Violončelininkas A. Kniazevas: išgyventi po mirties

Publikuota: 2015-11-30
Aleksandras Kniazevas, vadinamas vienu garsiausiu dabarties violončelininkų. "Naujoji muzikų karta" nuotr.
Aleksandras Kniazevas, vadinamas vienu garsiausiu dabarties violončelininkų. "Naujoji muzikų karta" nuotr.

Violončelininkas Aleksandras Kniazevas, vienas iš dešimties daugiausia koncertuojančių šiandienos Europos muzikantų, gruodžio 1 ir 2 d. Kaune ir Vilniuje grieš su pianistu Kasparu Uinsku. Liaupsės, kurių nei kritika, nei klausytojai nešykšti garsiajam violončelininkui, nėra tušti žodžiai – retas kuris sugebėtų nepasiduoti po tiek skaudžių išgyvenimų, ligų ir nuopolių. Nepasiduoti ir vėl kopti į muzikos Olimpą.

Trumpas dosjė

Aleksandras Kniazevas gimė 1961 m. Maskvoje.

1979–1986 m. mokėsi Maskvos P. Čaikovskio konservatorijoje.

Daugybės tarptautinių konkursų laureatas.

Koncertuoja pagrindinėse pasaulio koncertų salėse, su garsiausiais orkestrais, žymiausiais scenos partneriais.

VŽ skaitytojams – pagal užsienio spaudą parengtas interviu su violončelininku A. Kniazevu.

Kas gyvenime sunkiau – ramiai sau groti, niekam nieko neįrodinėjant, ar, kaip jūs, – nepasiduoti ir kilti į Olimpą, iš kurio buvote ištremtas ligų ir tragedijų?

Kiekvieno likimas skirtingas. Yra tokių, kurie rodydami į mane pirštu kalba: „Kaip gi jam gyvenime sekasi.“ Viena vertus, laikau tai savo laimėjimų pripažinimu. Tačiau mintyse klausiu, ar jie ką nors žino apie mane, ar patys norėtų nueiti tokį kelią – vos laimėjus P. I. Čaikovskio konkursą, nesulaukus nė 20-ies, pačiame pakilime, išgirsti gydytojų verdiktą: su tokia liga niekada negalėsite groti?

Tikriausiai gimiau turėdamas milžinišką energiją ir valią. Ėjau iš vieno neurologo pas kitą. Metus praleidau gydytojo paieškoms, kol galiausiai vienas profesorius pasakė, jog pagydys mane, bet kiek tai truks, jis nežinąs. Prireikė 5-erių metų. Per tą laiką kolegos ištrynė mane iš muzikantų sąrašų, supylė kapo duobę ir pastatė kryželį šalia jos. Niekas netikėjo, kad dar kada nors grosiu. Bet stiprūs laimi.

Ligą nugalėjote. Tuomet – autokatastrofa Pietų Afrikoje (joje žuvo A. Kniazevo žmona – pianistė Jekaterina Voskresenskaja, muzikantas taip pat stipriai nukentėjo).

Kai po autokatastrofos mane išrašė iš ligoninės, manęs pasiimti atvyko draugai. Viena mano ranka visiškai nefunkcionavo dėl sunkiausio lūžio, kita – gipse, aš pats – korsete. Bet, nepaisant visko, pats sėdau už vairo, kad nugalėčiau automobilio baimę iš karto. Priimu šią nelaimę kaip likimą. Kūnas nukentėjo ne taip stipriai, tačiau mano širdis buvo sudaužyta. Metus po avarijos, galima sakyti, buvau miręs. Praradau susidomėjimą bet kuo, muzika taip pat.

Jeigu tai man nutiktų dabar, tikriausiai neišsikapstyčiau...

Tada man buvo 33-eji. Vieną rytą pažvelgiau į veidrodį ir mirtinai išsigandau. Tariau sau: arba išsikapstyk, arba pribaik pats save, dabar. Pasirinkau pirmąjį variantą. Sveikdamas klausiau daug J. S. Bacho, jo muzika išties gydo.

Ar jums niekada nekilo klausimas, už ką gyvenimas taip baudžia?

Kilo. Ir ne kartą. Tačiau tokius klausimus žmonės kelia tik tada, kai nutinka kažkas negero. Kai viskas puiku, mes kažkodėl nesiteiraujame, už ką gi taip sekasi... Su metais išmokau vertinti gyvenimą ir supratau, kad jame yra toks kompensacijų įstatymas, kiekvienam savas. Viskas – ir pakilimai, ir nuopoliai, viskas turi būti apmokėta. Tikriausiai aš avansu už daug ką sumokėjau, todėl dabar viskas einasi gerai. Po trečiosios ligos, taip pat labai rimtos, įvyko didelis šuolis mano technikoje – pradėjau groti kūrinius, prie kurių anksčiau net nebūčiau drįsęs prisiliesti. Tai tarsi išsiveržimas į kosmosą.

Griežiate unikaliu instrumentu. Šiuo A. Stradivariaus mokinio Carlo Bergonzi (1683–1747) darytu instrumentu ilgus metus grojo puikus rusų violončelininkas Sviatoslavas Knuševickis (1907–1963), prieš jį – genialusis Grigorijus Piatigorskis (1903–1976). S. Knuševickui mirus, 24 metus violončelė neturėjo nuolatinio šeimininko.

Šioje vietoje noriu pasidalinti viena istorija. Vienas žymiausių visų laikų smuikininkų J. Heifetzas griežė A. Stradivariaus smuiku, jis puikiai skambėjo. Po vieno koncerto priėjusi gerbėja paklausė maestro, kas šio nuostabaus instrumento meistras. “Smuikas kaip smuikas, – atsakė J. Heifetzas, – pats negroja.”

Jeigu rimtai, mano violončelė iš tiesų nepaprasta. Sugrojęs vos kelias natas, iškart supratau, kad tai – man skirtas instrumentas, apie kurį svajojau visą gyvenimą. Juo bandė griežti žymiausi atlikėjai ir niekam ji neatsiskleidė. Aš su ja nesiskiriu jau daugiau nei 20 metų. Instrumentas padiktavo ir mano grojimo manierą, – jos labai ypatingas tembras, galintis dominuoti bet kurio orkestro skambesyje, absoliučiai bet kurio...

Kartą su maestro M. Gorensteinu sukirtome lažybų, jog jis su savo orkestru gros garsiausias įmanomas natas, o aš su savo violončele grosiu kartu su jais. Ir mano violončelė vis tiek išsiskyrė iš viso orkestro. Teko maestro mane vestis į restoraną.

Iš tiesų violončelė – tai mano gyvenimo palydovė, su ja beveik nesiskiriu. Net pagal kontraktą jos negaliu niekur palikti, tik namuose. Su ja mes ir į avariją kartu patekome – mane reikėjo pastatyti ant kojų, ir violončelę teko gydyti. Man tada labai padėjo M. Rostropovičiaus rekomenduotas Paryžiaus meistas Vatlo, laikomas vienu geriausių pasaulyje meistrų.

Kartais išgirsi sakant, jog jūsų mokytojas buvo garsusis Mstislavas Rostropovičius?

Su M. Rostropovičium mus sieja labai daug kas – nuoširdžiai juo žaviuosi. Jis visada mėgo, kad žmonės į jį kreiptųsi vardu ir sakytų „tu“. Prisimenu, kaip jis mane privertė į jį taip kreiptis. Iš pradžių atrodė neįmanomas dalykas, kaip tokį Maestro galima vadinti “tu”. O jis man sako: “Matau, gėdijiesi. O tu nesigėdyk ir sakyk – Slava, eik tu... “

Tuomet nusprendžiau pademonstruoti savo charakterį ir atsakiau: “Kam man jus kažkur siųsti, aš ir taip galiu jums sakyti “tu”. Slava, paduok man tas salotas.”

O mūsų mokinio ir mokytojo klausimas gana sudėtingas... Iš principo jo mokiniu niekada nebuvau. 1974 m., kai jis išvyko iš Rusijos, man buvo 13-ka, tad tuo metu galėjau mokytis tik iš jo įrašų. Tiesa, tada Sovietų Sąjungoje M. Rostropovičiaus vardas buvo iš visur ištrintas. Pamenu, pirkau plokštelę su S. Prokofjevo koncertu violončelei ir orkestrui. Ant plokštelės nebuvo net nurodyta, kas atlieka violončelės partiją, nors visi gerai žinojo, kad solistas yra Mstislavas. Užsienyje susipirkau visus jo įrašus. 1995-aisiais, kai susitikome, jis norėjo man padovanoti išleistų jo plokštelių kolekciją ir labai nustebo, kad visas jas turiu. Tada jis mane apkabino ir pasakė: “Na, šiuo atveju galiu tave laikyti savo mokiniu.” Labai tuo didžiavausi.

O suvedė mus toji tragiška avarija 1994-aisiais. Jis paskambino į ligoninę Pietų Afrikoje. Mes nebuvome pažįstami, bet iškart atpažinau jo balsą – jis teiravosi, kaip aš laikausi. Jis skambino kiekvieną dieną ir klausdavo to paties. Aš pradėjau laukti tų skambučių. Jo palaikymas man buvo labai svarbus, kaip, beje, ir mano violončelei, kurią jis tam tikra prasme išgelbėjo. Tiesiogiai su Maestro susitikome 1995 m. žiemą Paryžiuje, kai pataisė mano violončelę. Susitikus jis ir sako: “Seni, einam pas mane. Jėgų nėra, galėsim degustuoti mano gėrimus.” Ir mes iš tikro visą naktį ragavom prancūziškus vynus, konjakus, amaretus... Pamenu tik, kad išėjus vienintelis suprantamas orientyras, kur einu, buvo Eifelio bokštas. Atsigauti man prireikė kelių dienų. O Mstislavas lyg niekur nieko kitą rytą išvyko kažkur groti Dvoržako koncerto.

Kaip manote, ar klasikinė muzika yra elitinis menas?

Viena vertus, taip – klasikinės muzikos geriau klausyti, kai apie ją kažką supranti, kai gali lyginiti, analizuoti. Kita vertus... Prisimenu vieną įvykį: kartą, dar sovietmečiu, lankiausi Čeliabinske, buvo žvėriškas šaltis, -40 laipsnių. Turėjau atlikti keletą kūrinių viename traktorių fabrike 8 val. ryto, mano klausytojai – visą naktį plušę darbininkai. Paprašiau jų keletos minučių tylos ir pradėjau groti Bachą. Užuot pasiuntę mane kuo toliau, jie paprašė atlikti dar vieną kūrinį.

Taigi, klasikinė muzika turi neįtikėtinai stiprią galią, ją gali suprasti ir išgyventi su ja visai nesusiję žmonės. Klasikinė muzika labai abstrakti. Čia yra ir pliusų, ir minusų. Minusas tas, kad būtent dėl jos abstraktumo daugelis nepasiruošusių žmonių, išgirdę transliuojant sudėtingą simfoniją, nori kuo greičiau perjungti kanalą. Pliusas būtų tame, kad kiekvienas šią muziką girdi savaip, ir savaip gali ją interpretuoti.

Labai palaikau geras skirtingų šalių iniciatyvas įvesti mokyklose privalomą klasikinės muzikos kursą. Taip mokiniams suteikiamas šansas išgyventi muzikos grožį, išmokti jos klausytis ir neprarasti tos galimybės net nepabandžius.

Gruodžio 1 d. A. Kniazevas ir K. Uinskas koncertuos Kauno filharmonijoje.

Gruodžio 2 d. – Vilniuje, Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje.

Koncerto programoje – D. Šostakovičiaus Sonata violončelei ir fortepijonui op. 40, C. Francko Sonata violončelei ir fortepijonui, S. Rachmaninovo Sonata violončelei ir fortepijonui op. 19.

Koncertą rengia VšĮ „Naujoji muzikų karta“.

Rašyti komentarą

Rašyti komentarą

Gauk nemokamą LAISVALAIKIO savaitraštį į savo el.pašto dėžutę:

Pasirinkite Jus dominančius NEMOKAMUS savaitraščius:















Svarbiausios dienos naujienos trumpai:



 
Futbolo čempionatą stebėjo daugiau nei pusė Lietuvos 1

Sekmadienį pasibaigęs Pasaulio futbolo čempionatas prie TV ekranų sutraukė daugiau kaip pusę šalies gyventojų...

Rinkodara
2018.07.18
Prezidentė išlydėdama „Misiją Sibiras“ linkėjo įveikti iššūkius

Su 17-osios „Misija Sibiras“ dalyviais susitikusi prezidentė Dalia Grybauskaitė sako, kad jokios kliūtys...

Laisvalaikis
2018.07.18
Per pirmąją dieną parduota per 520.000 marškinėlių su Ronaldo vardu 1

Italijos futbolo klubas „Juventus“, paklojęs rekordinę 105 mln. Eur išpirką už portugalą Cristiano Ronaldo,...

Rinkodara
2018.07.17
Adamas Michnikas: Lenkijos valdžios istorijos politika – melo politika

Iki liepos 22-osios vakaro Nidoje tęsiasi 22-asis tarptautinis Thomo Manno festivalis. Įpusėjusio renginio...

Laisvalaikis
2018.07.17
Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadove paskirta Laima Vilimienė

Kultūros ministerijoje vykusį Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovo konkursą 5-erių metų kadencijai...

Laisvalaikis
2018.07.17
Kauniečiai dėl krematoriumo neapsisprendė 3

Savaitę trukusi apklausa dėl galimybės Kauno miesto teritorijoje statyti krematoriumą apčiuopiamų rezultatų...

Laisvalaikis
2018.07.16
Du brangiausi pasaulio miestai – Šveicarijoje

Brangiausių pasaulio miestų sąrašo viršuje – Ciurichas ir Ženeva. Tokį vertinimą kasmetinėje kainų ir pajamų...

Laisvalaikis
2018.07.15
Iliustruotoji istorija: paskutinė kelionė

Kremavimas, laidojimas, mumifikavimas, lavono valgymas. Žmonėms niekada netrūko išmonės atsikratant mirusiais...

Laisvalaikis
2018.07.15
Verta aplankyti: Lietuvos dizaino šimtmetis 1

Liepos 13-ą Vilniuje, Nacionalinėje dailės galerijoje, atidaryta valstybės šimtmečiui skirta paroda „Daiktų...

Laisvalaikis
2018.07.15
Mirė rašytoja, poetė, signatarė Vidmantė Jasukaitytė 2

Šeštadienio rytą Klaipėdos ligoninėje mirė rašytoja, poetė, Kovo 11-osios akto signatarė Vidmantė...

Laisvalaikis
2018.07.14
Mokslininkai perrašinėja žmonijos kilmės teoriją 7

Visuotinai priimta teorija skelbė, kad šiuolaikinis žmogus kilo iš nedidelės teritorijos Rytų Afrikoje.

Laisvalaikis
2018.07.14
Knyga iš Žygimanto Augusto kolekcijos parduota už 45.000 Eur 4

Liepos 10 d. Anglijos aukcionų namuose „Forum Auctions“, kurio specializacija – antikvarinės knygos,...

Laisvalaikis
2018.07.13
Festivalis svarstys ir Lietuvos valstybės atkūrimo klausimus

Liepos 14–21 d. Nidoje vyks XXII tarptautinis Thomo Manno festivalis, kasmet Nidą savaitei paverčiantis...

Laisvalaikis
2018.07.13
VŽ rekomenduoja: 10 savaitgalio renginių 1

Dauguma šio savaitgalio renginių vyksta gryname ore, skirti visoms amžiaus grupėms, yra edukaciniai ir...

Laisvalaikis
2018.07.13
„Deeper“ inovacijų vadovo portretas: kaip pomėgis virto profesija, atvedusia į verslą 8

„Nesu plakatinis patriotas, apsiavęs vyžomis ir apsirengęs tautiniu kostiumu nevaikštau“, – sako bendrovės...

Laisvalaikis
2018.07.13
Mokslininkai ragina naikinti žiurkes, kad būtų išsaugoti koralų rifai

Koralų rifus tyrinėjantys mokslininkai sako, kad dalis kaltės dėl šių povandeninių darinių nykimo tenka...

Laisvalaikis
2018.07.12
Popiežiaus Pranciškaus vizito biudžetą kol kas gaubia miglos 6

Artėjantis popiežiaus Pranciškaus vizitas Lietuvoje, be dvasingosios, turi ir kasdienę pragmatinę pusę – tai...

Laisvalaikis
2018.07.11
Paskelbtos 2020, 2021 ir 2022 metų Lietuvos kultūros sostinės 1

Paskelbta, jog 2020 m. Lietuvos kultūros sostine taps Trakų rajono, 2021 m. – Neringos, 2022 m. – Alytaus...

Laisvalaikis
2018.07.11
Vilniaus Rasų kapinėse perlaidotas Nepriklausomybės akto signataras Mykolas Biržiška

Vilniaus Rasų kapinėse perlaidoti iš JAV pargabenti Vasario 16-osios Akto signataro Mykolo Biržiškos ir jo...

Laisvalaikis
2018.07.11
Kanų jachtų festivalis: siūlo išbandyti ir išsirinkti Rėmėjo turinys

Kiekvieną rugsėjį nuo 1977 m. vykstantis Kanų jachtų festivalis prabangių vandens transporto priemonių...

Verslo aplinka
2018.07.11

Verslo žinių pasiūlymai

Šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. „cookies“). Jie padeda atpažinti prisijungusius vartotojus, matuoti auditorijos dydį ir naršymo įpročius; taip mes galime keisti svetainę, kad ji būtų jums patogesnė.
Sutinku Plačiau