Paroda Londone: sakote, kad norite revoliucijos?

Londone, Viktorijos ir Alberto muziejuje, veikianti paroda „Jūs sakote, kad norite revoliucijos? Įrašai ir maištautojai 1966–1970“ (You Say You Want a Revolution? Records and Rebels 1966–1970) – nelyg svaiginanti kelionė į vėlyvąjį XX a. septintąjį dešimtmetį.

Net jei nejaučiate sentimentų tam laikotarpiui, nes, galimas dalykas, tuo metu dar nebuvo gimę jūsų tėvai, parodą verta aplankyti. Kad ir todėl, jog ji priverčia pagalvoti, kokią reikšmę mūsų laikams padarė tie revoliuciniai metai, iš esmės pakeitę įsigalėjusias Vakarų struktūras ir požiūrius. „Laikotarpis nuo 1966 iki 1970 m., vos 1.826 dienos, neabejotinai suformavo pasaulį, kuriame mes gyvename, – civilinę teisę, gamtosaugą, neoliberalizmo politiką“, – įsitikinusi ir Victoria Broackes, viena parodos kuratorių.

Kelionė laiku

1968 m. išleistos „The Beatles“ dainos žodžiais pavadintos parodos rėmai – dvi videoinstaliacijos jos pradžioje ir pabaigoje: pirmoje salėje septintąjį dešimtmetį aktyviai kūrę ir kitaip reiškęsi asmenys – Vudstoko festivalio organizatoriai, Yoko Ono, Jonas Mekas, Twiggy ir kiti – iš ekranų pasakoja apie laikotarpį ir jo idėjas. Parodos pabaigoje tie patys žmonės dalijasi įžvalgomis apie mūsų dienų visuomenes. Tarp šių pasakojimų – kiekvieno muziejaus lankytojo individuali kelionė (užsidėjus ausines, iš kurių sklinda visišką panirimą į ekspoziciją garantuojantis garso takelis) per laikotarpį apibrėžiančius „taškus“: hipių judėjimo lopšiu vadinamą San Fransisko (JAV) Haight-Ashbury rajoną, Londono Carnaby gatvę, Vudstoko festivalį Niujorko valstijoje.

Muzika

Iš pirmo žvilgsnio – ekspozicijos pagrindą sudaro muzika. Muzikinis jos „pamušalas“ nuaustas iš šimtų albumų; šie – iš įtakingo britų DJ Johno Peelo kolekcijos. Tada – įspūdingi vaizdo įrašai. Tarkime, kambaryje, išklotame dirbtinės žolės kilimu, didžiuliuose ekranuose gali žiūrėti Vudstoko festivalio įrašus.

Paskiau – to laikotarpio artefaktai, pvz., Johno Lennono ir George’o Harrisono kostiumai, kuriuos jie vilkėjo fotografuodamiesi „Sergeant Pepper“ viršeliui, arba – Jimi Hendrixo gitaros, kurią jis sudaužė scenoje, lūženos. Keitho Moono būgnų komplektas. Daugybės dainų, tapusių klasika, rankraščiai.

„Pasaulyje, egzistavusiame prieš mobiliuosius telefonus ir socialines medijas, 7-ąjį dešimtmetį, muzika jauniems žmonėms reflektavo tuo metu vykusius esminius perversmus. Ji buvo ir vienas bendravimo būdų, ir kartu būrė bendruomenes“, – sako Geoffrey Marshas, kitas parodos kuratorius.

Ir ne tik muzika

Kita vertus, ekspozicija itin vizuali – joje daugiau nei 350 objektų, įskaitant minėtus kostiumus ir vinilines plokšteles. Tuomet – nuotraukos, plakatai, žurnalai, videofilmai, mada, menas ir revoliucinis uolumas. Tačiau tai nėra vien kontrkultūros (beje, tų laikų terminas) artefaktų ekspozicija. Kaip pasaulį keitę ženklai pristatomas aplinkosaugos judėjimas, eksponuojamas astronauto Williamo Anderso kostiumas, kurį jis vilkėjo „Apollo 8“ misijoje; JAV nacionalinės gvardijos uniformos primena Kento šaudynes (1970 m. gegužės 4 d. kareiviai sušaudė Kento universiteto (JAV, Ohajo valstija) studentus, protestavusius prieš JAV invaziją į Kambodžą). Protestams prieš karą Vietname skirta mažiau dėmesio – ši tema apžvelgta daugybėje kitų parodų. Užtai išsamiai primenamas judėjimas už pilietines teises JAV.

Trumpai tariant, paroda stengiasi paaiškinti idealizmo atsiradimą ir žlugimą 7-ajame dešimtmetyje. Savo santykį su juo galima pasitikrinti Londone.

Paroda veikia iki 2017 m. vasario 26 d.

Rašyti komentarą