La Résistance. 100 000 prancūzų pasiaukojo dėl laisvės

Publikuota: 2015-09-26
„Iliustruotosios istorijos“ nuotr.
„Iliustruotosios istorijos“ nuotr.
 

Prancūzijai ilgai nesisekė organizuoti veiksmingo pasipriešinimo judėjimo. Tačiau 1943 m. gegužę laisvės kovotojai galiausiai susivienijo ir pasirengė kovai. Daugybė „La Résistance“ surengtų akcijų susilpnino vokiečių okupacinį režimą – ypač per vadinamąją D dieną.

„Jei ne jie, Prancūzijos išlaisvinimas ir priešo sutriuškinimas Vakarų Europoje būtų užtrukę gerokai ilgiau ir pareikalavę kur kas daugiau aukų.“

JAV prezidento Dwighto D. Eisenhowerio žodžiai apie prancūzų partizanus

Dvidešimt dvejų metų partizanas Pierre’as Georges’as lipniose rankose gniaužia pistoletą. Besidaužančia širdimi jis įsitempęs stebi peroną, laukia tinkamo taikinio. Dabar kelios minutės po aštuonių, Barbes-Rocheouart metro stotyje Paryžiuje knibžda į darbą skubančių žmonių. Pierre’as Georges’as dairosi kokio nors vokiečių karininko, kurį galėtų sunaikinti. Prieš keletą dienų okupantai įvykdė mirties bausmę vienam iš Pierre’o Georges’o draugų, jis, kaip ir Pierre’as, buvo jaunų komunistų pasipriešinimo grupelės narys. Dabar atėjo metas atkeršyti.

Staiga perone sušvytuoja prašmatni uniforma. Pierre’as Georges’as jau žino, kad tai jo taikinys, kiekvienas jo kūno raumuo įsitempia. Vokiečių jūrų karininkas kartu su keliais eiliniais kareiviais buvo belipąs į traukinį, kai pasigirsta du šūviai. Pašautas į nugarą, karininkas krinta negyvas, o Pierre’as Georges’as, pasinaudojęs perone kilusia panika, pasprunka.

Šis 1941 m. rugpjūčio 21 d. įvykdytas pasikėsinimas yra pirmasis ginkluotas „La Résistance“ (prancūzų Pasipriešinimo judėjimo) išpuolis prieš vokiečių kareivius.

Prancūzija nesiryžo veikti

Po Prancūzijos okupacijos jau buvo praėję metai. Kai vokiečių tankai įsiveržė į šalį ir vermachtas vos per šešias savaites parklupdė šią išdidžią galingą valstybę, prancūzų tauta buvo tarsi paralyžiuota. Paliaubų sutartis padalijo šalį pusiau: 3/5 Prancūzijos teritorijos, t. y. Šiaurės Prancūziją, valdė vokiečiai, o Pietų Prancūziją kontroliavo maršalas Pétainas ir jo vadovaujama Viši vyriausybė.

Daugelis prancūzų širdies gilumoje vylėsi, kad Pétainas turi slaptą atsarginį planą ir tiesiog laukia tinkamos progos išgrūsti vokiečius lauk. Tačiau greitai paaiškėjo, kad maršalas yra uolus kolaborantas, paklūstantis kiekvienam vokiečių įsakymui. Patyrę vokiečių okupacijos alinančią naštą – cenzūrą, badą, didėjantį kūdikių mirštamumą, masinį nedarbą ir žydų persekiojimą, – Prancūzijos gyventojai pamažu ima jausti vis didesnį priešiškumą ir neapykantą ne tik okupacinei valdžiai, bet ir jos pakalikams.

Tačiau turi praeiti nemažai laiko, kol pasipiktinimas virsta konkrečiais pasipriešinimo veiksmais. Dauguma žmonių slepia savo požiūrį į okupacinę valdžią ir stengiasi tiesiog susikurti pakenčiamą kasdienybę. Mažiau nei 2 % Prancūzijos gyventojų įsijungia į Pasipriešinimo judėjimą. Tačiau tik nedaugelis dalyvauja pavojingose akcijose, vykdo sabotažus arba pasikėsinimus – dauguma judėjimo dalyvių kovoja žodžiu per 1100 šalyje veikiančius pogrindinės spaudos leidinius. Partizanai taip pat padeda sąjungininkų pilotams ir pabėgusiems karo belaisviams prancūzams išvykti iš šalies. Kiti imasi žvalgybos, renka informaciją apie vokiečių karines bazes.

Vienas didžiausių kovos sunkumų – pirmųjų pasipriešinimo grupelių nariai nemoka valdyti ginklo. Beveik du milijonai prancūzų kareivių uždaryti vokiečių karo belaisvių stovyklose, o kita visuomenės grupė – šiokią tokią karinę patirtį turintys komunistai – atsisako ginkluotos kovos. Daugelis prancūzų komunistų dalyvavo Ispanijos pilietiniame kare ir kovojo su Franco fašistais, tačiau 1940 ir 1941 m. nesipriešino vokiečių okupacinei valdžiai, nes laikėsi Stalino ir Hitlerio pasirašytos nepuolimo sutarties. Tik kai nacistinė Vokietijos kariuomenė 1941 m. birželį įsiveržia į Sovietų Sąjungą, prancūzų komunistų nuostata pasikeičia.

Hitleris reikalauja įkaitų galvų

Pagaliau gavę leidimą jauni komunistai ima veikti pirmieji. Tarp jų yra ir Pierre’as Georges’as. Jo grupelė per keletą savaičių surengia 16 sabotažo akcijų, nukreiptų į geležinkelių tinklą. Tačiau tik šešios akcijos iš dalies pavyksta, deja, reikšmingos žalos geležinkeliui nepadaro. Tik spalį jauniesiems komunistams galop pasiseka suduoti vokiečių okupantams stipresnį smūgį. Kad pasipriešinimo judėjimas išplistų po visą šalį, viena partizanų grupė nusiunčiama į Nantą. Tačiau bandymas sabotuoti traukinių eismą vėl nepasiseka. Nusivylęs 23-ejų metų Gilbert’as Brustleinas kartu su draugu įsikiša pistoletus į kišenes ir vidury dienos eina į Nantą.

Jie pamato šaligatviu einančius du vokiečių karininkus. Partizanai juos pasiveja ir iš arti nesitaikę nuspaudžia gaidukus. Vienas revolveris užsikerta, tačiau Brustleinas pataiko ir mirtinai sužeidžia Nanto komendantą Karlą Hotzą. Kitas karininkas sustingsta iš baimės, o partizanai tuo metu pabėga. Hotzas yra svarbiausias vokiečių karininkas visoje Vakarų Prancūzijoje, todėl partizanai triumfuoja.

Po keleto valandų apie pasikėsinimą sužinojęs Hitleris įsako iškart nužudyti 50 prancūzų įkaitų ir pagrasina: jei praėjus parai nusikaltėliai nebus sučiupti, gyvybes praras dar 50.

Prieš du mėnesius, po Pierre’o Georges’o įvykdyto pasikėsinimo Paryžiaus metro, vokiečiai parodė, kad už sabotažą ir ginkluotą priešinimąsi naciams bus negailestingai baudžiama. Jie net sudarė galimų įkaitų sąrašą. Į šį sąrašą buvo įtraukta anarchistų, komunistų, de Gaulle’io kovotojų, partizanų, pogrindinės spaudos platintojų ir sabotažu įtariamų asmenų.

Partizanai negyveno ilgai

Žiauri vokiečių reakcija išgąsdina prancūzus ir net nuteikia visuomenę prieš „La Résistance“. Net Anglijoje veikiančios „Kovojančios Prancūzijos“ vadas griežtai smerkia pasikėsinimą surengusius partizanus. 1941 m. spalio 23 d., kalbėdamas per radiją iš Londono, generolas Charles’is de Gaulle’is pabrėžia, kad kovai su vokiečiais turi vadovauti jis ir kad jo taktika nenumato vokiečių žudynių – vien todėl, kad okupacinei valdžiai pernelyg lengva partizanus susekti.

De Gaulle’is teisus. Prancūzijos policija kartu su gestapu dirba labai gerai. 1940–1941 metais jaunieji komunistai, pakėlę ginklą prieš nacius, neišsilaiko ilgiau nei šešis septynis mėnesius.

Jaunieji partizanai elgiasi lengvabūdiškai, tad patys pakliūva vokiečiams į rankas. Pavyzdžiui, Brustleinas ir jo grupelė žinomoje Paryžiaus kavinėje, kurioje renkasi komunistams prijaučiantys žmonės, sumano atšvęsti Hotzo likvidavimą. Gestapas pradeda jaunuolius sekti, o po 14 dienų suima 30 iš 32 grupelės narių. Tik Pierre’ui Georges’ui ir Brustleinui pavyksta pasprukti, likusieji pasmerkiami myriop. Per pirmuosius nelengvus metus tūkstančiai partizanų žūsta dėl to, kad veikia neprofesionaliai arba tiesiog neatsargiai.

Pietryčių Prancūzijos Antibo miesto partizanų grupės „Carte“ vadovas kruopščiai veda grupės narių kartoteką, rašosi ne tik jų vardus ir pavardes, adresus ir telefono numerius, bet ir apibūdina jų išvaizdą! Kai vienas iš „Carte“ kurjerių traukinyje užmiega, į gestapo rankas pakliūva vokas su duomenimis apie 200 partizanų. Jie nesunkiai suimami.

Vokiečiai negailestingai susidoroja su „La Résistance“ nariais. Daugelį jų kankina, nužudo arba ištremia. Iš viso per karą – tiesioginėje kovoje su okupantais, kalėjimuose ir koncentracijos stovyklose – žuvo apie 100 tūkst. partizanų.

Pasipriešinimo judėjimo pradžioje „La Résistance“ surengti pasikėsinimai nepadaro okupacinei valdžiai jokios didesnės žalos. Palyginti su kitomis šalimis, Prancūzija išlieka tokia taiki, kad okupantams pakanka vos 30 tūkst. kareivių tvarkai palaikyti. Kad priverstų gyventojus paklusti okupacinei valdžiai, kitose šalyse vokiečiams reikia gerokai didesnių pajėgų, pvz., Norvegijoje buvo dislokuota 200 tūkst. kareivių.

„La Résistance“ susivienija

Pagrindinė neveiksmingo pasipriešinimo priežastis yra partizanų asmeniniai ir politiniai nesutarimai. Be to, jiems trūksta žinių, įgūdžių ir ginklų. Tačiau 1942 m. sausį, kai parašiutu Pietų Prancūzijoje nusileidžia Jeanas Moulinas, padėtis pasikeičia.

De Gaulle’io paskirtas savotišku ambasadoriumi Prancūzijoje, Moulinas siekia suvienyti partizanų grupeles į vieną stiprų judėjimą. Buvęs kairiųjų pažiūrų valstybės tarnautojas, Moulinas pelno komunistų pasitikėjimą. Be to, Mouliną remia de Gaulle’is, todėl jam pavyksta įkalbėti net konservatyviausias partizanų grupeles jungtis į vieną skėtinę organizaciją – Nacionalinį išsivadavimo komitetą („Conseil National de la Résistance“, CNR).

Į Prancūziją parašiutais nuleidžiama daugybė amunicijos siuntų. Iki D dienos britų lėktuvai numeta „La Résistance“ kovotojams 8000 tonų ginklų ir sprogmenų. 800 slaptųjų britų agentų moko partizanus valdyti ginklą, šnipinėti ir kariauti partizaninį karą. Pagal planą, prieš sąjungininkų išsilaipinimą Normandijoje „La Résistance“ turi paralyžiuoti kelius, geležinkelius ir komunikacijos centrus visoje Prancūzijoje. O kol kas pasipriešinimo judėjimas turi neatkreipti į save dėmesio ir kruopščiai ruoštis.

Bėgimas nuo priverstinio darbo

Tuo metu laisvės kovotojų skaičius Prancūzijoje smarkiai išauga. Vokiečių ginklų pramonei labai trūksta darbo jėgos, todėl 1943 m. vasarį Viši vyriausybė priima įstatymą, jo laikydamiesi visi 20–22 metų vyrai Prancūzijoje privalo dvejus metus atlikti „karinę darbo tarnybą“ Vokietijoje. Pétainas ir Viši vyriausybė tai vadina patriotine pareiga ir galimybe gerai užsidirbti.

Tačiau prancūzai iš pogrindinės spaudos jau žinojo visą tiesą apie vokiečių karinę pramonę: vargana alga, maisto produktų stygius, 12 valandų darbo diena ir dažni sąjungininkų lėktuvų antskrydžiai. Todėl tūkstančiai jaunų vyrų, vengdami priverstinio darbo, pasitraukia į pogrindį. Neįžengiamuose miškuose ir atokiose kalnų vietovėse susirenka vad. makiai.

„1943 m. sausį jų (makių – red. past.) dar nebuvo, o 1943 m. vasarą jų atsirado visur“, – praneša Londonui vienas partizanų vadas. Britai pamato galimybę visoje šalyje vykdyti sabotažo akcijas ir, atėjus sąjungininkų išsilaipinimo dienai, rimtai paralyžiuoti vokiečių kariuomenę.

Visoje šalyje partizanai mokomi geležinkelio sabotažo, tad 1944 m. birželio 6 d. „La Résistance“ judėjimas jau yra pasirengęs. Sąjungininkų pajėgoms išsilaipinant Normandijoje, Prancūzijos geležinkeliai aidi nuo sprogimų. Lokomotyvai, geležinkelio bėgiai ir tiltai išlaksto į šipulius, todėl vokiečių pajėgos pavėluotai pasiekia frontą, o sąjungininkai turi laiko susikurti geresnį placdarmą.

Prastai ginkluoti partizanai ilgai stengėsi vengti tiesioginių susirėmimų su vokiečių kareiviais, tačiau dabar partizanai pajunta, kad pogrindinis karas baigėsi – atėjo laikas atvirai stoti į mūšį. Kai kuriems ši beatodairiška drąsa tampa lemtinga, šimtai partizanų žūsta nuo vokiečių artilerijos ir tankų. Kitiems sekasi labiau. Į šiaurę nuo Tulūzos makiai susiremia su II SS tankų divizija. Prieš pasitraukdami partizanai nukauna 70 vokiečių ir dar daugiau jų sužeidžia.

Įniršę dėl didelių nuostolių, esesininkai Tiulio mieste surengia žudynes – ant gatvių žibintų, telefono stulpų ir balkonuose pakaria 99 civilius. Žiaurus elgesys su civiliais rodo, kad vokiečiai apimti nevilties, jie jaučia, kad Prancūzija ima slysti jiems iš rankų.

1944 m. rugpjūčio 15 d., vykdydami operaciją „Dragoon“, Pietų Prancūzijos pakrantėse išsilaipina daugiau kaip 175 tūkst. amerikiečių, britų ir „Kovojančios Prancūzijos“ karių. Naciams suduodamas mirtinas smūgis. Vokiečiai sutriuškinami ir per keturias savaites išvejami iš šalies.

Prancūzija vėl tampa laisva.

ĮDOMU Partizanų taikinys – nacių karo pramonė

Dėl civilių aukų rizikos sąjungininkų bombonešiai negalėjo Prancūzijoje atakuoti kai kurių fabrikų. Todėl šie tapo Pasipriešinimo judėjimo taikiniu.

Nuo okupacijos pradžios firma „Ratier“ kiekvieną savaitę pagamindavo propelerių penkiasdešimčiai vokiškų „Heinkel“ bombonešių. Kadangi fabrikas buvo Fižako miesto centre, jo negalima buvo atakuoti iš oro. Tačiau 1943 m. gruodį „La Résistance“ buvo pasirengęs įvykdyti fabrike diversiją.

„Ratier“ cecho viršininkas pavogęs perdavė partizanams fabriko raktų rinkinį ir parodė svarbiausius įrenginius, kuriuos reikia susprogdinti. Po trijų savaičių du britų sprogmenų specialistai nusileido parašiutais Martelio miesto prieigose. Miške juos surado partizanai ir nuvedė į miesto sūrinę. Čia jie pagamino sprogmenų ir paruošė detonatorius.

Vienas partizanas apsivilko sūrių pardavėjo drabužiais, atsargiai sudėjo užtaisus ant padėklo ir užklojo baltais rankšluosčiais. Tuomet jis lyg niekur nieko nunešė padėklą į laukiantį automobilį. Eidamas sutiko ne vieną vokiečių kareivį, tačiau niekas neįtarė iš pažiūros niekuo neišsiskiriančio sūrių pardavėjo. Pavojingasis krovinys buvo nuvežtas 60 km iš Martelio į Fižaką, o naktį partizanai atsirakino fabriką ir padėjo bombas. Po trijų valandų Fižake nugriaudėjo sprogimai. Mieste išbyrėjo visi langų stiklai, buvo sugadinti fabriko įrenginiai, o pats „Ratier“ fabrikas buvo išvestas iš rikiuotės iki pat karo pabaigos. Tačiau nežuvo nė vienas civilis.

D diena ir „La Résistance“

Dauguma sabotažo akcijų, surengtų nuo 1941 iki 1944-ųjų, tebuvo menki spyglio dūriai, nepadarę didelės žalos vokiečių karo pramonei. Tačiau per sąjungininkų įsiveržimą 1944 m. birželio 6 d. (D diena) sabotažas buvo itin svarbus. D dienos išvakarėse BBC nutraukė savo transliaciją ir visą ketvirtį valandos siuntė užkoduotus pranešimus „La Résistance“ judėjimui, šis nedelsdamas ėmė veikti.

Kadangi vokiečių kariuomenė daugiausia judėjo traukiniais, partizanai siekė paralyžiuoti Prancūzijos geležinkelių eismą. Likus parai iki sąjungininkų išsilaipinimo, partizanai įvykdė 1000 sabotažo akcijų ir susprogdino daugybę geležinkelių ir garvežių. Pusė traukinių negalėjo išvykti pagal tvarkaraštį. Prie Lilio įstrigo net 51 traukinys ir tapo lengvu grobiu sąjungininkų bombonešiams.

Vokiečių bandymai atsiųsti pastiprinimą į Normandiją buvo nesėkmingi. Birželio 8-ąją elitinis karinis dalinys – II SS tankų divizija – buvo išsiųstas iš Tulūzos ir judėjo sąjungininkų išsilaipinimo pakrančių link. Ši divizija, sudaryta iš tankų ir 15 tūkst. kareivių, turėjo lemiamą reikšmę vokiečių gynybos strategijai. Tačiau „La Résistance“ nuolat sabotavo traukinių eismą, ir tankų divizija kelionės tikslą pasiekė tik po 11 dienų.

Prancūzų žvalgyba atliko svarbų darbą

Vienas svarbiausių „La Résistance“ uždavinių buvo šnipinėti vokiečius. Visa svarbi informacija per kurjerį arba radijo ryšiu buvo siunčiama į Londoną.

Prancūzijos vakarų pakrantėje Sen Nazere vokiečiai pastatė uždengtą ir nuo bombų apsaugotą povandeninių laivų bazę. Joje taip pat buvo vienintelis sausasis dokas už Vokietijos ribų, kuriame tilpo linijinis laivas „Tirpitz“.

Viena partizanų grupė gavo informacijos apie povandeninių laivų bazę, o kita papirko vokiečių sargybinį šešiais buteliais gero „Sauternes“ vyno ir gavo doko brėžinius. Dokumentai buvo perduoti kurjeriui, o šis, prisidengęs slapyvardžiu „Aleksas“, traukiniu išvyko į Paryžių. Išlipęs iš traukinio kurjeris išsigando pamatęs, kad jam reikės pereiti policijos kontrolės postą. Aleksas pamatė pagyvenusią moterį, kuri įsiręžusi tempė didelį lagaminą. Jis galantiškai pasisiūlė damai panešti jos lagaminą, jei ji sutiktų paimti jo paketą. Senoji ponia nekliudoma perėjo kontrolės postą, o Aleksas buvo sulaikytas ir apieškotas, jo tempiamas didžiulis lagaminas perkratytas.

Kurjerio perduoti dokumentai labai pravertė britams vykdant operaciją „Chariot“: 1942 m. kovo 28 d. 4,5 tonos sprogmenų prikrautas eskadrinis minininkas rėžėsi į Sen Nazero povandeninių laivų doką ir atsitrenkė į sausojo doko vartus. Prieš sprogstant eskadriniam minininkui britų komandosai spėjo sugadinti pagrindines doko pompas. Sausasis dokas buvo išvestas iš rikiuotės, todėl vokiečių povandeninių laivų kariniai pajėgumai Atlanto vandenyne susilpnėjo.

Išžvalgytas pylimas

Likus keliems mėnesiams iki D dienos, „La Résistance“ nuodugniai išžvalgė Normandijos pakrantes ir vokiečių kariuomenės įrengtus įtvirtinimus – Atlanto pylimą. 1944 m. britų vadovaujamas žvalgybos biuras BCRA gaudavo 1000 telegramų per dieną ir 2000 techninių brėžinių per savaitę, šie duomenys padėjo planuoti operaciją.

Sąjungininkai sužinojo, kokios pajėgos saugo atskiras Atlanto pylimo dalis ir kiek rezervinių dalinių buvo dislokuota užfrontėje. „La Résistance“ taip pat sužinojo, kiek patrankų, sunkiųjų kulkosvaidžių ir kitų sunkiųjų ginklų buvo išdėstyta vokiečių gynybos pozicijose. Šios informacijos partizanai gaudavo iš žvejų, užmetusių tinklus priešais vokiečių bunkerius, ir iš darbininkų, suvarytų statyti vokiečių fortifikacijų.

Apdailos meistras, pasamdytas nudažyti vieno iš Atlanto pylimo gynybos viršininkų kabineto sienas, net pavogė detalų gynybinių fortifikacijų žemėlapį. Vokiečių administracijoje dirbę prancūzai taip pat teikė duomenų Pasipriešinimo judėjimui. Pagal įguloms tiekiamo maisto kiekį jie galėjo nustatyti tam tikrų įgulų kareivių skaičių.

Korsika buvo išlaisvinta pirmiausia

1943 m. rugsėjo 9 d. Korsikos pasipriešinimo judėjimas sukilo prieš italų ir vokiečių okupacinę kariuomenę.

Dieną prieš sukilimą salą buvo pasiekusi žinia apie Italijos kapituliaciją. Atėjo metas veikti. Partizanams buvo parašiutais nuleista 60 ginklų siuntų, jie pakilo į ginkluotą kovą, tačiau vokiečiai ir kai kurie italų okupacinės kariuomenės daliniai nenorėjo lengvai pasiduoti . Partizanai laimėjo tik tada, kai iš Alžyro į Korsiką atvyko 6000 prancūzų karių.

Tris savaites vyko aršūs mūšiai, žuvo 1000 vokiečių kareivių, 245 italų kareiviai ir 75 partizanai. Galop okupacinė kariuomenė pasitraukė, ir korsikiečiai šventė išvadavimą keliais mėnesiais anksčiau nei likusi Prancūzijos dalis.

Rašyti komentarą

Rašyti komentarą

Gauk nemokamą LAISVALAIKIO savaitraštį į savo el.pašto dėžutę:

Pasirinkite Jus dominančius NEMOKAMUS savaitraščius:















Svarbiausios dienos naujienos trumpai:



 
Alžyras kasdien 2 valandoms išjungia internetą, kad nesukčiautų studentai

Alžyre ir Irane šiomis dienomis kasdien kelioms valandoms išjungiamas internetas. Šių šalių vyriausybės tokį...

Laisvalaikis
13:55
Jurga Vilpišauskaitė: švarūs Tokijo pirštai 2

Tokijo metro. Traukinių ir autobusų kostiumuoti žmonės laukia sustoję lygia eile. Jie išsirikiuoja ant...

Verslo klasė
2018.06.23
Dėl nykstančių ungurių išteklių kalti gali būti narkotikų vartotojai 2

Dėl Europoje mažėjančių ungurių išteklių kalti gali būti kokaino vartotojai. Tai atskleidė naujas tyrimas,...

Laisvalaikis
2018.06.23
Portretas: verslo lyderystės islandus moko lietuvė, niekada nenorėjusi būti lydere

„Niekada nelaikiau savęs ypatinga lydere, bet turiu savybę tiesiog imti ir daryti, jei matau, kad padaryti...

Laisvalaikis
2018.06.22
Nidos kopose – Sartre‘o vizitą atkartojanti skulptūra 3

Kultūrinį Neringos kraštovaizdį papildys dar vienas akcentas – skulptūra „Prieš vėją“, vaizduojanti per vėjo...

Laisvalaikis
2018.06.20
VU šešiems mokslininkams suteikė išskirtinių profesorių statusą 4

Vilniaus universitetas (VU) pirmą kartą šešiems mokslininkams suteiks išskirtinių profesorių statusą. Toks...

Laisvalaikis
2018.06.19
Geriausi miestai, jei norite mažai dirbti ir daug uždirbti 9

Liuksemburgas pagal darbo laiko trukmės ir pajamų santykį yra palankiausias miestas darbuotojams, rodo naujas...

Laisvalaikis
2018.06.18
Kaip Gianni Agnelli gelbėjo Italiją nuo komunizmo Premium

 „FIAT yra Italija. Italija yra FIAT. O FIAT ir Italija – tai aš“, – kadaise sakė Gianni Agnelli.

Verslo klasė
2018.06.17
Keliaujantiems į N. Zelandiją teks sumokėti mokestį 1

Nuo kitų metų keliaujantieji į Naująją Zelandiją turės sumokėti vienkartinį mokestį. Surinktos lėšos bus...

Vadyba
2018.06.16
Būdas lietuvio po šimto metų Premium

Vasario 16-ąją pasitikdami atkurtos Lietuvos šimtmetį rašėme apie lietuvio kodą prieš šimtą metų. Gediminas...

Verslo klasė
2018.06.16
Menininkė G. Vos – apie šviesos paminklą „olandų Sugiharai“

Daugiau kaip du tūkstančius žydų Antrojo pasaulinio karo metais išgelbėjusio olando Jano Zwartendijko...

Laisvalaikis
2018.06.16
Virtuvės šefas Lapinskas ir someljė Darasevičius – apie 9-ių restoranų verslo pradžią, sėkmę ir iššūkius

Virtuvės šefas Egidijus Lapinskas ir someljė Arminas Darasevičius, ko gero, yra vienintelis toks restoranų...

Laisvalaikis
2018.06.15
Raudonpadžių „Louboutino“ batelių gamintojas apgynė savo prekės ženklą

Europos Teisingumo Teismas priėmė sprendimą Prancūzų dizainerio Christiano Louboutino naudai – nusprendė...

Rinkodara
2018.06.14
„Adidas“ per futbolo čempionatą kalbės savo prekės ženklo ambasadorių lūpomis 1

Sporto prekių gamintoja „Adidas“ po kelių dienų prasidėsiančiam pasaulio futbolo čempionatui pasirinko...

Rinkodara
2018.06.12
„Media bitės“ rankose – kino teatras „Pasaka“

Žurnalą „Žmonės“ ir kitus leidinius valdanti UAB „Media bitės“ nuo šiol valdys kino teatrą „Pasaka“ Vilniuje.

Rinkodara
2018.06.12
Grigorijaus Kanovičiaus literatūrinė premija skirta Tomui Kavaliauskui

Autoritetingos komisijos sprendimu, šiais metais respublikinė Grigorijaus Kanovičiaus literatūrinė premija...

Laisvalaikis
2018.06.11
Kas yra mokyklos šeimininkas Premium

Esate mokyklos direktorius. Dešimta valanda ryto, eilinis pirmadienis. Per kūno kultūros pamoką mokinė...

Verslo klasė
2018.06.10
Iliustruotoji istorija: tikrovės Frankenšteinas

Didžiulė Londono karališkojo chirurgų koledžo auditorija sausakimša. Miesto elitas sėdi žibalinėmis lempomis...

Laisvalaikis
2018.06.10
Mirė garsusis šefas Anthony Bourdainas 5

Anthony Bourdainas, garsusis amerikiečių virtuvės šefas, keliautojas, televizijos laidų vedėjas ir knygų...

Laisvalaikis
2018.06.08
Neopagonių vizija - valstybė pagal „Duokim garo“ 26

Vaikai mokyklose keliauja į privalomas etninės kultūros pamokas, o santuokos įžadus duodančios poros amžiną...

Laisvalaikis
2018.06.08

Verslo žinių pasiūlymai

Siekdami pagerinti Jūsų naršymo kokybę, statistiniais ir rinkodaros tikslais šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. „cookies“), kuriuos galite bet kada atšaukti.
Sutinku Plačiau