Kaune atidengta skulptūra vienintelei pasaulyje lietuviškai raidei „ė“
„Mažas taškelis, esantis ant „ė“ raidės yra stipri lietuvių tautos savasties dalis. Dažnai technologijos prisideda prie nuolatinio skubėjimo, o tai daro įtaką ir daugelio rašysenai. Lietuviškoms raidėms tampa vis sunkiau atsilaikyti prieš technologijas, kurios kartais pasiglemžia mūsų raidžių taškelius, brūkšnelius, nosines ir varneles. Tačiau būtent dėl savo unikalumo ir esame įdomūs pasauliui, todėl norime, kad žmonės tai prisimintų“, – sako skulptūrą Kaunui padovanojusios „ACME Grupė“ vadovas Sergejus Artemiukas.
Iš nerūdijančio plieno pagamintą 3 metrų skersmens veidrodinę skulptūrą suprojektavo bei įgyvendino skulptorius Tadas Vosylius. Meninėje instaliacijoje pavaizduota 15 lietuviškų žodžių su raide „ė“ – tėvynė, laisvė, meilė, laimė, garbė, šlovė ir kt.
„Ė, sugrįžk“ iniciatyvai buvo pateikta per 40 skulptūros idėjų iš 20 skirtingų skulptorių. Menininkų pateiktus darbus vertino komisijos nariai: skulptoriai Arūnas Sakalauskas ir Stasys Žirgulis, architektas Jonas Audėjaitis, žurnalistas Edmundas Jakilaitis bei kiti ekspertai. Visuomenės balsas buvo prilyginamas vienam iš devynių komisijos narių balsui.
Raidei „ė“ – daugiau kaip 370 metų
Dr. Violeta Meiliūnaitė, Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (VLKK) pirmininkė, nurodo kad pirmojoje lietuviškoje Martyno Mažvydo knygoje „Katekizmas“ „ė“ raidės dar nebuvo – pirmą kartą ji užfiksuota 1653 m. Karaliaučiuje, lotynų kalba išleistoje Danieliaus Kleino gramatikos knygoje „Grammatica Litvanica“.
„Galima sakyti, kad šiemet raidei „ė“ sukanka 370 metų, tačiau tai yra tik simbolinė sukaktis, kadangi D. Kleinas ją sugalvojo kiek anksčiau, nei ji buvo aprašyta. Kalbant apie jos išskirtinumą, manoma, kad raidė „ė“ neturi atitikmenų kitose kalbose – XVI-XIX a. raštijos kūrėjai dėl raidžių stokos lietuviškiems garsams užrašyti eksperimentavo tobulindami lietuvišką raidyną, skolinosi iš kaimynų, o prireikus kūrė rašmenis ir patys. Taip ir gimė unikalioji „ė“, – pasakoja VLKK pirmininkė..
Mokslininkai D. Kleino gramatikoje randa ir daugiau įdomių elementų, susijusių su raide „ė“. Teigiama, kad lietuvių raštijos kūrėjas raidei buvo suteikęs gerokai platesnę reikšmę negu dabar – tašku jis žymėjo ne tik tarties skirtumą, bet ir tam tikrą linksnio formą.
„Pavyzdžiui, tašku žymėtos įnagininko ir vietininko žodžių galūnės leido atskirti žodžių formas nuo vardininko formos: įnagininką ir vietininką tuomet rašė kaip „garbė“, o vardininko linksnį – „garbe“. Tokia savita rašyba išliko iki maždaug XVIII a. vidurio, tačiau vėliau ji supaprastėjo ir išliko įprastas „ė“ rašybos būdas, kokį išlaikėme iki šiol“, – priduria VLKK pirmininkė.
