Irena Veisaitė: dažnai jaučiuosi kaip Sizifas

Publikuota: 2015-12-27
„Dabar mano idėja – sukurti lietuvišką fondą, kurį remtų mūsų milijonieriai, gal prisidėtų ir G. Sorosas“, – sako prof. Irena Veisaitė, viena ALF steigėjų. Vladimiro Ivanovo (VŽ) nuotr.
„Dabar mano idėja – sukurti lietuvišką fondą, kurį remtų mūsų milijonieriai, gal prisidėtų ir G. Sorosas“, – sako prof. Irena Veisaitė, viena ALF steigėjų. Vladimiro Ivanovo (VŽ) nuotr.
„Verslo žinios“

Yra žmonių, kurių vardas tarsi prekės ženklas: jie ryškūs, energingi, charizmatiški, jie daro įtaką žmonėms ir organizacijoms, tarsi patys to nepastebėdami. Tokia, be abejonės, yra prof. Irena Veisaitė – literatūrologė, teatrologė, įvairių tarptautinių nevyriausybinių organizacijų valdybų ir komitetų narė. Su profesore VŽ „Savaitgalis“ kalbėjosi, kaip ji pati sako, apie „paskutinę gyvenimo meilę“ – Atviros Lietuvos fondą, kurio viena steigėjų ji buvo.

Griuvus Berlyno sienai, finansininkas ir filantropas Georges’as Sorosas iš totalitarizmo besivaduojančioje Rytų Europoje pradėjo kurti nacionalinių fondų tinklą, turėjusį tikslą įgyvendinti atviros visuomenės idėją. Neblogai jį pažįstate, esate viena iš kelių žmonių, stovėjusių prie Atviros Lietuvos fondo lopšio. Kokia idėja turi užvaldyti žmogų, kad įvairiose šalyse – Rytų ir Vidurio Europos, Azijos ir Afrikos – jis įkurtų per 30 fondų?

G. Sorosas gimė Budapešte, 1930-aisiais. Su vengriškais dokumentais, kuriuos jam padarė tėvas, išgyveno holokaustą. Komunizmas jam reiškė totalitarinę valstybę, kurioje nematė savo ateities, taigi iš komunistinės Vengrijos 1947 m. jis pabėgo į Angliją. Studijavo ten ekonomiką, buvo filosofo Karlo R. Popperio, skelbusio atviros visuomenės idėją, mokinys.

Sorosas gana greitai suprato, kad Anglijoje karjeros nepadarysi, „if you don‘t belong to the club“, ir 1957 m. išvyko į Ameriką. Kai sugebėjo praturtėti ir pinigų turėjo daugiau, nei jam reikia, nutarė pradėti filantropinę veiklą. Sorosas, vienas sėkmingiausių pasaulio investuotojų, man yra pasakojęs, jog norėjo išbandyti žmogaus laisvės ribas. Jo tikslas buvo kovoti su komunizmu. Sorosas pradėjo nuo Vengrijos, kur įkūrė pirmąjį atviros visuomenės fondą. Kai 1989 m. griuvo Berlyno siena, jis nutarė praplėsti veiklą ir sukurti fondus visose pokomunistinėse šalyse.

Pradėjęs ieškoti žmonių, galinčių vadovauti tokiems fondams, Amerikoje Sorosas susitiko Kazimierą Prunskienę, paprašė jos įkurti atviros visuomenės fondą Lietuvoje. Grįžusi į gimtinę, ji įkūrė tokį fondą – į jo valdybą buvo pakviestas jos brolis, prof. Česlovas Kudaba, sociologė Natalija Kasatkina ir kiti. Tas fondas gal ne visai suprato Soroso idėją, o pati K. Prunskienė greitai tapo premjere. Pagal fondo įstatus politikai negalėjo dalyvauti fondo veikloje, todėl reikėjo naujų žmonių.

infogr.am::infogram_0_irena_veisaite-67

1990 m. vasarį į Vilnių atvažiavo Soroso patikėtinis Anthony Richteris – labai protingas, motyvuotas jaunuolis, gal 28-erių. Jis ieškojo žmonių, kuriems būtų artimos atviros visuomenės idėjos, ir turėjo ilgą pavardžių sąrašą. Nežinau, kokių, bet mano pavardė ten buvo. Vieną vakarą Anthony paskambino man. Sirgau radikulitu, nenorėjau svečio priimti, įsiprašė. Jam atėjus, iškart radom bendrą kalbą, man patiko jo idėjos, net pamiršau, kad skauda nugarą. Kalbėjomės ilgai. Po dviejų dienų jis man vėl paskambino, pakvietė atvykti į Dubrovniką susitikti su Sorosu. Pasakė, kad yra pakviestas ir prof. Kudaba, tuomet su juo ir susipažinau, – man tai buvo didelė likimo dovana: jis buvo nuostabus žmogus, neapsakomo nuoširdumo, atviro mąstymo, humanistas par exelance.

Dubrovnike kalbėjome apie fondo Lietuvoje atidarymą. Sorosas mūsų atžvilgiu buvo gerokai skeptiškas – susitikimas vyko 1990 m. balandį, mes buvome tik ką paskelbę Nepriklausomybę, ir jam tuo metu atrodė, kad taip kenkiame M. Gorbačiovo žaidimui. Atsimenu, tuomet pabrėžiau, kad galima nuversti valdžią, galima per vieną naktį iškelti kitą vėliavą, bet negalima pakeisti žmonių mentaliteto. O jo nepakeitęs, nieko nepasieksi. Pasakiau, jog fondą reikėjo kurti vakar, prašiau, kad fondo įkūrimas Lietuvoje nebūtų atidėtas.

Sorosas abejojo. Jam tuomet atrodė, kad Lietuva – kaip dvejų su puse metų vaikas, nori iš karto gauti visus žaislus. Galiausiai mums labai padėjo vengras Endre Bojtaras, garsus baltistas, atviros visuomenės šalininkas ir mano draugas. Su Sorosu juodu buvo draugai ir bendraminčiai. Bojtaras tikino Sorosą, kad Lietuvai fondas labai reikalingas, ir šis jo paklausė. Bet įkūrė ne savo vardo fondą, o Dubrovniko komitetą.

Grįžom su prof. Kudaba namo susižavėję Soroso idėjomis, veikla, intencijomis. Nutarėm – kad ir kas būtų, kursim tokį atviros visuomenės fondą. Sorosas skyrė mums 100.000 USD, tuo metu tai buvo nemaža suma, ir pasakė, kad dabar patys turim parodyti, ką sugebam.

Į Dubrovniko komitetą pakvietėm dirbti Iną Marčiulionytę – jau seniau buvau pastebėjusi ją viename teatro seminare. Pakvietėm Nataliją Kasatkiną – tai nuostabi, kūrybinga moteris, rusų tautybės, bet tikra Lietuvos didvyrė. Kai Gorbačiovas Vilniuje buvo susitikęs su inteligentija, ji pasakė drąsią kalbą, visi buvo sužavėti, – ji atvirai gynė Lietuvos teisę į nepriklausomybę. Paskui prisidėjo fizikas prof. Ramūnas Katilius. Prof. Kudaba rado mūsų pirmąjį direktorių – Algį Lipštą, šis atvedė Dianą Vilytę, kuri puikiai išmanė finansus. Ji tapo Atviros Lietuvos fondo (ALF) finansų, galiausiai ir viso fondo vykdomąja direktore.

Dėl fondo Lietuvoje steigimo Sorosas persigalvojo labai greitai – vos per kelis mėnesius.

Taip, labai greitai, per 3–4 mėnesius. ALF buvo įregistruotas spalio 5 d. – nepriklausoma visuomeninė ne pelno organizacija, kurios pagrindinis tikslas buvo remti atviros, demokratinės, pilietinės visuomenės kūrimąsi Lietuvoje, stiprinti teisinę valstybę. Vėliau pirmasis valdybos pirmininkas prof. Kudaba suformulavo pagrindinį ALF veiklos principą – ne pamaitinti žmones žuvimis, o duoti jiems meškerę...

Mano manymu, Sorosas tuomet labai protingai iškėlė sąlygą, kad į fondo sukūrimą ir mes įmokėtume savo dalį – 15.000 Lt. Pinigų gavome iš Rimvydo Valatkos, kuris tuo metu leido „Atgimimą“, ir Liubos Čiornajos – ji leido „Soglasije“. Buvome ir iki šiolei esame jiems labai dėkingi. R. Valatka paskiau juokavo, kad jis turbūt vienintelis žmogus pasaulyje, parėmęs Sorosą.

ALF pirmosios valdybos sąrašas kelia nuostabą – šiais laikais būtų neįmanoma į vieną krūvą surinkti tokių skirtingų pažiūrų žmones. Kaip jums tai pavyko?

Pirmojoje valdyboje buvo Česlovas Kudaba, Natalija Kasatkina, Ramūnas Katilius, Kęstutis Nastopka, Vytautas Karpus, labai trumpai, deja, – Vytautas Kubilius, paskiau atėjo Stasys Stačiokas, Giedrius Uždavinys ir aš. Kiek vėliau prisijungė ir Darius Kuolys, Egidijus Aleksandravičius, Arūnas Sverdiolas, Teodoras Medaiskis. Vėliau atsirado ir daugiau žmonių.... Su prof. Kudaba rinkome atviresnio mąstymo žmones, veiklius, kūrybingus, tolerantiškus, gal todėl valdyboje niekada nekilo konfliktų. Reikia turėti galvoje, kad tuomet buvo visai kitas laikas. Visus jungė viena idėja – tapti laisviems, kurti demokratinę Lietuvą. Gerai pasakė Leonidas Donskis: „Įvairiausių pažiūrų žmonės, visi tuo metu buvo truputį liberalai.“ Mes turėjom vieną tikslą, kuris mus suvienijo, – tai parodė ir Baltijos kelias. Dabar gi kiekvienas dirba savo srityje, niekas neturi laiko. Pasakysiu atvirai: aš ir dabar nesuprantu, kodėl tarpusavyje negali susitarti įvairių pažiūrų žmonės. Juk viena Popperio idėjų yra ta, kad absoliučios tiesos niekas nežino, tai labai pabrėžė ir Sorosas. Turbūt čia yra ir objektyvi priežastis: mentalitetui pasikeisti buvo per maža laiko, apie tai buvo ir mūsų 25-mečiui skirtas forumas.

O kiek Sorosas darė įtakos ALF veiklai? Kiek tarptautiniai jo užmojai derėjo su Lietuvos interesais?

Derėjo puikiai. Linija buvo viena: kova su komunizmu, jo liekanomis. Be abejo, Sorosas ir Atviros visuomenės institutas (AVI) Niujorke darė mums įtaką, labai daug padėjo ne tik finansiškai, bet ir dalijosi savo patirtimi, darbo metodika ir kartu visada gerbė mūsų pasirinkimą – už viską atsakingi buvome mes patys. Soroso požiūris buvo toks, kad mes geriau žinom, ką reikia daryti. Jis pasirinko žmones, kuriais pasitikėjo, – prof. Kudabą ir mane, ir pasakė: jeigu man jau labai nepatiks, ką darote, pinigų nebeduosiu.

Sprendžiant iš visko, ALF veikla jam patiko.

Mes buvom vienas geriausių fondų – maždaug iki 2000-ųjų, tai buvo ALF aukso amžius. Veikėm labai produktyviai, daug padarėm. Sorosas buvo keturiskart atvažiavęs į Lietuvą, atsiskaitydavom jam už viską, nekilo jokių konfliktų.

Grįžtant prie jo daromos įtakos: ne kartą pasakojau, kaip atidarant Soroso šiuolaikinio meno centrą Vilniuje (jis veikė nuo 1993 iki 1999 m.) inauguracinėje parodoje Šiuolaikinio meno centre jis sakė kalbą. Niekas jo nesuprato, manėm, kad kalba vengriškai. Buvo sarmata – turėjom vertėją tik iš anglų kalbos. Einant namo, atsiprašiau jo, kad nebuvo vertėjo iš vengrų. Sorosas paaiškino, kad kalbėjo ne vengriškai, o slapta vaikų kalba: permes pereinam pernapermo...

Paklausiau, kodėl jis pasakė kalbą, kurios niekas nesuprato. Jis ir atsakė: „Žiūrėk, aš nieko nesuprantu apie modernų meną, tad kodėl jie turi suprasti, ką aš kalbu.“ Kai pasiteiravau, kodėl jis remia meną, kurio nesupranta, atsakė esąs atviros visuomenės šalininkas: „Modernusis menas tarybiniais metais buvo nepageidaujamas, persekiojamas, bet žmonėms jis patinka ir aš nemanau, kad mano skonis turi diktuoti kitiems.“ Tai buvo ryškus jo tolerancijos ir atvirumo pavyzdys.

ALF pradėjo veikti, kai dar tik stovėjome ant atviros visuomenės slenksčio. Sovietmečio palikimas – institucinis biurokratinis aparatas – irgi buvo čia pat. Ir staiga – ateina fondas su atviros visuomenės idėjomis. Kaip jus priėmė biurokratinė aplinka?

Turiu pasakyti, kad Sorosas buvo pakankamai pagerbtas, – juk jis davė pinigų, o mums jų reikėjo daug – juk neturėjom nieko. Su biurokratinėmis institucijomis ALF santykis irgi buvo padorus – mus palaikė ir prof. V. Landsbergis, prezidentai A. M. Brazauskas ir ypač – Valdas Adamkus. Sorosas gavo kelis aukštus apdovanojimus, jam dėkojo, jis susitikdavo su visais pirmaisiais asmenimis. Negaliu pasakyti nieko – išoriškai viskas buvo gerai. Bet paskui prieš ALF prasidėjo baisūs puolimai, mus pradėjo taršyti „Respublika“ – pirmame puslapyje būdavo tai Sorosas, tai Vilytė, tai Kuolys. Labai išgyvenau, kad mane retai minėdavo, – man trūko dėmesio...

To meto valdantieji – socialdemokratai, Darbo partija, „Tvarka ir teisingumas“ – kreipėsi į STT prašydami išaiškinti, ar ALF nekelia pavojaus Lietuvos nacionaliniam saugumui.

Ta istorija buvo absoliučiai laužta iš piršto – mus juodino, kaltino, kad keliam pavojų Lietuvos saugumui, griaunam tautinę kultūrą, esam kosmopolitai, nors man tas žodis nėra keiksmažodis, priešingai...

Nieko negaliu įrodyti, bet, sakyčiau, kad tai buvo užsakymas: juk ALF puolimas prasidėjo būtent tada, kai Putinas pradėjo uždaryti fondus Rusijoje, o Kremliaus ruporai transliavo, jog Soroso fondas – tai priešai ir užsienio finansuojami agentai. Bet pas mus į fondą neatėjo nei Mokesčių inspekcija, nei STT, nes tas šmeižtas buvo grynas melas. Bet niekas mūsų viešai ir negynė, išskyrus kunigą Arūną Peškaitį. Puolimas savo juodą darbą atliko – žmonės vengė kalbėti apie gautą ALF paramą. Pas mus labai greitai prisitaikoma: asmeniškai ateina, dėkoja, bet viešai – ne.

Kitas dalykas, mes, gink Dieve, nenorėjome polemizuoti su „Respublika“ – niekada nė žodžio jiems neatsakėme. Išmokome tai iš Soroso – jis labai mėgsta polemiką, gerbia kritiką, pripažįsta savo klaidas ir nemano, bent jau anais laikais nemanė, kad žino visą tiesą. Iš jo išmokome, kad polemizuoti reikia, bet ne su kiekvienu. Polemizuodamas su visai nepriimtinu žmogumi, tik populiarini jį, o „Respublikos“ reklamuoti mes nenorėjome – tai buvo rimto dėmesio neverti oponentai. Vėliau, 20-mečio proga, norėjome išleisti knygą, papasakoti visuomenei kas ir kaip. Ją turėjo parašyti Agnė Narušytė, puikus, labai protingas žmogus, bet taip ir neparašė.

ALF veikė iki 2004-ųjų. Esate sakiusi, kad galėjo veikti gerokai ilgiau ir tęsti darbus.

Galėjo: mes buvom vienas geriausių fondų ir pirmieji užsidarėm. Iš esmės mus uždarė – Niujorkas nutraukė finansavimą.

Čia yra viena objektyvi priežastis: Sorosas manė, kad, Lietuvai įstojus į ES, turtingųjų klubas gali perimti jo veiklą, o jo paties parama labiau reikalinga kitoms šalims.

Subjektyvi priežastis buvo ta, kad Niujorkas, nuolat vykdydamas valdybos rotaciją, tiesiog ištrynė institucinę atmintį.

Nors vėlgi, ištikus 2008–2009 m. krizei, Sorosas skyrė mums 2,5 mln. USD – tuomet mes atidarėme Krizės pagalbos fondą, jo direktorė buvo Elona Bundzaitė-Bajorinienė, ir įvairioms programoms išdalijome daug pinigų.

Kita vertus, Sorosas sakydavo, kad bet kokia organizacija po 10 metų pradeda aptarnauti pati save, todėl jis neketino išlaikyti fondo ilgiau nei 20 metų. Dabar jis savo nuomonę pakeitė, fondas lieka, bet turi kitų uždavinių.

Latvijoje ir Estijoje Soroso fondai tapo savarankiški ir veikia toliau, juos remia vietos mecenatai ir su Niujorku ryšio jie nenutraukė. Regis, Lietuvos verslininkai su Robertu Dargiu priešakyje irgi buvo pradėję kurti koncepciją, kaip perimti ALF tęstinumą: pusė pinigų Soroso, pusė – jų.

Apie tokią koncepciją man nėra žinoma – ALF valdybos pirmininke buvau iki 2000 m. Iki 2002-ųjų dar dirbau ALF, paskiau tapau viso tinklo ombudsmene. Taigi, nežinau, ar R. Dargis buvo susitikęs su Sorosu, apie jį sužinojau truputį vėliau. Pirmoji, kuri pakvietė mane kalbėti apie Sorosą, buvo Marija Gurskienė, verslininkų klubų steigėja.

Grįžtant prie ALF uždarymo, valdybose turi būti rotacija, tai teisinga. Kita vertus, negalima panaikinti institucinės atminties. Mūsų valdyba dirbo ilgai, 10 metų, ir kai atėjo laikas mano rotacijai, paprašiau, kad pirmininku taptų Egidijus Aleksandravičius. Jis dirbo neilgai – per porą metų Niujorkas pašalino visus, iki tol dirbusius valdybos narius.

Atėjo nauji, bet jie nebeturėjo institucinės atminties. Nenoriu pasakyti nieko blogo, bet kai 2004 m. imta kalbėti, kad Sorosas nutraukia finansavimą ir iš Niujorko atvažiavo OSI direktorius Leonardas Bernardo, pokalbyje su juo dalyvavo tik Diana Vilytė ir aš. Mes abi buvome „buvusios“ – nė vienas naujosios valdybos narys neatėjo. Susidarė įspūdis, kad mes neturime nei idėjų, nei strategijos, ir fondas buvo uždarytas. Kiti fondai sugebėjo surasti kokį nors modus vivendi, mums nebeišėjo. Ir labai gaila, kad ALF taip tyliai išnyko. Paskiau atsinaujino su minėtu Krizės pagalbos fondu, kuris veikė 2,5 metų.

Kalbama apie galimybę atnaujinti fondo veiklą. Kiek tai tikra?

Čia reiktų pradėti iš toliau, nuo namo nr. 5 Didžiojoje gatvėje, jis buvo restauruotas Soroso pinigais ir yra jo nuosavybė. Kadangi ALF buvo uždarytas, Niujorko AVI administracija nutarė namą Vilniuje parduoti. Tai sužinojusi, parašiau Sorosui laišką – paprašiau atidėti pardavimą, nes tame name veikia Pilietinės visuomenės centras, pasiūliau dar kartą apsvarstyti tą klausimą, ir Sorosas sulaikė pardavimą. Prasidėjo derybos. Dabar mano idėja – sukurti lietuvišką fondą, kurį remtų mūsų milijonieriai, gal prisidėtų ir Sorosas. Neseniai jis pradėjo naują programą Europoje, ji skatina Europos šalis bendradarbiauti, spręsti pabėgėlių, spaudos, propagandos ir kitus klausimus. Ta programa veikia, mes galime prisidėti savo projektais ir gauti lėšų jiems vykdyti. Iniciatyvinę grupę jau turime, jos direktorė yra Sandra Adomavičiūtė.

Kad ir kaip būtų, ALF veikla nesibaigė: ją tęsia daugiau nei 20 fondo įkurtų organizacijų, tarp jų – „Junior Achievement Lithuania“, Menų spaustuvė, švietimo organizacijos, „Transparency International“ Lietuvos skyrius ir t. t.

Supratę, kad ALF veikla eina į pabaigą ir finansavimas mažėja (tuo metu dar buvau valdybos pirmininkė), išleidome 23 gretutines programas, vadinamuosius spin-off‘us. Jos gavo paramą trejiems metams vis mažėjančia suma, kad pasirengtų savarankiškai veiklai.

Neįtikėtina – tai stebuklas, bet visos tos programos dabar dirba kaip nevyriausybinės organizacijos. Užsidarė tik viena, kurią mes rėmėme kartu su Švietimo ministerija – Švietimo kaitos fondas. Labai sėkminga buvo leidybos programa, jos direktorius buvo į Lietuvą su Nepriklausomybe atvykęs Darius Čiuplinskas. Vėliau, kai jis išvyko dirbti į Budapeštą, vadovavimą perėmė Giedrė Kadžiulytė. Svarbiausia, ką tuomet padarėme, – išleidome kelis šimtus pavadinimų knygų, kurių Lietuvoje lig tol nebuvo. Dabar gal vienintelė G. Kadžiulytė savo leidykloje „Apostrofa“ leidžia tokią literatūrą, tik ne tokiu mastu ir neturėdama tiek pinigų. Leidybai, man regis, per visus tuos metus ALF skyrė apie 2 mln. USD, bet reikia turėti galvoje, kad dolerio vertė tuomet buvo visai kita.

Apibendrinant: kokia buvo ALF reikšmė visuomenės demokratėjimui? Kartais atrodo, kad demokratijos kuo toliau, tuo labiau trūksta, o visuomenė tampa vis labiau klaustrofobiška. Bet gal čia tik pesimistinės nuotaikos.

Nuotaikos visų pesimistinės, bet joms nereikia pasiduoti. Dabar depresijos, radikalizmo laikotarpis, bet, žiūrėkit, – Prancūzijoje nelaimėjo Marine Le Pen Nacionalinis frontas. Tai teikia vilties.

Į jūsų klausimą apie ALF reikšmę ne man atsakyti, aš per daug susijusi. Bet galiu pasakyti, kaip ir Arūnas Sverdiolas, kad mano gyvenime tai buvo labai laimingas laikotarpis. 1984 m. palaidojau savo vyrą, estų režisierių Grigorijų Kromanovą. Septynerius metus dirbau prie knygos apie jį ir, tiesą sakant, nelabai norėjau gyvent... Ir staiga – ateina šitas fondas. Viena žurnalistė tuomet manęs paklausė, ką jis man reiškia. Pasakiau, kad tai mano paskutinė meilė. Fondas mano gyvenimui suteikė prasmę – galėjau prisidėti prie demokratinės Lietuvos kūrimo, juk demokratinės patirties savo istorijoje mes turėjome labai mažai. Buvau labai laiminga, manau, kad tuo, Sajūdžio, metu mes visi buvom labai laimingi, jautėme, kad kuriame istoriją, – antrą kartą to neišgyvensi.

43-us metus dėsčiau užsienio literatūrą, mano misija buvo atverti akis studentams, parodyti jiems, kad gyvenimas daug sudėtingesnis, negu marksizmas-leninizmas teigia, kad nėra atsakymų į visus gyvenimo klausimus. Dariau tą per literatūrą – viduramžių, Renesanso, XVII–XVIII a. Studentai mane labai gerai suprato. Brangiausias medalis, kurį esu gavusi, yra iš jų – „Už laisvės dvasią „Titanike“ – jis paprastas, iškirptas iš kartono ir vis dar guli prie mano kompiuterio po stiklu. O su ALF pagalba turėjau daug daugiau galimybių veikti ta pačia kryptimi, tarytum išaugo sparnai.

Gal prie galimybių prisidėjo ir asmeninis jūsų žavesys: esu girdėjusi, kad Sorosas viešame susirinkime pasakė, kad Lietuva jam pirmiausia – tai Irenos Veisaitės akys.

Taip, jis tai pasakė, tuomet vos nepašokau nuo kėdės Baltojoje prezidentūros salėje. Mūsų santykiai su Sorosu buvo labai geri: mes pasitikėjome vienas kitu, buvome bendražygiai. Savo knygoje, kurią man padovanojo 1994-aisiais, Sorosas užrašė: „Irenai Veisaitei – mano bičiulei, bendražygei skleidžiant ideologiją be ideologijos. Su meile, G. Sorosas.“

Darsyk grįžtant į dabartį, – išties, daug kas pasikeitė: tada išgyvenom pakilimo laikotarpį, dabar riedam atgal, ir aš dažnai jaučiuosi kaip Sizifas, kuris rideno akmenį į kalną žinodamas, kad tas akmuo vis tiek nusiris atgal. Man atrodo, kad, tam tikra prasme, mes esame tokioje pačioje situacijoje: ridenam tą akmenį į viršų, nors daug kas nuo mūsų nepriklauso. Bet turim ridenti, kitaip gyvenimas tampa beprasmiškas.

Rašyti komentarą

Rašyti komentarą

Gauk nemokamą LAISVALAIKIO savaitraštį į savo el.pašto dėžutę:

Pasirinkite Jus dominančius NEMOKAMUS savaitraščius:















Svarbiausios dienos naujienos trumpai:



 
Iliustruotoji istorija: Broliai Grimmai šiurpino vaikus

Pasakos apie nuostabias princeses ir piktas raganas vaikams skaitomos prieš miegą. 1812 m. broliams Grimmams...

Laisvalaikis
2018.05.20
E. Parulskis. Bethono muziejus 2

Repertuariniai ir proginiai akademinės muzikos koncertai Filharmonijoje lyg ir vienodi – klausytojų...

Naujieji Kinijos kaimai: kaimo mieste fenomenas artimas ir mums Premium 1

2017-ieji. Gruodžio 10 d. atvykome į Nantou, mažą tankaus miesto oazę vidury didžiulio Šendženo megapolio.

Verslo klasė
2018.05.20
Lietuvos atlikėjai nebenori būti buhalteriais: pavyzdys – Estija 3

Menininkai šiuo metu yra paversti buhalteriais, kartais dar turinčiais dirbti ir Mokesčių inspekcijos darbą.

Laisvalaikis
2018.05.19
Bažnytinio paveldo muziejuje – Italijos meno šedevrai

Vilniuje, Bažnytinio paveldo muziejuje, atidaryta paroda „Šventojo Kazimiero gerbimo istorijos šedevrai“...

Laisvalaikis
2018.05.18
Gediminas Kuprevičius – apie „Ogmios“ centro pradžią ir mecenatystę 1

„Taip nebus. Nes Kultūros ministerija parengė nekokį mecenatystės įstatymą. Kas gali skirti milijoną eurų?...

Laisvalaikis
2018.05.18
Kompetencija, be kurios sėkmingai vystyti verslą bus sunkiai įmanoma Rėmėjo turinys

Pasaulis šiandien keičiasi ypač sparčiai – ketvirtoji pramonės revoliucija iš pašaknų rauna įprastas veikimo...

Verslo aplinka
2018.05.18
Baltijos trienalė: lengvi potėpiai ateities paveikslui

13-osios Baltijos trienalės, praėjusį savaitgalį atidarytos Vilniuje, Šiuolaikinio meno centre, kuratoriai...

Laisvalaikis
2018.05.17
Metų muziejininkė – kaunietė Daina Kamarauskienė

Lietuvos muziejų asociacijos (LMA) valdyba 2017-ųjų muziejininko vardą suteikė Dainai Kamarauskienei,...

Laisvalaikis
2018.05.17
 „Godopoco“ trenerė Airina Kazlauskaitė: noras kontroliuoti atsiranda tada, kai bijoma susimauti Rėmėjo turinys 4

„Kai esi nepasiruošęs niekam, esi pasiruošęs viskam“, – teigia „Godopoco“ sklandaus ir efektyvaus bendravimo...

Laisvalaikis
2018.05.17
Pažymint LGBT teises Vilniuje atidaryta simbolinė pėsčiųjų perėja 2

Vilniuje pažymint Lesbiečių, gėjų, biseksualų, translyčių ir interseksualų (LGBTI) teises atidaryta simbolinė...

Laisvalaikis
2018.05.17
Kultūros ministrė: paskelbtas kultūros įstaigų pertvarkos planas – netikra naujiena

Į viešumą patekęs kultūros įstaigų pertvarkos projekto variantas – nesvarstomas, tai netikra naujiena, teigia...

Laisvalaikis
2018.05.17
Kultūros įstaigų tinklo pertvarka – susitarimai po kilimu ar audra vandens stiklinėje 1

Lietuvos nacionalinių kultūros ir meno įstaigų asociacija bei Valstybės teatrų asociacija, vienijanti ir...

Laisvalaikis
2018.05.14
1863-1864 m. sukilimo prieš carinę Rusiją dalyviai bus palaidoti Rasose 2

Pirmadienį posėdžiavusi Vyriausybės komisija nusprendė, kad tinkamiausia vieta palaidoti 1863–1864 m.

Laisvalaikis
2018.05.14
Baltijos trienalė prasidėjo Vilniuje

Šiemet išsyk trijose šalyse – Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje – vykstanti 13-oji Baltijos trienalė prasidėjo...

Laisvalaikis
2018.05.14
Danielis Libeskindas: dabar vyksta miestų renesansas Premium

Gegužę septyniasdešimt dvejų sulaukęs architektas Danielis Libeskindas – dažnas svečias Vilniuje. Šiuokart...

Verslo klasė
2018.05.13
Apie Mikalojų Vorobjovą – pamirštą Lietuvos kultūros žmogų

Kalbant apie XX a. pirmosios pusės Lietuvos kultūrą, dažnas yra girdėjęs Pauliaus Galaunės, Halinos...

Laisvalaikis
2018.05.13
„Bridgewater“ milijardierius R. Dalio: aš esu linkęs daryti klaidų 2

Apribotos rizikos fondo valdytojas kalba apie augančią pajamų nelygybę ir kodėl 2018-aisiais politika yra...

Laisvalaikis
2018.05.13
Dzūkijos perliukai: slenkantis Punios piliakalnis, senienos kurmiarausiuose ir razavi blynai

Vasara – puikus metas trumputėms kelionėms po Lietuvą. VŽ domėjosi, ką smalsūs keliautojai gali pamatyti...

Kostiumo valymo kainų reitingas: įtrauktas ir Vilnius 5

Daugiausia už sausą kostiumo valymą tenka sumokėti Oslo (Norvegija) gyventojams. Pigiausiai šia paslauga...

Vadyba
2018.05.12

Verslo žinių pasiūlymai

Siekdami pagerinti Jūsų naršymo kokybę, statistiniais ir rinkodaros tikslais šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. „cookies“), kuriuos galite bet kada atšaukti.
Sutinku Plačiau