Violončelininkas A. Kniazevas: išgyventi po mirties

Publikuota: 2015-11-30
Aleksandras Kniazevas, vadinamas vienu garsiausiu dabarties violončelininkų. "Naujoji muzikų karta" nuotr.
Aleksandras Kniazevas, vadinamas vienu garsiausiu dabarties violončelininkų. "Naujoji muzikų karta" nuotr.

Violončelininkas Aleksandras Kniazevas, vienas iš dešimties daugiausia koncertuojančių šiandienos Europos muzikantų, gruodžio 1 ir 2 d. Kaune ir Vilniuje grieš su pianistu Kasparu Uinsku. Liaupsės, kurių nei kritika, nei klausytojai nešykšti garsiajam violončelininkui, nėra tušti žodžiai – retas kuris sugebėtų nepasiduoti po tiek skaudžių išgyvenimų, ligų ir nuopolių. Nepasiduoti ir vėl kopti į muzikos Olimpą.

Trumpas dosjė

Aleksandras Kniazevas gimė 1961 m. Maskvoje.

1979–1986 m. mokėsi Maskvos P. Čaikovskio konservatorijoje.

Daugybės tarptautinių konkursų laureatas.

Koncertuoja pagrindinėse pasaulio koncertų salėse, su garsiausiais orkestrais, žymiausiais scenos partneriais.

VŽ skaitytojams – pagal užsienio spaudą parengtas interviu su violončelininku A. Kniazevu.

Kas gyvenime sunkiau – ramiai sau groti, niekam nieko neįrodinėjant, ar, kaip jūs, – nepasiduoti ir kilti į Olimpą, iš kurio buvote ištremtas ligų ir tragedijų?

Kiekvieno likimas skirtingas. Yra tokių, kurie rodydami į mane pirštu kalba: „Kaip gi jam gyvenime sekasi.“ Viena vertus, laikau tai savo laimėjimų pripažinimu. Tačiau mintyse klausiu, ar jie ką nors žino apie mane, ar patys norėtų nueiti tokį kelią – vos laimėjus P. I. Čaikovskio konkursą, nesulaukus nė 20-ies, pačiame pakilime, išgirsti gydytojų verdiktą: su tokia liga niekada negalėsite groti?

Tikriausiai gimiau turėdamas milžinišką energiją ir valią. Ėjau iš vieno neurologo pas kitą. Metus praleidau gydytojo paieškoms, kol galiausiai vienas profesorius pasakė, jog pagydys mane, bet kiek tai truks, jis nežinąs. Prireikė 5-erių metų. Per tą laiką kolegos ištrynė mane iš muzikantų sąrašų, supylė kapo duobę ir pastatė kryželį šalia jos. Niekas netikėjo, kad dar kada nors grosiu. Bet stiprūs laimi.

Ligą nugalėjote. Tuomet – autokatastrofa Pietų Afrikoje (joje žuvo A. Kniazevo žmona – pianistė Jekaterina Voskresenskaja, muzikantas taip pat stipriai nukentėjo).

Kai po autokatastrofos mane išrašė iš ligoninės, manęs pasiimti atvyko draugai. Viena mano ranka visiškai nefunkcionavo dėl sunkiausio lūžio, kita – gipse, aš pats – korsete. Bet, nepaisant visko, pats sėdau už vairo, kad nugalėčiau automobilio baimę iš karto. Priimu šią nelaimę kaip likimą. Kūnas nukentėjo ne taip stipriai, tačiau mano širdis buvo sudaužyta. Metus po avarijos, galima sakyti, buvau miręs. Praradau susidomėjimą bet kuo, muzika taip pat.

Jeigu tai man nutiktų dabar, tikriausiai neišsikapstyčiau...

Tada man buvo 33-eji. Vieną rytą pažvelgiau į veidrodį ir mirtinai išsigandau. Tariau sau: arba išsikapstyk, arba pribaik pats save, dabar. Pasirinkau pirmąjį variantą. Sveikdamas klausiau daug J. S. Bacho, jo muzika išties gydo.

Ar jums niekada nekilo klausimas, už ką gyvenimas taip baudžia?

Kilo. Ir ne kartą. Tačiau tokius klausimus žmonės kelia tik tada, kai nutinka kažkas negero. Kai viskas puiku, mes kažkodėl nesiteiraujame, už ką gi taip sekasi... Su metais išmokau vertinti gyvenimą ir supratau, kad jame yra toks kompensacijų įstatymas, kiekvienam savas. Viskas – ir pakilimai, ir nuopoliai, viskas turi būti apmokėta. Tikriausiai aš avansu už daug ką sumokėjau, todėl dabar viskas einasi gerai. Po trečiosios ligos, taip pat labai rimtos, įvyko didelis šuolis mano technikoje – pradėjau groti kūrinius, prie kurių anksčiau net nebūčiau drįsęs prisiliesti. Tai tarsi išsiveržimas į kosmosą.

Griežiate unikaliu instrumentu. Šiuo A. Stradivariaus mokinio Carlo Bergonzi (1683–1747) darytu instrumentu ilgus metus grojo puikus rusų violončelininkas Sviatoslavas Knuševickis (1907–1963), prieš jį – genialusis Grigorijus Piatigorskis (1903–1976). S. Knuševickui mirus, 24 metus violončelė neturėjo nuolatinio šeimininko.

Šioje vietoje noriu pasidalinti viena istorija. Vienas žymiausių visų laikų smuikininkų J. Heifetzas griežė A. Stradivariaus smuiku, jis puikiai skambėjo. Po vieno koncerto priėjusi gerbėja paklausė maestro, kas šio nuostabaus instrumento meistras. “Smuikas kaip smuikas, – atsakė J. Heifetzas, – pats negroja.”

Jeigu rimtai, mano violončelė iš tiesų nepaprasta. Sugrojęs vos kelias natas, iškart supratau, kad tai – man skirtas instrumentas, apie kurį svajojau visą gyvenimą. Juo bandė griežti žymiausi atlikėjai ir niekam ji neatsiskleidė. Aš su ja nesiskiriu jau daugiau nei 20 metų. Instrumentas padiktavo ir mano grojimo manierą, – jos labai ypatingas tembras, galintis dominuoti bet kurio orkestro skambesyje, absoliučiai bet kurio...

Kartą su maestro M. Gorensteinu sukirtome lažybų, jog jis su savo orkestru gros garsiausias įmanomas natas, o aš su savo violončele grosiu kartu su jais. Ir mano violončelė vis tiek išsiskyrė iš viso orkestro. Teko maestro mane vestis į restoraną.

Iš tiesų violončelė – tai mano gyvenimo palydovė, su ja beveik nesiskiriu. Net pagal kontraktą jos negaliu niekur palikti, tik namuose. Su ja mes ir į avariją kartu patekome – mane reikėjo pastatyti ant kojų, ir violončelę teko gydyti. Man tada labai padėjo M. Rostropovičiaus rekomenduotas Paryžiaus meistas Vatlo, laikomas vienu geriausių pasaulyje meistrų.

Kartais išgirsi sakant, jog jūsų mokytojas buvo garsusis Mstislavas Rostropovičius?

Su M. Rostropovičium mus sieja labai daug kas – nuoširdžiai juo žaviuosi. Jis visada mėgo, kad žmonės į jį kreiptųsi vardu ir sakytų „tu“. Prisimenu, kaip jis mane privertė į jį taip kreiptis. Iš pradžių atrodė neįmanomas dalykas, kaip tokį Maestro galima vadinti “tu”. O jis man sako: “Matau, gėdijiesi. O tu nesigėdyk ir sakyk – Slava, eik tu... “

Tuomet nusprendžiau pademonstruoti savo charakterį ir atsakiau: “Kam man jus kažkur siųsti, aš ir taip galiu jums sakyti “tu”. Slava, paduok man tas salotas.”

O mūsų mokinio ir mokytojo klausimas gana sudėtingas... Iš principo jo mokiniu niekada nebuvau. 1974 m., kai jis išvyko iš Rusijos, man buvo 13-ka, tad tuo metu galėjau mokytis tik iš jo įrašų. Tiesa, tada Sovietų Sąjungoje M. Rostropovičiaus vardas buvo iš visur ištrintas. Pamenu, pirkau plokštelę su S. Prokofjevo koncertu violončelei ir orkestrui. Ant plokštelės nebuvo net nurodyta, kas atlieka violončelės partiją, nors visi gerai žinojo, kad solistas yra Mstislavas. Užsienyje susipirkau visus jo įrašus. 1995-aisiais, kai susitikome, jis norėjo man padovanoti išleistų jo plokštelių kolekciją ir labai nustebo, kad visas jas turiu. Tada jis mane apkabino ir pasakė: “Na, šiuo atveju galiu tave laikyti savo mokiniu.” Labai tuo didžiavausi.

O suvedė mus toji tragiška avarija 1994-aisiais. Jis paskambino į ligoninę Pietų Afrikoje. Mes nebuvome pažįstami, bet iškart atpažinau jo balsą – jis teiravosi, kaip aš laikausi. Jis skambino kiekvieną dieną ir klausdavo to paties. Aš pradėjau laukti tų skambučių. Jo palaikymas man buvo labai svarbus, kaip, beje, ir mano violončelei, kurią jis tam tikra prasme išgelbėjo. Tiesiogiai su Maestro susitikome 1995 m. žiemą Paryžiuje, kai pataisė mano violončelę. Susitikus jis ir sako: “Seni, einam pas mane. Jėgų nėra, galėsim degustuoti mano gėrimus.” Ir mes iš tikro visą naktį ragavom prancūziškus vynus, konjakus, amaretus... Pamenu tik, kad išėjus vienintelis suprantamas orientyras, kur einu, buvo Eifelio bokštas. Atsigauti man prireikė kelių dienų. O Mstislavas lyg niekur nieko kitą rytą išvyko kažkur groti Dvoržako koncerto.

Kaip manote, ar klasikinė muzika yra elitinis menas?

Viena vertus, taip – klasikinės muzikos geriau klausyti, kai apie ją kažką supranti, kai gali lyginiti, analizuoti. Kita vertus... Prisimenu vieną įvykį: kartą, dar sovietmečiu, lankiausi Čeliabinske, buvo žvėriškas šaltis, -40 laipsnių. Turėjau atlikti keletą kūrinių viename traktorių fabrike 8 val. ryto, mano klausytojai – visą naktį plušę darbininkai. Paprašiau jų keletos minučių tylos ir pradėjau groti Bachą. Užuot pasiuntę mane kuo toliau, jie paprašė atlikti dar vieną kūrinį.

Taigi, klasikinė muzika turi neįtikėtinai stiprią galią, ją gali suprasti ir išgyventi su ja visai nesusiję žmonės. Klasikinė muzika labai abstrakti. Čia yra ir pliusų, ir minusų. Minusas tas, kad būtent dėl jos abstraktumo daugelis nepasiruošusių žmonių, išgirdę transliuojant sudėtingą simfoniją, nori kuo greičiau perjungti kanalą. Pliusas būtų tame, kad kiekvienas šią muziką girdi savaip, ir savaip gali ją interpretuoti.

Labai palaikau geras skirtingų šalių iniciatyvas įvesti mokyklose privalomą klasikinės muzikos kursą. Taip mokiniams suteikiamas šansas išgyventi muzikos grožį, išmokti jos klausytis ir neprarasti tos galimybės net nepabandžius.

Gruodžio 1 d. A. Kniazevas ir K. Uinskas koncertuos Kauno filharmonijoje.

Gruodžio 2 d. – Vilniuje, Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje.

Koncerto programoje – D. Šostakovičiaus Sonata violončelei ir fortepijonui op. 40, C. Francko Sonata violončelei ir fortepijonui, S. Rachmaninovo Sonata violončelei ir fortepijonui op. 19.

Koncertą rengia VšĮ „Naujoji muzikų karta“.

Gauk nemokamą LAISVALAIKIO savaitraštį į savo el.pašto dėžutę:

Pasirinkite Jus dominančius NEMOKAMUS savaitraščius:













Svarbiausios dienos naujienos trumpai:



 
Rašyti komentarą 0
Vilniaus senamiestyje kuriamas „Senatorių pasažas“ Premium 4

Restoranų verslo padangėje jau senokai sklando kalbos, jog iš viešbučio „Pacai“ restoranų su visa komanda...

Laisvalaikis
2020.01.17
Vilnius planuoja naują skverą Stoties rajone 2

Vilniaus savivaldybė paskelbė besirengianti visiškai atnaujinti iki šiol apleistą ir nenaudojamą, tačiau...

Laisvalaikis
2020.01.15
Kultūros ministerija nori ketvirtos viceministro pareigybės

Kultūros ministerija siūlo Vyriausybei steigti ketvirtojo viceministro pareigybę – jis būtų atsakingas už...

Laisvalaikis
2020.01.14
Filipinuose išsiveržęs ugnikalnis stabdo Manilos oro uosto darbą

Gyvybę sekmadienį pradėjęs rodyti Taalio ugnikalnis Filipinuose įsismarkavo ir ėmė spjaudyti lava. CNN...

Laisvalaikis
2020.01.13
Tarp meilės ir neapykantos: kaip pasaulis vertina D. Trumpą

JAV prezidentas Donaldas Trumpas pačiose Valstijose vertinamas labai prieštaringai. Nauja nepriklausomo...

Laisvalaikis
2020.01.13
Iliustruotoji istorija: Didysis Benas Premium

1834 m. Didžiosios Britanijos parlamente kilęs didelis gaisras atvėrė kelią žymiojo Londono bokšto – Didžiojo...

Laisvalaikis
2020.01.12
Influencerių rinkodara: nuo Makaliaus iki A. Tapino 1

Žiniasklaidos planavimo agentūros „Inspired UM“ nuomonės formuotojų tyrimas rodo, kad populiariausios temos,...

Rinkodara
2020.01.12
Iliustruotoji istorija: karas ir technologijų šuolis Premium

Kai Pirmojo pasaulinio karo šūviai apkasuose galop nutilo, į pasaulį atėjo daugybė svarbių išradimų,...

Laisvalaikis
2020.01.12
Penkios milijardierių sėkmės pamokos Premium

Svetainė CNBC skaičiuoja, jog 2019-aisias pasaulyje buvo apie 2.604 milijardierių, t. y. apie 0.0002%...

Laisvalaikis
2020.01.12
Architektas A. Gučas: kažin, ar Vilnius dabar patektų į UNESCO sąrašą Premium 6

2019 m. gruodį sukako 25-eri metai, kai Vilniaus istorinis centras, pirmasis objektas Baltijos šalyse, buvo...

Laisvalaikis
2020.01.12
Lietuviai jaučiasi laimingiausi nuo 2008 m. krizės laikmečio 2

„Žmogaus studijų centro“ atliekama Lietuvos emocinės būsenos stebėsena rodo, 2019 m. Lietuva jautėsi kaip...

Rinkodara
2020.01.11
Dirbtinio intelekto kūrėjas G. Pekšys: mokslas yra verslo daugiklis Premium

Gediminas Pekšys, matematikas, dirbtinio intelekto sprendimus medicinai kuriančio startuolio „Oxipit“ vadovas...

Laisvalaikis
2020.01.11
„Toyota“ statys ateities miestą 1

Išgirdę pavadinimą „Toyota“, daugybė žmonių įsivaizduoja ne ką kitą, kaip automobilį, kartais – LEAN sistemą.

Laisvalaikis
2020.01.10
Vilniuje nuspręsta statyti paminklą Antanui Smetonai

Premjeras Saulius Skvernelis sudarė darbo grupę paminklo Vasario 16-osios Akto signatarui, Lietuvos Tarybos...

Laisvalaikis
2020.01.09
ES: 2019-ieji buvo antri karščiausi metai istorijoje

2019-ieji buvo antri karščiausi metai istorijoje, trečiadienį pranešė Europos Sąjungos klimato stebėjimo...

Laisvalaikis
2020.01.08
Už visuomenininkų stabdomų NT projektų kyšo skirtingų interesų ausys Premium 9

Dauguma Vilniaus senamiestyje, Naujamiestyje ar Žvėryne plėtojamų nekilnojamojo turto (NT) projektų ilgiems...

Statyba ir NT
2020.01.08
MO muziejus pavasarį pristatys Peterį Greenaway‘ų

Vilniuje veikiančio MO muziejaus didžiąją parodą „Rūšių atsiradimas. 90-ųjų DNR“ aplankė per 100.000 žmonių.

Laisvalaikis
2020.01.07
M. Mikutavičiaus frazė tampa „Eurovizijos“ atrankos pavadinimu

Daugeliui lietuvių pažįstama dainos eilutė „Pabandom iš naujo“ iš Marijono Mikutavičiaus dainos „Trys...

Rinkodara
2020.01.07
Šv. Jokūbo ligoninės projekto plėtotoja ginčo su paveldosaugininkais dar nelaimėjo Premium 3

Licėjaus ir viešbučio kompleksą vietoje buvusios Šv. Jokūbo ligoninės Vilniuje planuojanti bendrovė dviejose...

Statyba ir NT
2020.01.07
Iliustruotoji istorija: išgelbėti iš kanibalų Premium

1945 m. gegužę transportinis amerikiečių lėktuvas sudūžta sunkiai pasiekiamame izoliuotame slėnyje Naujosios...

Laisvalaikis
2020.01.05

Verslo žinių pasiūlymai

Šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. „cookies“). Jie padeda atpažinti prisijungusius vartotojus, matuoti auditorijos dydį ir naršymo įpročius; taip mes galime keisti svetainę, kad ji būtų jums patogesnė.
Sutinku Plačiau