Iškiliausi Oksfordo protai

Šaltą 1555 m. spalio dieną priešais Oksfordo universiteto Balliolio koledžą susirinko didelė žmonių minia. Prieš dvejus metus Marija I – Henriko VIII dukra – užėmė Anglijos sostą ir, norėdama šalyje įvesti katalikybę, pradėjo žiauriai persekioti protestantiškąjį šalies elitą. Dabar atėjo vyskupų Hugho Latimerio ir Nicholaso Ridley eilė.

Šiedu vyrai pririšami prie stulpo, jiems ant kaklo pakabinama po parako maišelį. Aplink juos sukraunamos malkos, budelis laukia ženklo uždegti laužą.

„Džiaukis, pone Ridley, ir laikyk aukštai iškėlęs galvą, – šaukia Latimeris laužui užsiliepsnojus. – Šiandien Anglijoje uždegsime tokią ryškią šviesą, kad iš Dievo malonės ji niekada neužges!“

Tai paskutiniai Latimerio žodžiai. Po kelių akimirkų ugnis pasiekia parako maišelį ir viršutinė vyskupo kūno dalis suplėšoma į gabalus. O štai Ridley nepasisekė. Jo svainis, norėdamas, kad liepsnos greičiau pasiektų Ridley parako maišelį ir baigtų jo kančias, iš nevilties į laužą įmetė daugiau malkų. Tačiau malkų buvo per daug, jos nuslopino liepsnas ir Ridley sudegė lėtai. Degdamas jis šaukė: „Ugnis nenori įsidegti!“

Šių dviejų vyskupų egzekucija yra toli gražu ne vienintelis smurtinis įvykis Oksfordo universiteto istorijoje. Nuo to laiko, kai XI a. pabaigoje jauni vyrai ėmė plūsti į Oksfordą, kad įgytų išsilavinimą, miesto gyventojai ir studentai dažnai kovodavo tarpusavyje. 1228 m., 1236 m. ir 1298 m. vykę kruvini mūšiai baigėsi kelių žmonių mirtimi, tačiau daugiausia aukų būta 1355 m. vasarį, kai aludėje kilusios muštynės peraugo į tris dienas trukusias kruvinas riaušes, kuriose žuvo 63 Oksfordo studentai.

Sužinojęs apie nužudytus studentus, karalius Eduardas III įširdo ant miesto gyventojų. Nuo to laiko, kai 1167 m. Paryžiaus universitetas atsisakė priimti anglų studentus, Anglijos karaliaus dvaras daug vilčių sudėjo į Oksfordą kaip į protingiausių šalies žmonių kalvę. Bausdamas už smurtą Eduardas III įsakė miestiečiams kasmet universitetui mokėti po 63 sidabrines monetas – ši bausmė buvo panaikinta tik 1825 metais.

Karalius rėmė Oksfordą

Geri Anglijos valdovų ir Oksfordo universiteto santykiai išryškėjo XVI a. ketvirtajame dešimtmetyje, kai karalius Henrikas VIII įsakė mokesčių rinkėjams neliesti universiteto pinigų: „Jokie pinigai nėra geriau išleidžiami už tuos, kurie skiriami mūsų universitetams. Juos remdami užtikriname, kad mūsų šaliai bus gerai vadovaujama net tada, kai mes supūsime kape.“

Praėjus daugiau kaip 100 metų, Oksfordo universitetas atsilygino karaliui už paramą. Pilietiniame kare tarp Karolio I ir parlamento universitetas stojo karaliaus pusėn. Šis buvo toks sujaudintas universiteto paramos, kad 1642 m. spalį įžengė į Oksfordą, perkėlė ten savo rūmus ir paskelbė Oksfordą naująja savo sostine.

Dėstytojams ir studentams buvo liepta kasti apkasus, universiteto pastatuose buvo gaminamas parakas ir karinės uniformos. Netrukus beveik visos paskaitos buvo atšauktos, nes studentai buvo išmesti iš bendrabučių, o juose apgyvendinti karaliaus kareiviai.

Karolis buvo atkaklus, tačiau 1645 m. Oksfordą užėmė parlamento kariuomenė. Po kelerius metus trukusios apsiausties miestas buvo paverstas griuvėsiais. „Pastatai buvo suniokoti plėšikaujančių kareivių, universiteto turtas iššvaistytas, išplėšta daug bibliotekų, – rašė vienas studentas, – fakultetai sunaikinti, universiteto beveik nelikę.“

Priimami tik anglikonai

Vėlesniais amžiais Oksfordo universitetas stengėsi nesivelti į politinius ginčus ir pamažu atsigavo. Universiteto vadovybė nesikišo į politiką, tačiau užėmė aiškią religinę poziciją.

Oksfordo universitetas, kaip ir amžinas jo konkurentas Kembridžo universitetas, ilgą laiką turėjo anglikonų bažnyčios kunigų rengimo monopolį. Dėl glaudžių ryšių su anglikonų bažnyčia ištisus šimtmečius į universitetą nebuvo priimami katalikai, žydai, baptistai, ateistai ir kitų konfesijų atstovai.

Tik 1854 m. parlamentas priėmė keletą įstatymų, leidžiančių religinių mažumų atstovams studijuoti Oksforde. Tačiau iki 1871 m. neišpažįstantieji anglikonų tikėjimo dėstyti universitete negalėjo.

Kai XIX a. pirmoje pusėje Anglijoje vyko pramonės revoliucija ir visoje šalyje buvo tiesiami geležinkeliai, Oksfordas vėl parodė esantis konservatyvus. Kelionė į Londoną arkliais tuo metu truko maždaug šešias valandas, tačiau universiteto dėstytojai nematė reikalo sudaryti studentams galimybę greičiau pasiekti sostinės pagundas. Jie atkakliai kovojo, kad į Oksfordą nebūtų nutiesta šiuolaikinė geležinkelio linija. Kai 1843 m. parlamentas vis dėlto nusprendė nutiesti į miestą geležinkelį, universitetas išsikovojo ypatingą teisę neleisti studentams važiuoti traukiniu be itin svarbios priežasties.

Negalima leisti studentams „neribotai kontaktuoti su visuomene. Visi žino, kaip elgiasi studentai Paryžiuje“, – pasipiktinęs rašė vienas universiteto profesorių apie esą laisvo elgesio prancūzus.

Įsileidžiamos moterys

XIX a. Oksforde atsirado ne tik geležinkelis, bet ir studenčių. Daugiau kaip 750 metų moterys į universitetą buvo nepriimamos, tačiau 1866 m. dėstytojų žmonoms ir seserims pirmosioms buvo leista klausytis paskaitų. Po kelerių metų moterims taip pat buvo leista laikyti tam tikrų studijų krypčių egzaminus, o 1879 m. moterims duris atvėrė pirmasis koledžas, kuriame jos galėjo studijuoti lygiomis teisėmis su vyrais.

Didesnio moterų antplūdžio universitetas sulaukė tik po 40 metų, kai pasaulį nusiaubė iki tol neregėto masto karas. Jame galvas paguldė beveik visa Didžiosios Britanijos jaunų vyrų karta.

Per Pirmąjį pasaulinį karą daugiau kaip 14 tūkstančių Oksfordo studentų stojo į kariuomenę, iš jų beveik 3 tūkstančiai žuvo kare.

Ypač nukentėjo jaunesni studentai, nes jie dažnai būdavo skiriami puskarininkiais. Todėl jiems teko vesti britų karius iš apkasų ir kautis su puolančiu priešu priešakinėse linijose.

Tarp puskarininkių buvo būsimi garsūs rašytojai Clive’as S. Lewisas ir Johnas R. R.Tolkienas, abu jie kariavo Vakarų fronte. Dalyvaudamas keliuose mūšiuose Tolkienas susirgo apkasų karštine, o Lewisas buvo sunkiai sužeistas mūšiuose prie Araso. Jie abu pergyveno karą, tačiau ištisa bendraamžių studentų karta buvo sunaikinta.

„1918 m. visi mano draugai, išskyrus vieną, žuvo“, – vėliau rašė Tolkienas.

Oksfordo universitetas taip pat atidavė duoklę karui. Du universiteto dėstytojai sukūrė dujokaukę, ji tapo standartinės britų kareivių ginkluotės dalimi. Tie patys mokslininkai sukūrė aparatą šiurpių dujų atakų aukoms gydyti.

Kai po 20 metų įsiliepsnojo dar vienas pasaulinis karas, naujas Oksfordo universiteto išradimas išgelbėjo milijonus gyvybių. Australų farmakologas Howardas Florey kartu su biochemiku Ernstu Chainu, pasitraukusiu iš nacistinės Vokietijos, tyrė prieš kelerius metus Alexanderio Flemingo atrastą peniciliną.

Flemingui per keletą tyrimų metų nepavyko sukurti praktiškai panaudojamo penicilino, lemiamą žingsnį šioje srityje žengė Chainas ir Florey. Jų išrastas vaistas buvo pirmąkart išbandytas gydant Oksfordo policininką, kuris dėl infekcijos gulėjo mirties patale. Ligonis pagijo.

Tačiau karo išsekinta Anglija nepajėgė pagaminti pakankamai naujojo stebuklingo vaisto. Laimė, JAV sutiko pradėti masinę penicilino gamybą, tai padėjo sąjungininkams laimėti karą.

Imperializmas ir pasaulio lyderiai

Šiandien, praėjus beveik tūkstančiui metų, kai buvo įkurtas Oksfordo universitetas, jame yra 38 skirtingi koledžai, išsibarstę po visą Oksfordo miestą.

Ištisus šimtmečius universitete mokėsi jaunasis Anglijos elitas. Nuodugniai studijavę graikų ir lotynų klasikų veikalus, šie jaunuoliai būdavo siunčiami į visą pasaulį ir valdė britų imperiją.

Imperijai žlugus, universitetas pritraukia vis daugiau studentų iš viso pasaulio, o XXI a. pradžioje tarp Oksfordo absolventų yra daugiau kaip 50 pasaulio lyderių.?Net Adolfas Hitleris jautė silpnybę šiam Anglijos universitetiniam miesteliui ir nebombardavo jo per žaibo karą 1940–1941 metais. Sakoma, kad Hitleris ketino Oksfordą paversti naująja vokiečių okupuotos Didžiosios Britanijos sostine – panašiai kaip prieš 400 metų Oksfordą savo sostine buvo paskelbęs Karolis I.

Jei Hitleris būtų žinojęs, kad kai kurie geriausi Vokietijos protai, pabėgę į Oksfordą, iššifravo vokiečių karinius kodus arba sukūrė peniciliną, jis veikiausiai nebūtų miesto pasigailėjęs.

Oksfordo absolventai

OSCARAS WILDE’AS (1854–1900 m.) prestižiniame universitete kėlė pasipiktinimą neįprastu savo elgesiu ir mušėsi su mokslo draugais.

„Mano gyvenime buvo du dideli lūžiai, – prieš mirtį rašė airių rašytojas Oscaras Wilde’as, – kai tėvas išsiuntė į Oksfordo universitetą ir kai visuomenė uždarė mane į kalėjimą.“ Oksfordo universitetas padarė lemiamą įtaką Wilde’o gyvenimui, nes čia jis sutiko būsimą savo meilužį lordą Alfredą Douglasą. 1895 m. dėl šių santykių rašytojas buvo nuteistas dvejus metus kalėti už homoseksualumą.

Visuomenėje tuomet vyravo griežtos Viktorijos epochos elgesio normos, tačiau Wilde’as niekada neslėpė ekstravagantiško savo gyvenimo būdo. Studijuodamas Oksforde savo kambarį jis išpuošė povo plunksnomis ir gėlėmis, be to, visų dėmesį traukdavo ilgi jo plaukai. Laimė, Wilde’as buvo tvirto kūno sudėjimo ir galėjo apsiginti. Kartą jam teko muštis net su keturiais jo kambarį sumaniusiais suniokoti bendramoksliais. Wilde’as vieną jų nuspyrė nuo laiptų, kitą paguldė stipriu smūgiu ir dar du išnešė iš kambario. Oksforde Wilde’as pelnė prestižinį apdovanojimą už savo eilėraščius, o egzaminus išlaikė geriausiais pažymiais. „Mano dėstytojai buvo pritrenkti, – rašė jis draugui, – blogasis berniukas sėkmingai baigė mokslus!“

Rėmė teisę sukilti

JOHNAS LOCKE’AS (1632–1704 m.) studijavo Oksfordo universiteto Kristaus bažnyčios koledže, o vėliau tapo vienu garsiausių ir įtakingiausių anglų filosofų.1683 m. Locke’as buvo ištremtas į Olandiją, nes buvo įtariamas dalyvavęs sąmoksle prieš karalių Karolį II. Nėra įrodymų, kad Locke’as iš tiesų dalyvavo sąmoksle, tačiau jis atvirai simpatizavo jo rengėjams. Viena pagrindinių Locke’o idėjų – liaudis turi teisę nuversti savo valdovus. Politinės filosofo idėjos vėliau turėjo didelę įtaką kuriant JAV ir kitų šalių konstitucijas.

Drąsus talentas

ADAMAS SMITHAS (1723–1790 m.) yra vienas žymiausių istorijoje ekonomikos mąstytojų. Aštraus proto būsimasis filosofas į universitetą įstojo būdamas septyniolikos metų. Tačiau studijų lygis universitete škotui Smithui didelio įspūdžio nepadarė. „Dauguma Oksfordo universiteto dėstytojų net nesistengia apsimesti, kad moko“, – rašė jis apie studijų metus.

Nusipirko garbę

RUPERTAS MURDOCHAS (g. 1931 m.) Oksforde studijavo politiką ir ekonomiką, o baigęs mokslus grįžo į Australiją. Čia jis perėmė šeimos laikraščių leidyklą ir pavertė ją pasauline žiniasklaidos imperija. 1990 m. jis padovanojo Oksfordo universitetui didelę pinigų sumą, jo vardu, be visa ko, buvo pavadintos profesoriaus pareigos. Jis taip pat sulaukė kritikos, kai 2011 m. kilo telefoninių pokalbių klausymosi skandalas.

Oksfordas atsuko nugarą

MARGARET THATCHER (1925–2013 m.) yra viena iš 26 Oksforde studijavusių Didžiosios Britanijos premjerų. Thatcher iš pirmo karto neįstojo į chemijos studijų katedrą, tačiau 1943 m., vienam kandidatui atsiėmus prašymą, ji buvo priimta ir po ketverių studijų metų įgijo bakalauro laipsnį. Sakoma, kad Margaret Thatcher labiau didžiavosi esanti pirmoji Didžiosios Britanijos ministrė pirmininkė, turinti gamtamokslinį išsilavinimą, nei tuo, kad yra pirmoji moteris premjerė.

Thatcher didžiavosi savo studijomis Oksforde, tačiau universiteto studentai ir dėstytojai premjerės nemėgo. Neapykantos priežastis buvo griežta ekonominė politika, kai XX a. 9 dešimtmetyje švietimui ir mokslui skiriamos lėšos buvo smarkiai apkarpytos. Thatcher yra vienintelė po 1945 m. Oksforde studijavusi britų premjerė, kuriai nebuvo suteiktas garbės daktaro vardas, nes universiteto dėstytojai ir studentai sutartinai balsavo „prieš“.

Sudegintas už Biblijos vertimą

WILLIAMAS TYNDALE’AS (apie 1493–1536 m.) išgarsėjo kaip vienas iš XVI a. protestantiškosios reformacijos lyderių. Jis buvo įkvėptas vokiečių vienuolio Martino Lutherio ir išvertė Bibliją į anglų kalbą iš hebrajiško bei graikiško originalo, kad „net artojas galėtų ją suprasti“. Bažnyčia Williamo Tyndale’o vertimą laikė erezija, 1535 m. jis buvo suimtas ir nuteistas mirties bausme pasmaugiant ir sudeginant ant laužo. Tačiau Tyndale’o pastangos nenuėjo veltui, nes maždaug 90 proc. garsiojo 1611 m. Karaliaus Jokūbo Biblijos vertimo sudaro Tyndale’o verstas tekstas. Alumno garbei Hertfordo koledže, kuriame studijavo Tyndale’as, yra jo vitražinis portretas.

Ryški asmenybė

T. E. LAWRENCE’AS (1888–1935 m.) Oksforde studijavo istoriją ir, be visa ko, gavo aukščiausią įvertinimą už rašto darbą apie riterių pilis Sirijoje. Lawrence’as buvo geras Artimųjų Rytų žinovas, tad per Pirmąjį pasaulinį karą britų kariuomenė jį pasamdė arabų sukilimui prieš osmanus organizuoti. Po karo Arabijos Lorensu pramintas istorikas išleido spalvingą autobiografiją ir tapo pasauline garsenybe.

Fizikas atsuko nugarą

STEPHENĄ HAWKINGĄ (g. 1942 m.) Oksfordo dvasia lydėjo nuo pat vaikystės. Abu jo tėvai studijavo Oksforde, šeima namie dažnai net valgydavo tylomis, nes visi prie stalo skaitė knygas. Ypatingų gabumų Stephenas fiziką ir chemiją Oksforde pradėjo studijuoti būdamas septyniolikos, tačiau „siaubingai nuobodžiavo“, nes mokslai buvo „juokingai lengvi“.

1962 m. Hawkingas baigė studijas geriausiais pažymiais, tačiau toliau studijavo ir karjerą tęsė Kembridžo universitete, kuris yra amžinas Oksfordo universiteto konkurentas. Čia jis, be visa ko, specializavosi juodųjų skylių srityje ir įsitvirtino kaip vienas garsiausių fizikų pasaulyje.

Golumas gimė universitete

J. R. R. TOLKIENAS (1892–1973 m.), garsiosios trilogijos „Žiedų valdovas“ autorius, yra vienas garsiausių Oksfordo absolventų. Jis studijavo anglų kalbą ir literatūrą ir 1915 m. baigė universitetą geriausiais pažymiais.

Netrukus jis buvo pašauktas į kariuomenę ir nusiųstas į apkasus Prancūzijoje. Priešingai nei daugelis bičiulių ir studijų draugų, Tolkienas liko gyvas, nors beveik visas jo pulkas buvo sunaikintas. Tolkienas sakė, kad jaunystėje patirti karo baisumai padarė jam stiprų įspūdį ir įkvėpė parašyti ne vieną knygą.

Praėjus keleriems metams po karo, jis grįžo į Oksfordą kaip anglosaksų kalbų profesorius. Tuo metu Tolkienas parašė klasika tapusius kūrinius – „Hobitą“ ir pirmąsias dvi „Žiedų valdovo“ dalis. Jis taip pat įsitraukė į senosios anglų kalbos, germanų ir skandinavų mitologijos bei kitų dalykų studijas, tai jį įkvėpė sukurti daugelį garsiųjų personažų.

Tolkienas Oksforde dirbo iki pensijos 1959 metais.

Britai turėjo valdyti pasaulį

CECILIS JOHNAS RHODESAS (1853–1902 m.) kovojo už britų hegemoniją pasaulyje, o Oksfordo universitetas šioje kovoje atliko lemiamą vaidmenį. Jaunas dvasininko sūnus Cecilis Rhodesas turėjo didelę svajonę – studijuoti Oksforde. Tačiau progresuojanti tuberkuliozė privertė dar šešiolikmetį būsimą verslininką ir politiką išvykti į Didžiosios Britanijos koloniją Pietų Afrikoje. Čia jis siekė įsitvirtinti kaip žemvaldys ir deimantų ieškotojas, tačiau nepamiršo savo svajonės. 1873 m. šis jaunas vyras iš prekybos deimantais uždirbo tiek daug pinigų, kad galėjo nukeliauti į Angliją ir įstoti į Oksfordo universiteto Orielio koledžą.

Studijuojantį Rhodesą ypač įkvėpė anglų rašytojo Johno Ruskino paskaita apie britų imperializmo didybę. Pasak Ruskino, Didžiosios Britanijos kaip supervalstybės pareiga yra užkariauti ir civilizuoti likusį pasaulį. Rhodesas perėmė idėją apie britų didybę. Baigęs studijas jis grįžo į Afriką ir didžiąją gyvenimo dalį paskyrė britų imperijai kurti ir anglosaksų rasės įtakai Afrikoje įtvirtinti. Pietų Afrikoje Rhodesas įkūrė britų koloniją Pietų Rodeziją (dabartinė Zimbabvė) – ji buvo pavadinta jo vardu 1895 metais.

„Esu įsitikinęs, kad mes esame kilniausia rasė pasaulyje ir kuo daugiau pasaulio užkariausime, tuo geriau bus žmonijai“, – rašė Rhodesas. Pasak kai kurių šaltinių, jis taip karštai tikėjo savo misija, kad įkvėptas masonų planavo įsteigti slaptą organizaciją, kurios tikslas būtų visą pasaulį pajungti britų valdžiai.

Oksfordo universitetas taip pat atliko svarbų vaidmenį įgyvendinant Cecilio Rhodeso ambicijas dėl britų hegemonijos. Pavyzdžiui, savo testamente jis įrašė vadinamąjį Rhodeso legatą, suteikiantį jauniems gabiems užsieniečiams galimybę studijuoti Oksforde. Jis vylėsi, kad mokslus baigę jaunuoliai geriausiai tarnaus imperijai.

„Kur tik pažvelgsi, – rašė Rhodesas, – visur, išskyrus mokslą, iškilę virš visų, aukščiausiuose postuose sėdės Oksfordo auklėtiniai.“

Rhodesas ypač rūpinosi į Oksfordą išsiųsti amerikiečių jaunuolius, kad galėtų suburti „filosofijos karalių“ grupę. Šie elitiniai studentai turėjo siekti, kad Šiaurės Amerika vėl prisijungtų prie britų imperijos.

FOTOGALERIJA Iškiliausi Oksfordo protai (9 nuotr.)