Violončelininkas A. Kniazevas: išgyventi po mirties

Publikuota: 2015-11-30
Aleksandras Kniazevas, vadinamas vienu garsiausiu dabarties violončelininkų. "Naujoji muzikų karta" nuotr.
Aleksandras Kniazevas, vadinamas vienu garsiausiu dabarties violončelininkų. "Naujoji muzikų karta" nuotr.

Violončelininkas Aleksandras Kniazevas, vienas iš dešimties daugiausia koncertuojančių šiandienos Europos muzikantų, gruodžio 1 ir 2 d. Kaune ir Vilniuje grieš su pianistu Kasparu Uinsku. Liaupsės, kurių nei kritika, nei klausytojai nešykšti garsiajam violončelininkui, nėra tušti žodžiai – retas kuris sugebėtų nepasiduoti po tiek skaudžių išgyvenimų, ligų ir nuopolių. Nepasiduoti ir vėl kopti į muzikos Olimpą.

Trumpas dosjė

Aleksandras Kniazevas gimė 1961 m. Maskvoje.

1979–1986 m. mokėsi Maskvos P. Čaikovskio konservatorijoje.

Daugybės tarptautinių konkursų laureatas.

Koncertuoja pagrindinėse pasaulio koncertų salėse, su garsiausiais orkestrais, žymiausiais scenos partneriais.

VŽ skaitytojams – pagal užsienio spaudą parengtas interviu su violončelininku A. Kniazevu.

Kas gyvenime sunkiau – ramiai sau groti, niekam nieko neįrodinėjant, ar, kaip jūs, – nepasiduoti ir kilti į Olimpą, iš kurio buvote ištremtas ligų ir tragedijų?

Kiekvieno likimas skirtingas. Yra tokių, kurie rodydami į mane pirštu kalba: „Kaip gi jam gyvenime sekasi.“ Viena vertus, laikau tai savo laimėjimų pripažinimu. Tačiau mintyse klausiu, ar jie ką nors žino apie mane, ar patys norėtų nueiti tokį kelią – vos laimėjus P. I. Čaikovskio konkursą, nesulaukus nė 20-ies, pačiame pakilime, išgirsti gydytojų verdiktą: su tokia liga niekada negalėsite groti?

Tikriausiai gimiau turėdamas milžinišką energiją ir valią. Ėjau iš vieno neurologo pas kitą. Metus praleidau gydytojo paieškoms, kol galiausiai vienas profesorius pasakė, jog pagydys mane, bet kiek tai truks, jis nežinąs. Prireikė 5-erių metų. Per tą laiką kolegos ištrynė mane iš muzikantų sąrašų, supylė kapo duobę ir pastatė kryželį šalia jos. Niekas netikėjo, kad dar kada nors grosiu. Bet stiprūs laimi.

Ligą nugalėjote. Tuomet – autokatastrofa Pietų Afrikoje (joje žuvo A. Kniazevo žmona – pianistė Jekaterina Voskresenskaja, muzikantas taip pat stipriai nukentėjo).

Kai po autokatastrofos mane išrašė iš ligoninės, manęs pasiimti atvyko draugai. Viena mano ranka visiškai nefunkcionavo dėl sunkiausio lūžio, kita – gipse, aš pats – korsete. Bet, nepaisant visko, pats sėdau už vairo, kad nugalėčiau automobilio baimę iš karto. Priimu šią nelaimę kaip likimą. Kūnas nukentėjo ne taip stipriai, tačiau mano širdis buvo sudaužyta. Metus po avarijos, galima sakyti, buvau miręs. Praradau susidomėjimą bet kuo, muzika taip pat.

Jeigu tai man nutiktų dabar, tikriausiai neišsikapstyčiau...

Tada man buvo 33-eji. Vieną rytą pažvelgiau į veidrodį ir mirtinai išsigandau. Tariau sau: arba išsikapstyk, arba pribaik pats save, dabar. Pasirinkau pirmąjį variantą. Sveikdamas klausiau daug J. S. Bacho, jo muzika išties gydo.

Ar jums niekada nekilo klausimas, už ką gyvenimas taip baudžia?

Kilo. Ir ne kartą. Tačiau tokius klausimus žmonės kelia tik tada, kai nutinka kažkas negero. Kai viskas puiku, mes kažkodėl nesiteiraujame, už ką gi taip sekasi... Su metais išmokau vertinti gyvenimą ir supratau, kad jame yra toks kompensacijų įstatymas, kiekvienam savas. Viskas – ir pakilimai, ir nuopoliai, viskas turi būti apmokėta. Tikriausiai aš avansu už daug ką sumokėjau, todėl dabar viskas einasi gerai. Po trečiosios ligos, taip pat labai rimtos, įvyko didelis šuolis mano technikoje – pradėjau groti kūrinius, prie kurių anksčiau net nebūčiau drįsęs prisiliesti. Tai tarsi išsiveržimas į kosmosą.

Griežiate unikaliu instrumentu. Šiuo A. Stradivariaus mokinio Carlo Bergonzi (1683–1747) darytu instrumentu ilgus metus grojo puikus rusų violončelininkas Sviatoslavas Knuševickis (1907–1963), prieš jį – genialusis Grigorijus Piatigorskis (1903–1976). S. Knuševickui mirus, 24 metus violončelė neturėjo nuolatinio šeimininko.

Šioje vietoje noriu pasidalinti viena istorija. Vienas žymiausių visų laikų smuikininkų J. Heifetzas griežė A. Stradivariaus smuiku, jis puikiai skambėjo. Po vieno koncerto priėjusi gerbėja paklausė maestro, kas šio nuostabaus instrumento meistras. “Smuikas kaip smuikas, – atsakė J. Heifetzas, – pats negroja.”

Jeigu rimtai, mano violončelė iš tiesų nepaprasta. Sugrojęs vos kelias natas, iškart supratau, kad tai – man skirtas instrumentas, apie kurį svajojau visą gyvenimą. Juo bandė griežti žymiausi atlikėjai ir niekam ji neatsiskleidė. Aš su ja nesiskiriu jau daugiau nei 20 metų. Instrumentas padiktavo ir mano grojimo manierą, – jos labai ypatingas tembras, galintis dominuoti bet kurio orkestro skambesyje, absoliučiai bet kurio...

Kartą su maestro M. Gorensteinu sukirtome lažybų, jog jis su savo orkestru gros garsiausias įmanomas natas, o aš su savo violončele grosiu kartu su jais. Ir mano violončelė vis tiek išsiskyrė iš viso orkestro. Teko maestro mane vestis į restoraną.

Iš tiesų violončelė – tai mano gyvenimo palydovė, su ja beveik nesiskiriu. Net pagal kontraktą jos negaliu niekur palikti, tik namuose. Su ja mes ir į avariją kartu patekome – mane reikėjo pastatyti ant kojų, ir violončelę teko gydyti. Man tada labai padėjo M. Rostropovičiaus rekomenduotas Paryžiaus meistas Vatlo, laikomas vienu geriausių pasaulyje meistrų.

Kartais išgirsi sakant, jog jūsų mokytojas buvo garsusis Mstislavas Rostropovičius?

Su M. Rostropovičium mus sieja labai daug kas – nuoširdžiai juo žaviuosi. Jis visada mėgo, kad žmonės į jį kreiptųsi vardu ir sakytų „tu“. Prisimenu, kaip jis mane privertė į jį taip kreiptis. Iš pradžių atrodė neįmanomas dalykas, kaip tokį Maestro galima vadinti “tu”. O jis man sako: “Matau, gėdijiesi. O tu nesigėdyk ir sakyk – Slava, eik tu... “

Tuomet nusprendžiau pademonstruoti savo charakterį ir atsakiau: “Kam man jus kažkur siųsti, aš ir taip galiu jums sakyti “tu”. Slava, paduok man tas salotas.”

O mūsų mokinio ir mokytojo klausimas gana sudėtingas... Iš principo jo mokiniu niekada nebuvau. 1974 m., kai jis išvyko iš Rusijos, man buvo 13-ka, tad tuo metu galėjau mokytis tik iš jo įrašų. Tiesa, tada Sovietų Sąjungoje M. Rostropovičiaus vardas buvo iš visur ištrintas. Pamenu, pirkau plokštelę su S. Prokofjevo koncertu violončelei ir orkestrui. Ant plokštelės nebuvo net nurodyta, kas atlieka violončelės partiją, nors visi gerai žinojo, kad solistas yra Mstislavas. Užsienyje susipirkau visus jo įrašus. 1995-aisiais, kai susitikome, jis norėjo man padovanoti išleistų jo plokštelių kolekciją ir labai nustebo, kad visas jas turiu. Tada jis mane apkabino ir pasakė: “Na, šiuo atveju galiu tave laikyti savo mokiniu.” Labai tuo didžiavausi.

O suvedė mus toji tragiška avarija 1994-aisiais. Jis paskambino į ligoninę Pietų Afrikoje. Mes nebuvome pažįstami, bet iškart atpažinau jo balsą – jis teiravosi, kaip aš laikausi. Jis skambino kiekvieną dieną ir klausdavo to paties. Aš pradėjau laukti tų skambučių. Jo palaikymas man buvo labai svarbus, kaip, beje, ir mano violončelei, kurią jis tam tikra prasme išgelbėjo. Tiesiogiai su Maestro susitikome 1995 m. žiemą Paryžiuje, kai pataisė mano violončelę. Susitikus jis ir sako: “Seni, einam pas mane. Jėgų nėra, galėsim degustuoti mano gėrimus.” Ir mes iš tikro visą naktį ragavom prancūziškus vynus, konjakus, amaretus... Pamenu tik, kad išėjus vienintelis suprantamas orientyras, kur einu, buvo Eifelio bokštas. Atsigauti man prireikė kelių dienų. O Mstislavas lyg niekur nieko kitą rytą išvyko kažkur groti Dvoržako koncerto.

Kaip manote, ar klasikinė muzika yra elitinis menas?

Viena vertus, taip – klasikinės muzikos geriau klausyti, kai apie ją kažką supranti, kai gali lyginiti, analizuoti. Kita vertus... Prisimenu vieną įvykį: kartą, dar sovietmečiu, lankiausi Čeliabinske, buvo žvėriškas šaltis, -40 laipsnių. Turėjau atlikti keletą kūrinių viename traktorių fabrike 8 val. ryto, mano klausytojai – visą naktį plušę darbininkai. Paprašiau jų keletos minučių tylos ir pradėjau groti Bachą. Užuot pasiuntę mane kuo toliau, jie paprašė atlikti dar vieną kūrinį.

Taigi, klasikinė muzika turi neįtikėtinai stiprią galią, ją gali suprasti ir išgyventi su ja visai nesusiję žmonės. Klasikinė muzika labai abstrakti. Čia yra ir pliusų, ir minusų. Minusas tas, kad būtent dėl jos abstraktumo daugelis nepasiruošusių žmonių, išgirdę transliuojant sudėtingą simfoniją, nori kuo greičiau perjungti kanalą. Pliusas būtų tame, kad kiekvienas šią muziką girdi savaip, ir savaip gali ją interpretuoti.

Labai palaikau geras skirtingų šalių iniciatyvas įvesti mokyklose privalomą klasikinės muzikos kursą. Taip mokiniams suteikiamas šansas išgyventi muzikos grožį, išmokti jos klausytis ir neprarasti tos galimybės net nepabandžius.

Gruodžio 1 d. A. Kniazevas ir K. Uinskas koncertuos Kauno filharmonijoje.

Gruodžio 2 d. – Vilniuje, Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje.

Koncerto programoje – D. Šostakovičiaus Sonata violončelei ir fortepijonui op. 40, C. Francko Sonata violončelei ir fortepijonui, S. Rachmaninovo Sonata violončelei ir fortepijonui op. 19.

Koncertą rengia VšĮ „Naujoji muzikų karta“.

Rašyti komentarą

Rašyti komentarą

Gauk nemokamą LAISVALAIKIO savaitraštį į savo el.pašto dėžutę:

Pasirinkite Jus dominančius NEMOKAMUS savaitraščius:















Svarbiausios dienos naujienos trumpai:



 
Kampanija „Išsinuomok suomį“ turistams atskleis suomiškos laimės paslaptį 2

Laimingiausia pasaulio šalimi neseniai pripažintos Suomijos turizmo skatinimo agentūra „Visit Finland“...

Paslaugos
2019.03.23
Biuro planktonas karstosi sienomis Premium

Daugėja žmonių, kurie patys sau kelia problemų ir sprendžia jas lipimo būdu.

Verslo klasė
2019.03.23
Superturtuoliai veržiasi į kosmosą Premium 2

Peras Wimmeris, į šeštąją dešimtį įkopęs danų finansininkas, jau netrukus prisisegs saugos diržą ir pasiruoš...

Laisvalaikis
2019.03.22
Vilniaus aukcionas gundys sensacijomis

Vilniaus aukciono (VA) rengėjai kovo 22 d. vyksiančiame aukcione pasiūlys kelis sensacingus artefaktus,...

Laisvalaikis
2019.03.21
Lietuviai laimingesni už latvius ir estus 7

Šiųmetėje Jungtinių Tautų Laimės ataskaitoje laimingiausia tauta antrus metus iš eilės įvardinti suomiai.

Laisvalaikis
2019.03.20
Nuotekų tyrimai rodo, kokie narkotikai vartojami Lietuvoje 12

2018 m. europiečiai vartojo daugiau narkotinių stimuliacinių medžiagų, tokių kaip amfetaminas, kokainas ir...

Laisvalaikis
2019.03.19
Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejui vadovaus Nideta Jarockienė

Kultūros ministerijos konkursą eiti Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus direktoriaus pareigas laimėjo...

Laisvalaikis
2019.03.19
Mirė partizanas V. Balsys-Uosis  3

Pirmadienį mirė Lietuvos partizaninio judėjimo dalyvis Vytautas Balsys-Uosis, pranešė LRT radijas.

Verslo aplinka
2019.03.19
Demokratija versle, arba Bučkis „Caffeine’ui“ Premium

12.27. „Kaip manai, kiek versle demokratijos?“ – klausiu draugės verslininkės feisbuko „Messenger“. „Jei...

Verslo klasė
2019.03.17
Istorija: murzinas ir brangus XIX–XX a. sandūros Vilnius Premium

XIX a. pabaiga – XX a. pradžia siejama su ypač svarbiais mūsų šaliai įvykiais – pradedant lietuvių tautiniu...

Laisvalaikis
2019.03.17
Muzika: netikėtas žvilgsnis į jidiš pasaulį Premium

Laikau tenoro Rafailo Karpio ir pianisto Dariaus Mažinto niekur nepaminėtą kompaktinį diską „Yiddish Songs“ –...

Verslo klasė
2019.03.17
Viešbučio naujovė – savaime išsivalantys kambariai 5

Technologinė pažanga nesustodama skverbiasi ir į viešbučių industriją. Šviežiausia technologinė inovacija –...

Paslaugos
2019.03.17
Vilniuje pridygs dar daugiau meno instaliacijų

Sostinės savivaldybė tęsia meno projektų ir instaliacijų iniciatyvą „Kuriu Vilnių“ – ką tik paskelbti dar 13...

Laisvalaikis
2019.03.16
Lutherio tviteris brukamas per Tapino–Overtono langą Premium

Kaip ir kodėl visuomenėje vyksta permainos? Ar pažiūros ir papročiai keičiasi todėl, kad kokie nors...

Verslo klasė
2019.03.16
Prastą socialinio kredito reitingą turintys kinai nebegali keliauti 10

2018 m. kelionių planus turėjo atšaukti milijonai kinų – valdžia jiems tiesiog neleido įsigyti bilietų...

Laisvalaikis
2019.03.16
„Lietuvos geležinkelių“ vadovas M. Bartuška: išlieku ramus, kai kitiems reikia valerijonų Premium 27

Mantas Bartuška, AB „Lietuvos geležinkeliai“ generalinis direktorius, sako, kad jau porą metų keliaudamas po...

Laisvalaikis
2019.03.15
Lietuvos miestai – žvaigždės, pernai sulaukę daugiausiai turistų 2

VšĮ „Keliauk Lietuvoje“, remdamasi statistikos duomenimis, sudarė daugiausiai vietinių ir užsienio turistų...

Paslaugos
2019.03.14
Paskelbė „Auksinių scenos kryžių“ nominantus

Kultūros ministerija paskelbė, kas šiemet pretenduoja į svarbiausius profesionalaus teatro ir meno kūrėjų...

Laisvalaikis
2019.03.12
Meno projektas siūlo pinigų ir nieko neveikti

Švedų meno projektas atrinktam žmogui kas mėnesį mokės po 2.033 Eur už tai, kad jis veiktų, ką nori.

Laisvalaikis
2019.03.11
 Pirma sumokėk, tuomet reikalauk rezultato 4

Antrą kartą atvykęs į Dantų karalystę – juostinių plieno pjūklų lentpjūvėms gamyklą Rumunijoje –...

Verslo klasė
2019.03.11

Verslo žinių pasiūlymai

Šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. „cookies“). Jie padeda atpažinti prisijungusius vartotojus, matuoti auditorijos dydį ir naršymo įpročius; taip mes galime keisti svetainę, kad ji būtų jums patogesnė.
Sutinku Plačiau