

Verslo klasė
2018.04.22
Naujoji prabanga: kai reikia nedaug, bet gerai 1

Jei sklendžiate prabangių daiktų pasaulyje, tikriausiai pastebėjote kelerius pastaruosius metus vis...

Laisvalaikis
2018.04.22
Londono pamokos: gandai apie popieriaus mirtį buvo perdėti

Londono knygų mugėje dalyvavę Lietuvos leidėjai džiaugiasi įkėlę koją į anglakalbių šalių literatūros rinką,...

Laisvalaikis
2018.04.22
Atatürkas: joks turkiškos kasdienybės elementas nėra atsietinas nuo jo vardo Premium

Šiuolaikinės Turkijos Respublikos įkūrėjas Mustafa Kemalis Atatürkas miręs jau 80 metų, tačiau šiandien...

Verslo klasė
2018.04.22
E. Parulskis: B kategorijos piešimas ir plojimai už parkavimą Premium 1

Šiandien, kovo pabaigoje, filmukai su namų augintinių „piešimu“ yra pasiekę piką, bet aš nesu tikras, ar...

Verslo klasė
2018.04.21
Mirė populiarusis Dj Avicii 9

Sulaukęs vos 28-erių mirė populiarusis Dj Avicii, švedas muzikos prodiuseris iš Švedijos Timas Berglingas.

Laisvalaikis
2018.04.20
Priešo teritorijoje. Odė vienam žurnalui Premium 2

Kovo 9-ąją išėjo paskutinis britų muzikos žurnalo NME numeris. Internetas jo neatstos.

Verslo klasė
2018.04.20
LMTA studijų miestelio vizija įgauna konkretumo 1

Lietuvos muzikos ir teatro akademija (LMTA) ir UAB „Paleko Archstudija“ baigė pasirengimo naujojo LMTA...

Laisvalaikis
2018.04.20
Mirė poetas Mykolas Karčiauskas

Balandžio 20 d. mirė Mykolas Karčiauskas – Lietuvos rašytojų sąjungos narys, poetas, prozininkas, vertėjas.

Laisvalaikis
2018.04.20
Brolių dvynių Laurinavičių portretas: apie bendrą kelią, vienodas karjeras ir brolišką užnugarį 1

Brolių dvynių keliai dažnai būna labai panašūs. O Algimantas ir Antanas Laurinavičiai išskirtiniai net...

Laisvalaikis
2018.04.20
Komisija siūlo nukelti Petro Cvirkos paminklą Vilniuje 4

Vilniaus savivaldybės komisija siūlo nukelti sostinės centre stovintį rašytojo Petro Cvirkos paminklą dėl jo...

Laisvalaikis
2018.04.19
Trauktis nebėra kur: paskelbta privataus MO muziejaus atidarymo diena 13

Paskelbta MO muziejaus Vilniuje, kurį projektavo pasauline ar­­chi­tektūros žvaigžde va­di­na­mo architekto...

Laisvalaikis
2018.04.19
Paukštelis ir eilėraščiai apie skausmą ir ilgesį Premium

Adomas rašė eilėraščius. Šiais laikais niekam nereikalingus, anot lietuvių kalbos mokytojos. Bet...

Verslo klasė
2018.04.18
Prancūzijos nacionalinio ordino kavalierė Rasa Starkus: kovosiu už savo šeimą ir savo šalį 7

„Neslėpsiu: mane vynas išmokė istorijos, geografijos, kalbų, tolerancijos, bendrauti su žmonėmis. Per vyną...

Laisvalaikis
2018.04.18
Architekto D. Libeskindo namuose Milane atidaryta vieša paroda 2

Malonus sutapimas prieš Danieliui Libeskindui šią savaitę atvykstant į Vilnių paskelbti MO muziejaus...

Laisvalaikis
2018.04.16
Parodų kuratorius – apie analoginį pasaulį, privatumą, „Facebook“ skandalą 1

Didysis brolis stebi ir kontroliuoja kiekvieną mūsų žingsnį, o kelio atgal nebėra. Taip teigia parodų...

Laisvalaikis
2018.04.15
„Lufthansa“: kaip gervė, pakilusi iš pelenų

Didžiausia Europoje ir ketvirta pasaulyje aviacijos bendrovė „Lufthansa“ jau seniai iš vien oro linijų įmonės...

Verslo klasė
2018.04.15
Karalių miestas Gardinas be vizos

Bevizis režimas su Gardino sritimi turi pritraukti turistų į užsislapsčiusią mūsų kaimynę, tačiau tai gali...

Verslo klasė
2018.04.15
Francis Baconas kovoja su netikromis naujienomis

Britų leidykla „HarperCollins“ junginį „fake news“ (angl. netikros naujienos) paskelbė 2017-ųjų žodžiu.

Verslo klasė
2018.04.14
Kaip auginti mokytojus: degančių noru mokyti – tūkstančiai Premium 1

„Jeigu algos mokytojams bus padidintos trigubai, niekas nepasikeis“, – nustembu, išgirdusi tokius sostinės...

Verslo klasė
2018.04.14

Verslo žinių pasiūlymai

Siekdami pagerinti Jūsų naršymo kokybę, statistiniais ir rinkodaros tikslais šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. „cookies“), kuriuos galite bet kada atšaukti.
Sutinku Plačiau