Ar Lietuva subrendo mecenatystei?

„Kultūrai reikia ne tik verslininkų pinigų, bet ir jų laiko“, – įsitikinęs Virginijus Strioga, „E energijos“ generalinis direktorius, Lietuvos kamerinio orkestro (LKO) mecenatas.

Pasak p. Striogos, tokia veikla – jo pareiga. Esame jauna valstybė, teigia verslininkas, todėl dar tik dabar imta galvoti ne tik apie savo įmones, bet ir kultūrinės veiklos puoselėjimą. Lietuvos verslai, sukaupę patirties ir užsitikrinę finansinį stabilumą, jau gali tinkamai padėti menui.

„Kai verslininkai suprato rėmimo naudą, visi puolė prie sporto, o kultūra liko nuošalyje. Tai sritis, kuri sulaukia mažiausiai dėmesio“, – diagnozuoja pašnekovas.

Ponas Strioga tik šiemet vasarą buvo viešai pristatytas kaip LKO mecenatas, nors orkestrą remia jau penktus metus. Tai buvo sąmoningas sprendimas: jis nenorėjo kalbėti apie LKO tikslus pirma laiko, esą iš pradžių už save kalbėti turi nuveikti darbai.

Vienas jų – LKO kompaktinė plokštelė, kurią išleido viena prestižiškiausių muzikos leidybos kompanijų pasaulyje „Deutsche Grammophon“ (DG), pati pasirenkanti atlikėjus, su kuriais nori dirbti.

„Į DG studijas už pinigus nepatenkama. Kvietimas įrašyti kūrinius reiškia kolektyvo pripažinimą“, – sako p. Strioga, nuopelnus už tai linkęs „suversti“ orkestro meno vadovui ir dirigentui, smuiko meistrui Sergejui Krylovui.

LKO užsienyje buvo žinomas ir vertinamas jau tuomet, kai orkestrui vadovavo jo įkūrėjas prof. Saulius Sondeckis, – tuomet kolektyvas buvo pripažintas kaip vienas iš trijų geriausių pasaulyje.

„Noriu, kad ta šlovė ir statusas pasaulyje išliktų. Tai – investicija į Lietuvos įvaizdį pasaulyje. Man svarbu, kad užsieniečiai, išgirdę apie mūsų šalį, ją sietų ir su LKO“, – sako mecenatas.

Orkestras – verslo mašina

Pono Striogos įsitikinimu, sėkmingai populiarinti kultūros reiškinius galima tik pritaikius reikiamą verslo modelį ir vadovaujantis projektų valdymo taisyklėmis. Jis pripažįsta, kad kiekvienoje gyvenimo situacijoje iš pradžių bando įžiūrėti verslo modelį ir suprasti, kaip jis veikia. Antai skaitydamas laikraščius pamato, kurie straipsniai finansuoti įvairių struktūrų ir kodėl, o sėdėdamas Londono koncertų salėse negali nepastebėti, kad kiekvienas orkestras – didelė verslo mašina, į kurią įeina ir verslininkų taryba, valdyba, o administracijoje dirba po 50 žmonių. Pas mus – vos keli.

Pirmasis žingsnis tokios struktūros link – Lietuvos kamerinio orkestro klubas. Pasak p. Striogos, kuris yra šio klubo valdybos pirmininkas, siekiama, kad jis taptų verslo susitikimų vieta.

„Toks formatas Lietuvoje dar nelabai veikia. Verslininkai į kokias nors varžybas susirenka kur kas dažniau nei į meno renginius. Noriu į šį klubą suburti kuo daugiau verslo atstovų, kuriems muzikos rėmimo veikla nebūtų svetima. Užsienio patirtis rodo, kad tokiuose klubuose ne tik klausomasi nuostabių kūrinių, bet ir aptariamos šalies, verslo aktualijos, kuriama bendruomenė“, – kalba p. Strioga ir prideda, kad kasmet mecenatystės veikla jam užima vis daugiau laiko. Ateityje, spėja jis, užims dar daugiau. Jau dabar p. Strioga verslininkus bando „verbuoti“ kviesdamas į koncertus: juk būsimam partneriui iš pradžių tokia muzika turi bent patikti.

Rėmimas su stažu

Remti ne krepšinį, o meno kolektyvus nebuvo atsitiktinis p. Striogos sprendimas. „Niekuo negroju, muzikos mokyklos nelankiau, bet man labai patinka klausytis geros muzikos. Nuo vaikystės žaviuosi P. Čaikovskio kūriniais, dabar į sąrašą prisidėjo Mahleris“, – sako verslininkas.

Remti meną jis pradėjo prieš 10 metų. Įmonė „E energija“ dirba Trakuose, taigi pirmiausia kilo mintis palaikyti vietos bendruomenę: imti organizuoti „Užutrakio vakarai“, šie paskatino „Džiazo vakarų“ ir kitų meno renginių radimąsi.

Pasak verslininko, LKO mecenatystė – jam įdomi ir patinkanti veikla. Tai nėra įmonės projektas: p. Strioga orkestrą remia kaip fizinis asmuo, todėl mokesčių lengvatų negauna: „Neatmetu, kad mano įmonė taip pat galėtų dalyvauti tokioje veikloje. Manau, tai padeda kompanijos įvaizdžiui. Galiu tik pasidžiaugti, kad verslo subjektai pamažu atranda mecenatystę. Štai – „Achemos grupė“ vos prieš mėnesį ėmė remti Lietuvos nacionalinę filharmoniją.“

Lietuva subrendo

Peršasi mintis, kad mecenatystė gyvybiškai svarbi, nes valstybė kultūrai tiesiog abejinga.

Ponas Strioga nesutinka: kultūra nėra visiškai užmiršta, o valdžios požiūris po truputį keičiasi, nepalyginsi su tuo, kas buvo prieš dešimtį metų. „Dar prieš keletą metų manyta, kad „gera kultūra“ yra tokia, kuri sugeba pati save išlaikyti. Netgi tokie reiškiniai kaip „Domino“ teatras buvo vadinami kultūra ir pateikiami kaip pavyzdys“, – šypteli p. Strioga.

Anot jo, valdžia kultūros įstaigų dėmesiu tikrai nelepina, o sutikti, tarkime, įstatymų priėmėjų koncerte – retas nutikimas.

„Nacionaliniame operos ir baleto teatre politikai jau lankosi. Nebūtinai jiems ten patinka, matyt, reikia tokios aplinkos“, – svarsto p. Strioga, vildamasis, kad valdžios atstovai po kiek laiko atras ir Nacionalinę filharmoniją.

Pasak verslininko, Lietuva daug prasčiau nei Latvija, juolab Estija, rūpinasi kultūros padėtimi šalyje: Latvijoje per pastaruosius 10 metų, panaudojant struktūrinių fondų lėšas, pastatytos 5 naujos koncertų salės. Kai kurios jų – mažesniuose miesteliuose, todėl tapo kultūriniais traukos centrais. O Lietuvoje – nė vienos naujos salės, kuri tiktų klasikinės muzikos renginiams.

„LNF yra vienintelė koncertų salė Lietuvoje, turinti labai gerą akustiką. Orkestrams kartais tenka groti Kongresų rūmuose – ši vieta koncertams netinka“, – sako p. Strioga. Anot jo, sektinus pavyzdžius diktuoja Australija ir Naujoji Zelandija: tų šalių koncertų organizacijos, kad ir neturėdamos šimtamečių tradicijų, puikiai pritaiko vadybos ir verslo principus.