Broliai Nobeliai tapo Rusijos naftos karaliais

Vėjas, debesys musių, purvas – tokį  Baku, miestą prie Kaspijos jūros, 1873 m. išvydo atvykęs Robertas Nobelis. Vis dėlto 44 metų švedas susižavėjo šiuo Rusijos provincijos miestu, nes jame buvo galima imtis veiklos. Mieste stovėjo pilna primityvių medinių naftos gręžimo bokštų, o žalios naftos smarvė dirgino nosį ir akis.
Robertui tai buvo ne smarvė, o saldžiausias kvapas. Po virtinės verslo nesėkmių jam atrodė, kad pagaliau rado raktą į sėkmę.

Du broliai išsiuntė Robertą į Baku pirkti riešutmedžio medienos ginklų gamybai. Tačiau jis nusprendė už turimus 25 tūkst. rublių įsigyti nedidelį žemės sklypą, kuriame buvo naftos gręžinių, ir nedidelę naftos perdirbimo gamyklą.
Robertas buvo vyriausias iš trijų brolių Nobelių, tad prieš priimdamas šį sprendimą jis nesitarė nei su Ludvigu, nei su Alfredu. Kai broliai išgirdo apie pirkinį, reagavo santūriai, bet teigiamai. „Mums pavyko tapti nepriklausomiems, todėl reikia ir Robertui padėti tapti nepriklausomam“, – Alfredui adresuotame laiške rašė Ludvigas.
Nei Ludvigas, nei Alfredas nė nenumanė, kad Baku nafta Nobelių šeimai atneš sėkmę.

Brolių tėvas bankrutavo

Kaip nemažai švedų šeimų, XIX a. viduryje Nobeliai persikėlė į Rusiją, kurioje buvo daugiau galimybių prasigyventi negu skurdžioje Švedijoje. Ilgus metus trijų brolių tėvui Immanueliui Nobeliui  Sankt Peterburge puikiai sekėsi – jis gamino variklius Rusijos laivynui.
Tačiau 1859 m. geri laikai baigėsi. Immanuelis bankrutavo ir turėjo išvykti. Sūnūs pasiliko ir išbandė visko po truputį. Jauniausiasis – Alfredas Nobelis – netrukus surado savo nišą. Jis sukūrė sprogstamąją medžiagą dinamitą ir jį patentavo 1867 metais. Ludvigas Nobelis, vidurinėlis brolis, liko Sankt Peterburge ir tęsė veiklą tėvo gamykloje. Vieninteliam Robertui nesisekė, kol savo laimės paukštę jis pagavo Baku.

Iš gręžinių nafta tryško daug metų

Kai Robertas Nobelis Baku nusipirko naftos gręžinių, miestas buvo ką tik pradėjęs naudoti didžiulius naftos išteklius. Rusijos caro patarėjai naftą vadino „beverte, dvokiančia juoda mase“, tad iki XIX a. vidurio nafta beveik nebuvo naudojama.
Tačiau netrukus naftos gavyba smarkiai išaugo. Pasaulyje, taigi ir Rusijoje, ėmė populiarėti žibalinės lempos, o joms reikėjo žibalo. Žibalinių lempų skleidžiama šviesa buvo ryškesnė negu mirgantis lajaus žvakių švytėjimas. Žibalas buvo išgaunamas iš naftos, o Baku miestas buvo jos turtingas. Per rekordiškai trumpą laiką miškuose pridygo daugybė gręžimo bokštų. Jie buvo taip arti vienas kito, kad buvo sakoma – kur tik pasisuksi, pataikysi į bokštą. Slėgis naftos telkiniuose buvo didelis. Toks stiprus, kad iš gręžinių nafta tryško nesulaikomai, ir niekas nežinojo, kada ji liausis sruvusi. Iš vieno didžiausių gręžinių daugiau negu dvejus metus kasdien ištrykšdavo daugiau nei po 2 mln. litrų naftos.

Nafta kaupėsi nedideliuose juoduose ežerėliuose. Baku liūdnai pagarsėjo dažnais naftos gaisrais. Turėjo praeiti daug metų nuo Roberto atvykimo į Baku, kol vietos naftininkai suprato, kad rūkyti šalia gręžinių pavojinga, todėl rūkyti prie naftos telkinių buvo uždrausta.
Robertas Nobelis ryžtingai ėmėsi naftos projekto. Jis buvo geras chemikas, todėl jam pavyko pagerinti naftos perdirbimą ir gaminti aukštos kokybės žibalą.
Naftos žaliavą sudaro daug komponentų, bet XIX a. pabaigoje iš naftos buvo išgaunamas tik žibalas. Likusi nafta buvo sudeginama arba išpilama į žemę. Tiršti deginamos naftos dūmai gaubė visą regioną, todėl pramoniniai Baku rajonai buvo vadinami „juoduoju miestu“.
Anksčiau Rusija importavo žibalą iš JAV, nes jis buvo geresnis ir pigesnis už vietinį, bet Roberto pagaminamas žibalas prilygo amerikietiškajam. 1876 m. Sankt Peterburgą pasiekė paskutinės 300 statinių JAV žibalo, o Robertas buvo laikomas geriausiu Rusijos naftos perdirbėju.

Ludvigas pastatė naftotiekius

1876 m. jaunesnysis Roberto brolis Ludvigas ėmė smalsauti, kaip sekasi broliui, ir drauge su savo sūnumi, septyniolikmečiu Emanueliu atvyko į Baku. Ludvigą sužavėjo Roberto pasiekti rezultatai, ir jis greitai suprato, kad nedidelė naftos bendrovė taptų efektyvesnė, jeigu jis, inžinierius, padėtų savo broliui. Jis sugalvojo, kaip iš Baku išgabenti daug daugiau naftos negu iki šiol. „Pelnas, kurį mes gausime, bus neregėto dydžio!“ – rašė jis Švedijoje likusiam savo broliui Alfredui.
Baku nafta buvo gabenama statinėse. Arklių traukiamais vežimais statinės buvo vežamos maždaug 12 kilometrų iš naftos telkinių į naftos perdirbimo gamyklas. Taip transportuojant naftą buvo įdarbinta daug vietinių totorių, tačiau šis būdas buvo lėtas ir brangus. Ludvigas buvo girdėjęs, kad amerikiečiai pumpuoja naftą naftotiekiais, todėl jis pasiuntė žmonių į JAV pasižvalgyti. Ludvigas ir kitoms naftos perdirbimo gamykloms siūlė naudotis vamzdynu, bet – veltui.
„Mums dirba totoriai“, – išgirsdavo atsakymą.
Švedai neabejojo savo planu. 1877 m. buvo atgabenta vamzdžių, ir netrukus jais ėmė tekėti nafta. Iš darbo atleisti totoriai baisiai įniršo, todėl broliams teko samdytis kazokų, kad šie saugotų dujotiekį nuo sabotažo. Nors susidarė papildomų išlaidų, naftotiekis atsipirko per metus.

„Branobel“ plečiasi visose srityse

Verslaus Ludvigo dėka broliai įkūrė naftos bendrovę „Branobel“, atidarė 13 nepriklausomų gamyklų Baku ir sukūrė platinimo tinklą, jis pasiekė kiekvieną Rusijos kampelį. Broliai pirmieji pasaulyje pastatė naftos tanklaivius ir pirmieji Rusijoje ėmė transportuoti naftos produktus specialiai pagamintose traukinių cisternose į didžiules saugyklas, iš jų produktai – dažniausiai statinėmis – buvo vežami į visą Rusiją.
Kadangi statinių trūko, broliai atidarė fabriką, jame per metus buvo pagaminama 100 tūkst. statinių. Netrukus jų naftos imperija tapo viena didžiausių Europoje, joje dirbo keletas tūkstančių darbuotojų.
Brolių Nobelių bendrovėse su darbuotojais buvo elgiamasi daug geriau negu daugumoje XIX a. pabaigos įmonių. Darbo diena trukdavo gana ilgai, tačiau žmonės gerai uždirbdavo. Darbuotojai taip pat gaudavo dalį bendrovės metinio pelno. Be to, jie būdavo apgyvendinami tvarkinguose būstuose, o ne purvinose kareivinėse, kaip paprastai.
Darbuotojų vaikams mokslas mokyklose buvo nemokamas, o bendrovių vadovams Ludvigas įkūrė nedidelį miestą, pavadintą „Villa Petrolea“, jame net ir karščiausiomis vasaros dienomis žaliavo parkas.

Robertas traukiasi iš verslo

Energingo ir nepailstančio Ludvigo Robertas nebegalėjo pakęsti. Jis jautėsi nustumtas į nuošalę ir supykęs 1880 m. grįžo į Švediją. Būdamas gimtinėje į Baku siųsdavo įniršio kupinus laiškus. „Jo laiškai man yra šlykštūs, kupini kartėlio, paniekos ir neapykantos“, – Ludvigas atvirai rašė Alfredui.
Po metų Robertas trumpam grįžo į Baku, o Ludvigas šia proga jam surengė atsisveikinimo vakarėlį.
Daugybė Ludvigo projektų sukėlė ir kitokių keblumų. Alfredas Nobelis nemažai užsidirbo išradęs dinamitą, todėl kartais Ludvigas jo paprašydavo paskolos. Bendrovė „Branobel“ buvo pelninga, bet Ludvigas imdavosi vis naujos veiklos, todėl nuolat trūko kapitalo. Alfredas taip pat turėjo bendrovės akcijų, todėl jis mielai skolino pinigus ir dalijo patarimus, bet pats į Baku nevyko.
„Sausa, dulkėta, nafta užteršta dykynė manęs netraukia“, – rašė jis viename iš daugelio laiškų, kuriuos broliai siųsdavo vienas kitam po visą Europą.

„Standard Oil“ stoja į kovą su „Branobel“

Ludvigas, dabar vadinamas „Baku naftos karaliumi“, pasinaudojo tik keliais iš daugelio Alfredo patarimų, bet turėjo pripažinti, kad padėtis rinkoje pasunkėjo, kai dominuojanti JAV naftos bendrovė „Standard Oil“ ėmė domėtis pelninga Rusijos rinka.
Kompaniją „Standard Oil“ įkūrė naftos magnatas Johnas D. Rockefelleris. 1886 m., norėdamas sužlugdyti bendrovę „Branobel“, jis griebėsi dempingo. Rockefelleris darė viską, kad pakenktų Ludvigui. Pavyzdžiui, „Standard Oil“ atstovai į Ludvigo naftą pripylė vandens ir paskleidė gandus apie blogą naftos kokybę. „Branobel“ naftos prekyba krito, tačiau „Standard Oil“ niekada nepavyko įsitvirtinti Rusijos rinkoje. „Branobel“ pozicijos Rusijoje liko tvirtos.
Netrukus nafta pakeitė pramonėje ir laivuose naudojamas anglis, taigi Ludvigas netrukus pastatė mazuto gamyklą ir sukūrė naują didelę mazuto rinką. Vėliau jo sūnus Emanuelis patobulino dyzelinį variklį, o „Branobel“ ėmė pardavinėti dyzeliną. Buvo išnaudojama vis daugiau žalios naftos galimybių.

Ludvigas ir Alfredas miršta

Kai 1873 m. Robertas Nobelis atvyko į Baku, per metus šioje vietovėje buvo išgaunama apie 23 tūkst. tonų naftos. Šis skaičius 1894 m. išaugo beveik iki 6 mln. tonų, o dar po trejų metų Rusija tapo didžiausia naftos gamintoja pasaulyje. 45 % naftos žaliavos buvo išgaunama Rusijoje, o daugiau negu penktadalis visos Rusijos naftos buvo išgaunama „Branobel“ naftos telkiniuose.
1896 m. mirė Robertas Nobelis, o vos po keturių mėnesių – ir Alfredas Nobelis. Savo testamente Alfredas nurodė, kad dalis pelno, gauto iš „Branobel“ ir dinamito prekybos, kasmet turi būti skiriama mokslininkams ir kultūros veikėjams pagerbti. Jis taip pat pageidavo, kad būtų skiriama taikos premija.

„Branobel“ vadovavimą perėmė Ludvigo sūnus Emanuelis, tačiau jo laukė sunkūs laikai. Maždaug 1900 m. Rusijoje prasidėjo neramumai. Trys milijonai rusų dirbo įvairiose pramonės bendrovėse, gaudami menką darbo užmokestį ir plušėdami 12–14 valandų per dieną. 1903 m. ėmė streikuoti Baku naftos perdirbimo bendrovių darbuotojai. Neramumai peraugo į pirmąjį visuotinį streiką šalyje, o dar po dvejų metų Baku virto pragaru.
Daugiau negu 1000 naftos gręžinių buvo sunaikinti vos per mėnesį, gamyklos – apiplėštos. Nobelių verslas beveik nenukentėjo, nes dauguma darbuotojų buvo ištikimi savininkams.
Tačiau Baku nebebuvo saugus miestas. 1907 m. į Baku atvykęs bolševikas Josifas Džiugašvilis pradėjo rengti streikus, ėmė grobti ir žudyti naftos magnatus. Šiandien šį žmogų visi žino Stalino vardu.
Nors kilo neramumų, bendrovė „Branobel“ dirbo pelningai, naftos paklausa augo.

Emanueliui Nobeliui teko sprukti persirengus

Pirmojo pasaulinio karo metu naftos poreikis nesumažėjo. Priešingai, gamyklos nespėjo tenkinti paklausos. 1916 m. Nobelių bendrovėse dirbo 50 tūkst. darbuotojų. Trečdalis visos Rusijos naftos buvo perdirbama Nobelių gamykloje, tačiau gaunamas didelis pelnas kėlė komunistų nepasitenkinimą. Iš Sankt Peterburgo neramumai pasklido po visą Rusiją. Netrukus jie pasiekė ir Baku. Kilo kova su  „kraujasiurbiais kapitalistais“, prasidėjo teroras, revoliucijos priešininkus sušaudydavo.
Nors ir šįsyk Nobelių gamykloms pavyko išvengti didelių bėdų, Emanuelis Nobelis netrukus suprato, kad protingiausia būtų išvykti iš šalies. 1918 m. rudenį jis persirengė valstiečiu ir, pasinaudojęs suklastotais dokumentais, nuvyko į Berlyną, o iš ten – į Stokholmą.
Per keletą metų bolševikai sunaikino visus Nobelių veiklos pėdsakus, o brolių bendrovę pervadino „Ruskij Dyzel“. Taip baigėsi 40 metų trukusi brolių švedų naftos pasaka Rusijoje.

ĮDOMU
Baku / XIX amžius
XIX a. viduryje, augant industrializacijos mastui, Rusijos caras ima domėtis Baku (šiandien Azerbaidžano sostinė). Jau šimtmečius miestas garsėjo naftos klodais. Rusai norėjo pradėti intensyvią naftos gavybą, todėl užsieniečiams – įskaitant tris brolius švedus – buvo leista įsigyti žemės toje vietovėje.
Nobeliai išnaudojo visas naftos savybes
Pagrindinė brolių Nobelių sėkmės priežastis buvo jų išrastas būdas, kaip išgauti daugiau žibalo iš naftos žaliavos. Iš likučių broliai gamino įvairių šalutinių produktų.
Naftos žaliavą sudaro daug komponentų, į juos ji suskyla kaitinama perdirbimo gamykloje. Pirmaisiais metais gamintojus domino tik žibalas. Nedidelėse Baku naftos perdirbimo gamyklose iš naftos būdavo išgaunama apie 25 % žibalo, o broliams Nobeliams pavyko išgauti 40 %.
Daugelyje naftos perdirbimo gamyklų vienu metu buvo perdirbamas nedidelis naftos kiekis, o Nobelių gamykloje naftos perdirbimo procesas buvo nenutrūkstamas. 1883 m. Nobelių naftos perdirbimo gamykloje buvo pagaminta 160 000 tonų aukščiausios kokybės žibalo – gerokai daugiau negu iš viso pagamino 140 tuo metu veikusių naftos perdirbimo įmonių.
Nafta, kuri likdavo nuo žibalo gamybos, paprastai būdavo sudeginama. Tačiau broliai Nobeliai suprato, kad ir iš kitų naftos produktų galima pasipelnyti. Bendrovė gavo nemažai pajamų gamindama, pvz., tepimo alyvą, cilindrų alyvą, asfaltą, o vėliau – ir dyzeliną.
Broliai pastatė pirmą pasaulyje tanklaivį
Amerikiečiai plukdydavo žibalą per Atlantą ąžuolinėse statinėse, o broliams Nobeliams kilo nauja mintis. Jie sukūrė pirmą pasaulyje tanklaivį.
Žibalas buvo gabenamas statinėse, tačiau jos buvo brangios, be to, dažnai ir nesandarios. Todėl Ludvigas ir Robertas Nobeliai 1876 m. sukūrė laivą, galintį gabenti žibalą dideliuose rezervuaruose.
Užduotis nebuvo lengva, nes žibalas – pavojingas krovinys. Teko sukonstruoti tokius rezervuarus, iš kurių būtų galima išleisti pavojingas dujas ir kuriuose šylantis krovinys turėtų kur plėstis. Nobelių sukurtas tanklaivis buvo 56 m ilgio ir 8 m pločio, jame tilpo 242 tonos žibalo. Pirmasis pasaulyje tanklaivis buvo pastatytas 1878 metais. Laivas buvo pavadintas „Zoroastr“ ir labai sėkmingai atliko savo funkciją. 1885 m. 11 Nobelių tanklaivių plaukiojo Kaspijos jūroje, 2 – Baltijos jūroje. Vieną tanklaivį norėta pavadinti „Alfredu Nobeliu“, bet Alfredas nesutiko. Jis rašė: „Nemanau, kad laivą reikėtų pavadinti seno kelmo vardu.“

Daugiau straipsnių apie istorinius įvykius, karus, žinomus praeities visuomenės veikėjus, meną ir išradimus kiekvieną mėnesį skaitykite žurnale „Iliustruotoji istorija“.

Rašyti komentarą