Rašytojas visu etatu: per 25 metus – 54 knygos

54 knygų autorius Bjornas Sortlandas, romaną „Minutė tiesos“ lietuvių kalba išleidusio Modernaus meno centro kvietimu viešėjęs Tarptautinėje Vilniaus knygų mugėje, pasakoja, kaip jis kuria „literatūrinę produkciją“.

Kaip paprastas biuro tarnautojas. Kaip beveik paprastas.

Tiesiog neįtikėtina – esate parašęs daugiau kaip pusšimtį knygų. Mūsų rašytojai kitą kartą suabejoja, parašė 9, 10 ar 11 knygų, o jūs ar tiksliai žinote?

54.Ar yra šioje planetoje žmogus, be jūsų, kuris būtų perskaitęs visas?

Nemanau. Gal mano žmona... Bet ir ji – ne. Niekas jų visų neperskaitė, juk aš net dirbu vis su kitomis redaktorėmis.

Savo svetainėje minite vaikų rašytoją Enid Blyton, parašiusią 700 knygų, ir savo rašymą lyginate su jos. Panašu, kad tiek romanų jums ne riba – esate jaunas. Iš kur semiatės energijos? Tikriausiai dirbate kasdien visą pamainą?

Aš neturiu kitų pomėgių ir niekada nesu turėjęs. Tad grožinė literatūra ir viskas apie ją yra visas mano gyvenimas. Po teisybei, ne tiek daug aš ir dirbu – daugiau mąstau. Ir, mano laimei, rašau pakankamai mikliai. Pasitaiko, kad mintiju apie knygą ne vienus metus, užsirašinėju pastabas, bet jau kai imuosi rašyti, stengiuosi neįklimpti į kūrinį ilgiau nei būtina.

Esu patenkintas būdamas monožmogis, kaip mes sakome Norvegijoje, t. y. turėdamas tik vieną interesą – aš nerdas, ne kitaip. Niekada neskyriau daug laiko kitoms veikloms, sakykim, sportui.

Bet toks intensyvus rašymas – lyg sportas. Pradėjote rašyti daugmaž tada, kai mes atgavome Nepriklausomybę. Paskaičiuokime – dvi knygos per metus. Ar kasdien einate rašyti į biurą?

Taip, turiu biurą, kuriame yra ir lova, tad galiu sau leisti ten užtrukti.

Kartą metus lankiau rašymo kursus, kuriuos vedė geriausi Norvegijos rašytojai, tarp jų garsus autorius Jonas Fosse. Anot jo, rašantieji turi mentalinį rašymo „kabinetą“, kuris nepriklauso nuo jų buvimo vietos, užtat jame sunku užsilaikyti ilgesnį laiką. Tačiau kuo daugiau rašai, tuo daugiau turi įgūdžių jame ilgiau išbūti. Palyginčiau efektą su kopimu į Himalajus, kurių viršūnėje juk neištversi amžinai, nes oras ten retas. Vadinasi, aš treniruojuosi, kad galėčiau kuo ilgiau išbūti mentaliniame „kabinete“, kur retas oras.

Neįmanoma rašyti ištisai, mat rašydamas turi išlikti itin susikaupęs. Kai pradėjau rašyti, tą sąmonės būseną išlaikydavau trumpai, bet po kažkiek metų galiu persijungti ir koncentraciją suturėti ilgiau.

Grįžkime iš mentalinio biuro į fizinį. Kiek valandų per dieną dirbate?

Mano darbo diena trunka nuo 9.30 iki 18 valandos. Kartais keliauju – kaip antai į Vilniaus knygų mugę. Savo biure atlikdamas rutininius veiksmus užtrunku 4–5 valandas, kol susikaupiu, o tada tris valandas rašau ir galiausiai baigiu darbą perskaitydamas, ką sukūriau. O, kad galėčiau anksčiau pradėti, bet neišeina! Taip būtų praktiškiau, bet visada rašau tik tarp 14 ir 17 val. Net nežinau, kodėl.

Ar biure turite platų langą, per kurį galite paganyti žvilgsnį? Didelę biblioteką?

Ne, gamta mane trikdo. Kalbant apie biblioteką, – turiu tik būtinąją, kuri susijusi su temomis, apie kurias tuo metu rašau. Ten padėta keletas diplomų ir apdovanojimų, bet ir jie mane blaško – greičiausiai juos pašalinsiu, nes tai tik praeitis.

Italas Calvinas savo romane „Jeigu keleivis žiemos naktį“ vaizduoja du rašytojų tipažus – produktyvųjį ir kankinį. Rašytojas kankinys vis delsia pradėti, atsiverčia enciklopediją pasitikslinti faktą, kurio jam nė nereikia, užsikaičia arbatos, tada vėl išsiverda – tik jau kitos. Ir taip kankinęsis tą dieną vis tiek nepradeda rašyti. Pro langą jis stebi name priešais gyvenantį produktyvųjį rašytoją, kuriam viskas eina kaip iš pypkės. Jiedu pavydi vienas kitam: produktyviajam atrodo, kad kankinys kasasi į gilius būties klausimus, o kankiniui regisi, kad produktyvusis savo rašymu daug pasieks. Kuris tipas esate jūs?

Aš – dvejojantis rašytojas. Irgi plikau puodelius arbatos vieną po kito. Dėl to ir negaliu įsibėgėti, neatidėliodamas keturias valandas. Bet kai tik pradedu rašyti, išsyk pasineriu ir prapuolu rankraštyje. Pats žaviuosi žmonėmis, kurie gali pradėti tučtuojau, visiškai pasiduoti srovei. Aš būnu jos nuneštas tik po ilgo atidėliojimo ir niekaip negaliu sulaužyti tokio režimo.

Susitaikiau, kad taip yra ir negaliu būti dar efektyvesnis.

Ir vis tiek – jūs labai efektyvus. Iš kur renkate medžiagą? Kada spėjate realybės elementus įtraukti į kūrybą? Jeigu išleidžiate dvi knygas per metus, turėtų būti kažkokia paslaptis, kaip jums pavyksta realybę pasitelkti kūrybai, kad jūsų knygos būtų įtikinamos.

Manau, savyje turiu nepailstantį penkiolikmetį, kuris niekada „neišjungia“ mąstymo, – mano sąmonė veikia 24 val. per parą. Tai nėra liga – tiesiog nuolat mąstau ir negaliu atsipalaiduoti, net jeigu toks atrodau.

Aš visą laiką, nuo pat vaikystės, jaučiausi tarytum svetimas. Būdamas namie nesijausdavau esąs namie, net jeigu viskas būdavo gerai. Kaip kartą ištarė Franzas Kafka, kai kurie žmonės jaučiasi kaip namie tik keliaudami. Tad ir atvykus į Vilnių, nežinomą miestą, man aiškiai palengvėjo.

Tai pravartu rašymui, nes tuomet pamatai pasaulį kaip naują, randi nepaaiškinamų dalykų. Tarkim, sąmonė persikrauna stebint nepažįstamą vakarėlį, jame švenčiančius žmones. Net jei nieko apie renginį nežinau, iš jo pasisemiu medžiagos rašyti.

Greičiausiai Vilniuje jau pasigavote žmonių bruožų būsimiems savo personažams?

Taip. Kad galėčiau rašyti, man reikia šios perspektyvos. Taip pat esu atradęs reiškinį, apie kurį pats nenumaniau, kol nepasakė žmona, – aš, pasirodo, mąstau spalvomis. Tai nereiškia, kad regiu astralinius kūnus, tiesiog, pvz., užuot įsiminęs savo PIN kodų skaičius, juos nuspalvinu. Spalvą turi ne tik kiekvienas skaitmuo, bet ir raidė. Ir šitas mūsų pokalbis turi spalvą – būtent ją aš atsiminsiu. Mūsų pokalbis yra mėlynas ir geltonas, ir nė nenumanau, kodėl. Tai neturi nieko bendra su kliše, kad mėlyna – melancholijos spalva ar panašiai.

Pasakykite vienos savo mokėjimo kortelės PIN kodo paskutinio skaitmens spalvą.

Žalia.Romano „Minutė tiesos“ pagrindinės veikėjos septyniolikmetės paauglės tėvai išsiskyrę. Tokia Norvegijos realybė – poros skiriasi ir vaikus augina ne šeimoje?

Taip, skyrybų Norvegijoje labai daug. Galbūt pas jus mažiau – juk 80% lietuvių – katalikai, tvirtesnis šeimos ryšys. Mano tėvai neišsiskyrę ir aš laikausi su žmona 18 metų. Manau, skyrybos mažiems vaikams yra katastrofa, sudrebinanti pasaulį, atnešanti skausmą, o skausmas sukuria stiprią literatūros energiją, nes skaitytojai tapatinasi su kenčiančiais. Kaip Bono iš U2 yra ištaręs, namai yra ten, kur skausmas, – kad ir ką tai reikštų, bet man gerai skamba. Aš rašydamas ieškau galimybių vaizduoti veikėjus pažeidžiamus, apsinuoginusius ir pradedančius suprasti, kad kažko rimto neteko.

Norvegų rašytojas Johanas Borgenas yra pasakęs, kad padalijus žmogaus gyvenimą į dvi lygias dalis pagal svarbą, riba būtų 15-ieji metai. Nes būtent iki to laiko patiri daug dalykų: tave pirmąkart išduoda draugas, supranti, kad tavo tėvas yra paprastas žmogus, įsimyli, padarai ką nors neteisėto...

Grįžtant prie romano, – į jį įtraukėte dailės pažinimo paradigmą – 33 paveikslus su Nukryžiuotojo figūra. Be to, vaizduojate prekių ženklus – lietuvių prozoje tokios detalės nėra įprastos. Jūs išryškinate vartojimą, o ir knygos veikėja užsimena, kad Norvegija vadinama turtingiausia šalimi pasaulyje. Kiek tokioje gerovės visuomenėje svarbi knyga?

Man regis, mes vis labiau skaitome tas pačias knygas – knygos laukas traukiasi. Norvegijoje pasirodo 2–3 bestseleriai per metus, per kuriuos nepastebime kitų literatūros turtų ir siauriname pasaulėvaizdį.

Tad man pačiam rašyti darosi vis svarbiau ir svarbiau. Kai gatvėje pamatai pabėgėlį, tik literatūra dar padeda suprasti ir atrasti, kokie mes su juo panašūs, – tik literatūra dar pažadina empatiją.

Parengta pagal Žinių radijo laidą „Aktualioji kultūra“