Violončelininkas A. Kniazevas: išgyventi po mirties

Publikuota: 2015-11-30
Aleksandras Kniazevas, vadinamas vienu garsiausiu dabarties violončelininkų. "Naujoji muzikų karta" nuotr.
Aleksandras Kniazevas, vadinamas vienu garsiausiu dabarties violončelininkų. "Naujoji muzikų karta" nuotr.

Violončelininkas Aleksandras Kniazevas, vienas iš dešimties daugiausia koncertuojančių šiandienos Europos muzikantų, gruodžio 1 ir 2 d. Kaune ir Vilniuje grieš su pianistu Kasparu Uinsku. Liaupsės, kurių nei kritika, nei klausytojai nešykšti garsiajam violončelininkui, nėra tušti žodžiai – retas kuris sugebėtų nepasiduoti po tiek skaudžių išgyvenimų, ligų ir nuopolių. Nepasiduoti ir vėl kopti į muzikos Olimpą.

Trumpas dosjė

Aleksandras Kniazevas gimė 1961 m. Maskvoje.

1979–1986 m. mokėsi Maskvos P. Čaikovskio konservatorijoje.

Daugybės tarptautinių konkursų laureatas.

Koncertuoja pagrindinėse pasaulio koncertų salėse, su garsiausiais orkestrais, žymiausiais scenos partneriais.

VŽ skaitytojams – pagal užsienio spaudą parengtas interviu su violončelininku A. Kniazevu.

Kas gyvenime sunkiau – ramiai sau groti, niekam nieko neįrodinėjant, ar, kaip jūs, – nepasiduoti ir kilti į Olimpą, iš kurio buvote ištremtas ligų ir tragedijų?

Kiekvieno likimas skirtingas. Yra tokių, kurie rodydami į mane pirštu kalba: „Kaip gi jam gyvenime sekasi.“ Viena vertus, laikau tai savo laimėjimų pripažinimu. Tačiau mintyse klausiu, ar jie ką nors žino apie mane, ar patys norėtų nueiti tokį kelią – vos laimėjus P. I. Čaikovskio konkursą, nesulaukus nė 20-ies, pačiame pakilime, išgirsti gydytojų verdiktą: su tokia liga niekada negalėsite groti?

Tikriausiai gimiau turėdamas milžinišką energiją ir valią. Ėjau iš vieno neurologo pas kitą. Metus praleidau gydytojo paieškoms, kol galiausiai vienas profesorius pasakė, jog pagydys mane, bet kiek tai truks, jis nežinąs. Prireikė 5-erių metų. Per tą laiką kolegos ištrynė mane iš muzikantų sąrašų, supylė kapo duobę ir pastatė kryželį šalia jos. Niekas netikėjo, kad dar kada nors grosiu. Bet stiprūs laimi.

Ligą nugalėjote. Tuomet – autokatastrofa Pietų Afrikoje (joje žuvo A. Kniazevo žmona – pianistė Jekaterina Voskresenskaja, muzikantas taip pat stipriai nukentėjo).

Kai po autokatastrofos mane išrašė iš ligoninės, manęs pasiimti atvyko draugai. Viena mano ranka visiškai nefunkcionavo dėl sunkiausio lūžio, kita – gipse, aš pats – korsete. Bet, nepaisant visko, pats sėdau už vairo, kad nugalėčiau automobilio baimę iš karto. Priimu šią nelaimę kaip likimą. Kūnas nukentėjo ne taip stipriai, tačiau mano širdis buvo sudaužyta. Metus po avarijos, galima sakyti, buvau miręs. Praradau susidomėjimą bet kuo, muzika taip pat.

Jeigu tai man nutiktų dabar, tikriausiai neišsikapstyčiau...

Tada man buvo 33-eji. Vieną rytą pažvelgiau į veidrodį ir mirtinai išsigandau. Tariau sau: arba išsikapstyk, arba pribaik pats save, dabar. Pasirinkau pirmąjį variantą. Sveikdamas klausiau daug J. S. Bacho, jo muzika išties gydo.

Ar jums niekada nekilo klausimas, už ką gyvenimas taip baudžia?

Kilo. Ir ne kartą. Tačiau tokius klausimus žmonės kelia tik tada, kai nutinka kažkas negero. Kai viskas puiku, mes kažkodėl nesiteiraujame, už ką gi taip sekasi... Su metais išmokau vertinti gyvenimą ir supratau, kad jame yra toks kompensacijų įstatymas, kiekvienam savas. Viskas – ir pakilimai, ir nuopoliai, viskas turi būti apmokėta. Tikriausiai aš avansu už daug ką sumokėjau, todėl dabar viskas einasi gerai. Po trečiosios ligos, taip pat labai rimtos, įvyko didelis šuolis mano technikoje – pradėjau groti kūrinius, prie kurių anksčiau net nebūčiau drįsęs prisiliesti. Tai tarsi išsiveržimas į kosmosą.

Griežiate unikaliu instrumentu. Šiuo A. Stradivariaus mokinio Carlo Bergonzi (1683–1747) darytu instrumentu ilgus metus grojo puikus rusų violončelininkas Sviatoslavas Knuševickis (1907–1963), prieš jį – genialusis Grigorijus Piatigorskis (1903–1976). S. Knuševickui mirus, 24 metus violončelė neturėjo nuolatinio šeimininko.

Šioje vietoje noriu pasidalinti viena istorija. Vienas žymiausių visų laikų smuikininkų J. Heifetzas griežė A. Stradivariaus smuiku, jis puikiai skambėjo. Po vieno koncerto priėjusi gerbėja paklausė maestro, kas šio nuostabaus instrumento meistras. “Smuikas kaip smuikas, – atsakė J. Heifetzas, – pats negroja.”

Jeigu rimtai, mano violončelė iš tiesų nepaprasta. Sugrojęs vos kelias natas, iškart supratau, kad tai – man skirtas instrumentas, apie kurį svajojau visą gyvenimą. Juo bandė griežti žymiausi atlikėjai ir niekam ji neatsiskleidė. Aš su ja nesiskiriu jau daugiau nei 20 metų. Instrumentas padiktavo ir mano grojimo manierą, – jos labai ypatingas tembras, galintis dominuoti bet kurio orkestro skambesyje, absoliučiai bet kurio...

Kartą su maestro M. Gorensteinu sukirtome lažybų, jog jis su savo orkestru gros garsiausias įmanomas natas, o aš su savo violončele grosiu kartu su jais. Ir mano violončelė vis tiek išsiskyrė iš viso orkestro. Teko maestro mane vestis į restoraną.

Iš tiesų violončelė – tai mano gyvenimo palydovė, su ja beveik nesiskiriu. Net pagal kontraktą jos negaliu niekur palikti, tik namuose. Su ja mes ir į avariją kartu patekome – mane reikėjo pastatyti ant kojų, ir violončelę teko gydyti. Man tada labai padėjo M. Rostropovičiaus rekomenduotas Paryžiaus meistas Vatlo, laikomas vienu geriausių pasaulyje meistrų.

Kartais išgirsi sakant, jog jūsų mokytojas buvo garsusis Mstislavas Rostropovičius?

Su M. Rostropovičium mus sieja labai daug kas – nuoširdžiai juo žaviuosi. Jis visada mėgo, kad žmonės į jį kreiptųsi vardu ir sakytų „tu“. Prisimenu, kaip jis mane privertė į jį taip kreiptis. Iš pradžių atrodė neįmanomas dalykas, kaip tokį Maestro galima vadinti “tu”. O jis man sako: “Matau, gėdijiesi. O tu nesigėdyk ir sakyk – Slava, eik tu... “

Tuomet nusprendžiau pademonstruoti savo charakterį ir atsakiau: “Kam man jus kažkur siųsti, aš ir taip galiu jums sakyti “tu”. Slava, paduok man tas salotas.”

O mūsų mokinio ir mokytojo klausimas gana sudėtingas... Iš principo jo mokiniu niekada nebuvau. 1974 m., kai jis išvyko iš Rusijos, man buvo 13-ka, tad tuo metu galėjau mokytis tik iš jo įrašų. Tiesa, tada Sovietų Sąjungoje M. Rostropovičiaus vardas buvo iš visur ištrintas. Pamenu, pirkau plokštelę su S. Prokofjevo koncertu violončelei ir orkestrui. Ant plokštelės nebuvo net nurodyta, kas atlieka violončelės partiją, nors visi gerai žinojo, kad solistas yra Mstislavas. Užsienyje susipirkau visus jo įrašus. 1995-aisiais, kai susitikome, jis norėjo man padovanoti išleistų jo plokštelių kolekciją ir labai nustebo, kad visas jas turiu. Tada jis mane apkabino ir pasakė: “Na, šiuo atveju galiu tave laikyti savo mokiniu.” Labai tuo didžiavausi.

O suvedė mus toji tragiška avarija 1994-aisiais. Jis paskambino į ligoninę Pietų Afrikoje. Mes nebuvome pažįstami, bet iškart atpažinau jo balsą – jis teiravosi, kaip aš laikausi. Jis skambino kiekvieną dieną ir klausdavo to paties. Aš pradėjau laukti tų skambučių. Jo palaikymas man buvo labai svarbus, kaip, beje, ir mano violončelei, kurią jis tam tikra prasme išgelbėjo. Tiesiogiai su Maestro susitikome 1995 m. žiemą Paryžiuje, kai pataisė mano violončelę. Susitikus jis ir sako: “Seni, einam pas mane. Jėgų nėra, galėsim degustuoti mano gėrimus.” Ir mes iš tikro visą naktį ragavom prancūziškus vynus, konjakus, amaretus... Pamenu tik, kad išėjus vienintelis suprantamas orientyras, kur einu, buvo Eifelio bokštas. Atsigauti man prireikė kelių dienų. O Mstislavas lyg niekur nieko kitą rytą išvyko kažkur groti Dvoržako koncerto.

Kaip manote, ar klasikinė muzika yra elitinis menas?

Viena vertus, taip – klasikinės muzikos geriau klausyti, kai apie ją kažką supranti, kai gali lyginiti, analizuoti. Kita vertus... Prisimenu vieną įvykį: kartą, dar sovietmečiu, lankiausi Čeliabinske, buvo žvėriškas šaltis, -40 laipsnių. Turėjau atlikti keletą kūrinių viename traktorių fabrike 8 val. ryto, mano klausytojai – visą naktį plušę darbininkai. Paprašiau jų keletos minučių tylos ir pradėjau groti Bachą. Užuot pasiuntę mane kuo toliau, jie paprašė atlikti dar vieną kūrinį.

Taigi, klasikinė muzika turi neįtikėtinai stiprią galią, ją gali suprasti ir išgyventi su ja visai nesusiję žmonės. Klasikinė muzika labai abstrakti. Čia yra ir pliusų, ir minusų. Minusas tas, kad būtent dėl jos abstraktumo daugelis nepasiruošusių žmonių, išgirdę transliuojant sudėtingą simfoniją, nori kuo greičiau perjungti kanalą. Pliusas būtų tame, kad kiekvienas šią muziką girdi savaip, ir savaip gali ją interpretuoti.

Labai palaikau geras skirtingų šalių iniciatyvas įvesti mokyklose privalomą klasikinės muzikos kursą. Taip mokiniams suteikiamas šansas išgyventi muzikos grožį, išmokti jos klausytis ir neprarasti tos galimybės net nepabandžius.

Gruodžio 1 d. A. Kniazevas ir K. Uinskas koncertuos Kauno filharmonijoje.

Gruodžio 2 d. – Vilniuje, Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje.

Koncerto programoje – D. Šostakovičiaus Sonata violončelei ir fortepijonui op. 40, C. Francko Sonata violončelei ir fortepijonui, S. Rachmaninovo Sonata violončelei ir fortepijonui op. 19.

Koncertą rengia VšĮ „Naujoji muzikų karta“.

Rašyti komentarą

Rašyti komentarą

Gauk nemokamą LAISVALAIKIO savaitraštį į savo el.pašto dėžutę:

Pasirinkite Jus dominančius NEMOKAMUS savaitraščius:















Svarbiausios dienos naujienos trumpai:



 
Pagrindinis latvių kino apdovanojimas – A. Stonio filmui

Lapkričio 12 d. Rygos Nacionaliniuose latvių kino apdovanojimuose „Didysis Kristupas“ režisieriaus Audriaus...

Laisvalaikis
2018.11.13
Rudy Giuliani – nuo gerbiamo Niujorko mero iki Trumpo klouno 14

Donaldo Trumpo advokatas Rudy Giuliani pastaruoju metu nenustoja varstyti teismo salės durų. Jis ne tik...

Laisvalaikis
2018.11.12
Kolekcijos. Logiški Jolantos Kyzikaitės atsitiktinumai 2

„Lewben Art Foundation“ projekte „Savas kambarys“, atidžiau įsižiūrinčiame į moterų dailininkių kūrybą, –...

Laisvalaikis
2018.11.12
Skandalingoji sostinės reklama taikosi į Kanų „liūtą“: kampanijos sėkmė skaičiais Premium 13

Šios vasaros pabaigoje užsienio rinkose akį traukusi ir skirtingų vertinimų sulaukusi reklamos kampanija...

Rinkodara
2018.11.12
XXI amžiaus rykštė: bakterijos pergudrauja antibiotikus

Antibiotikams atsparios bakterijos kasmet pražudo 33.000 europiečių. Ligų prevencijos ekspertai skelbia, kad...

Laisvalaikis
2018.11.11
Tadas Ivanauskas – pasirinkęs dirbti Lietuvai 2

Legendiniu vadinamo akademiko Tado Ivanausko (1882–1970 m.) reikšmingų darbų Lietuvai sąrašas nepaprastai...

Laisvalaikis
2018.11.11
Vidurio ir Rytų Europos regione laurai – Slovėnijai ir Estijai 4

Lenkijos šalies prekės ženklas yra vertingiausias tarp Centrinės ir Rytų Europos valstybių, Slovėnijos –...

Rinkodara
2018.11.11
Kodėl mums nerūpi Pirmasis pasaulinis karas 4

Šiomis dienomis pasaulis mini 100 metų sukaktį nuo Pirmojo pasaulinio karo pabaigos. Lietuva mini tyliai,...

Laisvalaikis
2018.11.11
Jūsų namai toli nuo namų (III) Premium

(Tęsinys. Pradžia – „Verslo klasė“ 2018 m. Nr. 9)

Verslo klasė
2018.11.10
Popiežius patvirtino M. Giedraitį palaimintuoju

XVI a. pradėtas baltųjų augustinų ordino pasauliečio Mykolo Giedraičio beatifikacijos procesas daugiau nei po...

Laisvalaikis
2018.11.09
Kristina Dryža – futurologė, kuriai ateitis neegzistuoja

Australijos lietuvę Kristiną Dryžą vadina viena įtakingiausių pasaulio futurologių, tačiau ji sako, kad...

Laisvalaikis
2018.11.09
Lietuvos šalies ženklo vertę augino ryškioji reklama ir popiežiaus vizitas Premium 1

Lietuvos šalies prekės ženklo vertė per 2018 m. fiksuoja nemenką šuolį – 25%. Vertingiausių pasaulio...

Rinkodara
2018.11.09
„Vilniaus lapai“ pristato Lietuvos ir pasaulio literatūros žvaigždes

Lapkričio 8 d. Vilniuje, geležinkelio stoties perone veikiančiame bare „Peronas“, „apšildomuoju“ renginiu...

Laisvalaikis
2018.11.08
Lietuvos kūrėjai džiaugiasi pergale prieš interneto vagis 5

Seimas priėmė Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo pataisas, kuriomis siekiama numatyti naujas teisių...

Rinkodara
2018.11.08
Mirė aktorius Arūnas Storpirštis 4

Lapkričio 6 d., antradienį, po ligos mirė teatro ir kino aktorius Arūnas Storpirštis. Kaip praneša naujienų...

Laisvalaikis
2018.11.07
Kino teatrus pasieks prieš 46 m. sukurtas filmas apie A. Franklin

Dainininkės Arethos Franklin gerbėjai pagaliau turės progą pamatyti prieš 46 m. sukurtą filmą apie soulo...

Laisvalaikis
2018.11.06
Kaip „Ogmios miestas“ populiarų miestą mieste sukūrė Rėmėjo turinys 6

Daugiau kaip 150 žinomų prekių ženklų ir prekybos įmonių, kavinių bei restoranų, gourmet tipo parduotuvės,...

Muzika: garsai iš atvirkščio pasaulio Premium

Laiškas nuo balčiausio žmogaus Bruklino „Afropunk“ festivalyje.

Verslo klasė
2018.11.05
Londonas mini I-ojo pasaulinio karo pabaigos šimtmetį

Sekmadienio vakarą prie Londono Tauerio sužibo 10.000 žibintų, pagerbiančių karius ir civilius, kurie žuvo...

Laisvalaikis
2018.11.05
Kultūros ministrės komandoje – naujas patarėjas

Kultūros ministrės Lianos Ruokytės-Jonsson patarėjų komandą papildė doc. dr. Juozapas Blažiūnas. Jis...

Laisvalaikis
2018.11.05

Verslo žinių pasiūlymai

Šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. „cookies“). Jie padeda atpažinti prisijungusius vartotojus, matuoti auditorijos dydį ir naršymo įpročius; taip mes galime keisti svetainę, kad ji būtų jums patogesnė.
Sutinku Plačiau