Prieš 17 m. į Lietuvą atvyko iš Norvegijos ir pasiliko: interviu su „Quadrum“ statytoju

Kjetilas T. Hanssenas, Norvegijos kapitalo nekilnojamojo turto (NT) UAB „Schage Real Estate“ generalinis direktorius, prieš 17 metų atvažiavęs į Vilnių porai metų, čia ir pasiliko. Jo vadovaujama bendrovė dešiniajame Neries krante dabar stato „verslo miestą mieste“ „Quadrum“, vadinamą vienu moderniausių Baltijos šalyse. Su lietuviškai be vargo šnekančiu norvegu VŽ „Savaitgalis“ kalbėjosi apie komfortišką darbo ir ne tokią komfortišką verslo aplinką, miesto plėtrą ir apie tai, kad darbe žmogus turi galvoti ne vien apie darbą.

Kjetilo T. Hansseno pavardė VŽ „Savaitgalyje“ pasirodė šių metų žiemą, kai su verslininku Dariumi Žakaičiu, edukacijos, rezidencijų ir parodų centro „Rupert“ iniciatoriumi, kalbėjomės apie meno ir verslo bendradarbiavimą: 2014 m. „Quadrum“ kartu su „Rupert“ paskelbė projektą „Art in Quadrum“ ir pakvietė garsius šalies menininkus dalyvauti konkurse verslo centro erdvėms papuošti. Tuomet p. Žakaitis pasakojo, kad kokius penkerius metus įvairiems NT plėtotojams, statantiems didžiulius objektus, buvo siūloma „įvietinti“ juose šiuolaikinio meno objektus, tačiau „Schage“ buvo pirmoji ir vienintelė, susidomėjusi šia idėja.

Kaip statomas verslo centras „Quadrum“, galite pažiūrėti čia.

Verslui reikia meno

Pasak p. Kjetilo, NT projektus Norvegijoje plėtojanti kompanija visuomet turėjo sąlyčio taškų su menu, to paties siekė ir Vilniuje, tačiau apie Lietuvos meną jis pats ne kažin ką išmanė. Kažkas jam patarė pasikalbėti su Darium Žakaičiu, o šis jau žinojo apie p. Kjetilą.

Taigi, jiedu susitiko, pasikalbėjo ir suprato, kad abiem reikia to paties. Tuomet buvo paskelbtas konkursas, sukviesta rimčiausia tarptautinė komisija, joje dalyvavo ir „Schage“ vadovas.

„Aš galiu vertinti pastatus, jų architektūrą, kokybę, bet menas yra visai kas kita“, – šypteli jis. Iš kone pusšimčio konkursui pateiktų darbų po dviejų jo etapų komisija išrinko du: Lauros Kaminskaitės neoninę instaliaciją „Pokalbis“ ir menininkų dueto Igno Krunglevičiaus ir Gary Bateso garso bokštą „Apšviečiančios srovės“. Nugalėtojams skirtos 5.000 Eur vertės premijos, kiekvienam objektui įgyvendinti – iki 25.000 Eur.

Dviejų konkurso kategorijų nugalėtojai nebuvo išrinkti. „Žiuri nesusitarė, – šypteli p. Kjetilas. – Vieni kūriniai mums patiko, bet nepatiko profesionalams, jie piestu stojo prieš. Ir priešingai.“

Pasak pašnekovo, „Rupert“ pasirūpino, kad būtų įsigyta bene garsiausio pasaulyje lietuvių šiuolaikinio menininko Žilvino Kempino ant sienos montuojama skulptūra „Illuminator“. Tikimasi, kad iki „Quadrum“ atidarymo 2016 m. gegužę visi suplanuoti kūriniai atsidurs savo vietose.

Kas sudaro komfortą

Ponas Kjetilas svarsto, kad darbo aplinkoje, kur žmogus praleidžia beveik visą dieną, jis turėtų galvoti ne vien apie darbą, o gauti ir kitokių impulsų, – kad būtų smagiau, įdomiau. Jo įsitikinimu, menas yra viena iš galimybių tai suteikti. Pasitikslinu, ar išties Norvegijos NT įstatymai nurodo tam tikrą projekto sąmatos procentą skirti meno objektams. Tikrai ne, sako pašnekovas, tai daroma kompanijos gera valia, tiksliau, – siekiant, kad žmogus darbe jaustųsi gerai.

„Žmonės skirtingi. Yra tokių, kuriems visiškai neįdomus menas, bet yra ir priešingai. Kitas, matydamas tuos kūrinius, gali kasdien pasvarstyti, kaip menininkas juos sugalvojo, koks tų kūrinių kontekstas. Žinoma, jis gali pagalvoti ir apie tai, koks tas kūrinys bjaurus. Žmonių jausmai įdomu. Tas menas... pildo tam tikrą vietą tavyje. Manau, mums to ir reikia“, – kalba p. Kjetilas.

Anot jo, menas yra tik vienas iš dalykų, darbo aplinkoje kuriančių komfortą. Šiame kontekste prisimenu apie vaikų darželį, – neseniai pranešta, kad, bendradarbiaujant su ikimokyklinio ugdymo įstaigų tinklu „Vaikystės sodas“, „Quadrum“ verslo centre bus įkurdintas šio tinklo vaikų darželis, tai bus pirmasis toks atvejis Lietuvoje.

Paklaustas, kam šovė ši idėja, pašnekovas sako, kad ji tokia sena, jog jis ir nebeprisimena. Prieš porą metų apie tai buvo kalbėta su Austėja Landsbergiene, „Vaikystės sodo“ steigėja, dabar susitarta, ir jis tuo labai džiaugiasi.

„Tai irgi suteikia daug komforto. Atvažiuoji į darbą, palieki automobilį, imi vaiką už rankos ir eini kartu: jis į darželį, tu į darbą. Tai gera mintis, gal ir kiti NT plėtotojai pradės tai daryti“, – sako p. Kjetilas, kas rytą savo vaikus vežantis į kitą miesto pusę nei jo biuras.

Klausiu pašnekovo, ar tą komfortą – vaikų darželį, meno kūrinių eksponavimą viešosiose erdvėse ir kitus dalykus – diktuoja skandinaviški gerovės standartai. Pasak p. Kjetilo, kalbant apie meną, tai kyla tikrai ne iš skandinaviškos tradicijos. Jam pačiam grožis visą laiką buvo įdomus, svarbus, jis visada labai mėgo piešti.

„Inžinerijos mokiausi aukštojoje mokykloje, dalį mokslų užėmė piešimas, ir man tai labai patiko“, – sako p. Kjetilas. Priduria, kad ketina lankyti dailės mokyklą. Ir žmonai prieš porą mėnesių apie tai jau pasakė, bet...

„Bet nėra laiko viskam, ką norėtum daryti. Daug metų svajoju pradėti žaisti golfą, bet ir jam laiko dar nėra, – šypteli pašnekovas. – Du maži vaikai, šešerių ir aštuonerių metų, laiko daug neužima, tai ne tas žodis, bet su jais reikia bendrauti.“

Ir laisvalaikiu – statybos

Piešimo mokykla ir golfas – svajonės. Tikėtina, jos išsipildys. Kad jau prakalbome apie laisvalaikį, klausiu, kaip jį leidžia kompanijos vadovas – verslininkai, kaip ir dauguma mūsų, dažnai padejuoja, kad niekam nebeturi laiko, tik darbui. Ponas Kjetilas pasakoja, kad gyvendamas Vilniaus centre daug metų svajojo apie sodybą prie ežero, kur galėtų būti su šeima, pasikviesti draugų.

„Ieškojau daug metų, radau sklypą ir stačiausi jame sodybą, iki šiol tai ir buvo mano laisvalaikis. Šią vasarą pradėjome sodyba naudotis, ir tai taip pat buvo laisvalaikis“, – juokiasi pašnekovas.

Ne, sako, golfo laukelio ten neįsirengsi – per mažas plotas. Bet jis turi dar vieną pomėgį – tai seni mersedesai. Vieną p. Kjetilas įsigijo aukcione Amerikoje už kelis tūkstančius dolerių, kaip pats sako, „visai be nieko“. Restauravo automobilį kartu su kolega norvegu, irgi gyvenančiu Lietuvoje. Dievaži, nusistebiu: generalinis direktorius eina po darbo į garažą ir kaip tikras lietuvis remontuoja mersedesus?

„Norėčiau, – nusišypso jis. – Taip, rinkau detales, bet dabar labai intensyviai dirbu su „Quadrum“, mersedesams išvis nebelieka laiko.“ Restauruotą gražuolį raudoną dvivietį „Mercedes Pagoda SL250“ p. Kjetilas dabar parduoda, o kol pirkėjo neatsirado, kartais automobiliu pasivažinėja pats arba kolega.

Apie miestų plėtrą

Po Vilnių p. Kjetilas žvalgosi ne vien pro mersedeso langą, o dirbdamas NT srityje puikiai mato, kurlink miestas vystosi. Kai prisimenu neseną pokalbį su architektais, esą Vilniaus planas – gyventi be plano ir sistemiškai mieste šia kryptimi niekas nedirba, pašnekovas pirmiausia sako, kad Vilnius jam labai patinka, ypač senamiestis, kur taip ramu, kad net tempas atrodo lėtesnis.

„Ne laikas ten slenka lėčiau, bet tempas lėtesnis. Apskritai Vilniuje jaučiuosi gerai, jaučiuosi saugus, man tai didelis pliusas“, – šypsosi jis. Vertindamas miesto plėtrą specialistas sako manąs, kad miestas turi vystytis taip, kaip pats savaime vystosi: žmonės apsigyvena ir investuoja ten, kur turi galimybių. Anot jo, nuo pat pradžių „teisingai“ plėtoti miestą būtų galima nebent nuo tuščios vietos, bet, jeigu viskas būtų A4 formato, kažin ar tai būtų įdomu.

„Aišku, reikia vizijos, požiūrio į plėtrą ir Vilniuje jis, sakyčiau, gana teisingas“, – kalba p. Kjetilas. Jis sako prieš 10 m. manęs, kad Vilnius vystysis sparčiau. Taip neatsitiko, bet dabar plėtra įgauna pagreitį.

Anot jo, kalbant apie „Schage“, kompanijos vadinamoji CBD (angl. central business district), centrinė verslo kryptis, yra centras – tai Konstitucijos prospektas, Lvovo gatvė, Šnipiškių dalis, senamiestyje bendrovė pastatė aukštesnės klasės gyvenamųjų namų kompleksą „Mikalojaus žiedas“, gyvenamųjų namų kompleksą Žvėryne.

Į gerą pusę, p. Kjetilo manymu, vystomas B klasės biurų kompleksas „Technopolis Ozas“, o oro uosto kryptimi tokių pastatų labai trūksta.

„Vilniaus oro uosto pusę visada nesmagu parodyti užsieniečiams, kurie pirmą kartą čia atskrenda, tas rajonas labai negražus“, – šypteli pašnekovas. Kitas dalykas, priduria jis, Lietuvoje turime problemą: mūsų (jis taip ir sako – „mūsų“) nedaugėja. Vilniuje lieka tas pats žmonių skaičius, vieni išvažiuoja, kiti atvažiuoja, o kituose miestuose – vaizdas liūdnas. Todėl reikia spręsti, ką daryti, kad kuo daugiau lietuvių liktų dirbti Kaune, Klaipėdoje, kituose miestuose, juk jie puikūs specialistai, profesionalai.

„Aš matau, kad tam tikros užsienio įmonės, kurios galvoja apie savo antruosius biurus, jau žiūri į Kauną, joms tikrai nėra didelio skirtumo, kur plėtotis – Vilniuje ar Kaune. Tiesiog turi būti žengtas pirmas žingsnis ir biurų pastatai pradėti statyti Kaune, – juk ne visi kauniečiai turi atvažiuoti dirbti į Vilnių. Aš manau, kad Kaunas... kaip mes norvegiškai sakytume, sulauks pavasario“, – kalba p. Kjetilas.

Jo teigimu, Lietuvoje veikiančios užsienio kompanijos plečiasi. Tarkim, „Danske Bank“, kuri Lietuvoje atrodytų nedidelė kompanija, Vilniuje turi apie 14.000–15.000 kv. m biurų ploto. „Tai yra vieni iš didžiausių nuomininkų Vilniuje, manau, ateityje tokių bus daugiau, ir biurų nuoma užsiimantiems NT plėtotojams tai didelis pliusas“, – prognozuoja p. Kjetilas.

Ekologiški, nes ekologiški

Kai kalba pasisuka apie ekologiją – kaipgi be šito, prisimenu, kad apie 100 mln. Eur kainuosiantis „Quadrum“ projektas žaliosios architektūros konkurse „Žalias miestas – geriausias NT EKO projektas 2013“ pernai buvo išrinktas pažangiausiu šalies nekilnojamo turto projektu.

„Pretendentai buvo trys, o mes laimėjome todėl, kad esame pirmasis projektas Baltijos šalyse, siekiantis BREEAM klasifikacijos standarto įvertinimo „labai geras“, – sako p. Kjetilas. Žmonėms suprantama kalba jis paaiškina, kad BREEAM yra pasaulinis standartas, kuriuo vertinamas visas statybų procesas – nuo iškasto pirmojo žemės kaušo, statybos atliekų panaudojimo, iki ant grindų klojamo granito.

„Visa statybų eiga yra nuolatinis mąstymas: jeigu iškasime žemę, kokia ji bus: naudojama ar šiukšlės? Šiukšlės švarios ar su chemikalais, kuro atliekomis? Betono daug ar per mažai naudojame? Ar betono fabrikas gamina jį pagal standartus? Ir taip toliau. Tai – visa grandinė, iki paskutinio taško, ir tai labai įdomu“, – dėsto p. Kjetilas. Anot jo, tai brangina projektą, bet vėlgi, tai yra požiūrio klausimas.

Jis pasakoja, kad „Schagen“ į BREEAM sertifikatą orientavosi iš pat pradžių, todėl su juo susijusios išlaidos buvo įtrauktos į projekto sąmatą, o brango jis dėl prižiūrinčių ir konsultuojančių tarnybų kaštų.

Paklaustas, kam reikia tokio įvertinimo, o su juo – ir didesnio galvos skausmo, p. Kjetilas aiškina, kad nuomininkui, jeigu tai yra užsienio kompanija, jis labai svarbus – užsieniečiai galvoja apie savo darbuotojus, o BREEAM sertifikatas yra aukščiausias pastato kokybės įvertinimas, visomis prasmėmis.

Troleibusas – ne gėda

Tarptautinio sertifikato reikalavimus atitinkanti įmonė ne taip seniai susidūrė su Lietuvos aplinkos apsaugos ministerija – dėl pagal statybų reikalavimus neįrengtų vietų automobiliams statyti. „Nebuvo jokių konfliktų su Aplinkos apsaugos ministerija. Norint gauti leidimą statyboms, pagal reikalavimus, buvo nustatytas tam tikras automobilių stovėjimo vietų skaičius ir, jeigu tiek vietų mes negalime įrengti, – turėsime mokėti kompensaciją. Dabar dirbame ties keliais sprendimais, ir žiūrėsime, kaip viskas bus išspręsta“, – paaiškina p. Kjetilas.

Anot jo, savivaldybė turėtų galvoti, kaip pakeisti automobilių stovėjimo vietų reikalavimus, nes jie labai aukšti. Norvegijoje priešingai: statybų leidimas nurodo, kiek maksimaliai gali būti įrengta stovėjimo vietų, sakysim, – 100 kv. m – viena vieta. Lietuvoje privalai įrengti mažiausiai vieną automobilių stovėjimo vietą 25 kv. m, tai yra labai daug.

Pašnekovo įsitikinimu, nuo to, kad bus įrengiama daugiau automobilių stovėjimo vietų, automobilių kamščių Vilniaus gatvėse nesumažės, greičiau priešingai – turėdami, kur pasistatyti automobilius, žmonės nesiliaus važinėti jais į darbą.

„Jeigu keliami tokie reikalavimai, tuomet reikia padidinti gatvių pralaidumą, geriau būtų investuoti į visuomeninį transportą ir dviračių takų infrastruktūrą. Gal mes ir per anksti apie tai kalbame, bet kai ką reikia keisti“, – įsitikinęs p. Kjetilas. Jis priduria manąs, kad turėtų keistis požiūris į visuomeninį transportą – jis pats, būdamas Osle, į darbą visuomet važiuoja visuomeniniu transportu, taip daug patogiau ir greičiau, o Vilniuje važiuoti troleibusu tarsi... gėda.

Stringa vidurinė grandis

Vyrauja nuomonė, kad verslo aplinka Lietuvoje ir Vakarų Europos šalyse, Skandinavijoje, vis dar gerokai skiriasi. Paklaustas, ar išties labai skiriasi, p. Kjetilas sako, kad per tuos 17 metų, kai jis čia dirba, skirtumas sumažėjo, dabar Lietuvoje verslo aplinka daug palankesnė, profesionalesnė.

„Problema šiandien ta, kad norint projekte ką nors pakeisti ar suderinti, sprendimo kartais tenka laukti labai ilgai – niekas nenori jo priimti. Kodėl? Galima visaip galvoti – gal žmonės bijo padaryti klaidų ir prarasti darbą?“ – svarsto pašnekovas. Anot jo, tuomet tenka prašyti pagalbos „iš viršaus“.

„Osle tos sistemos veikia labai profesionaliai. Žmogus labai gerai žino, ką jis gali ir ko negali spręsti ir nebijo prisiimti atsakomybės. Terminai labai aiškūs: į prašymą privaloma atsakyti per dvi savaites, jeigu neatsakoma, tai reiškia teigiamą atsakymą. Kita vertus, verslo aplinka gerėja ir Norvegijoje, ir čia – nenoriu palikti įspūdžio, kad esu labai nepatenkintas, tikrai ne. Mes esame patenkinti, jaučiame palaikymą iš savivaldybės, bet vidurinė jos grandis vis dar sunkiai funkcionuoja“, – kalba p. Kjetilas.

Pono Kjetilo tautietis Petteris A. Stordalenas, viešbučių tinklo „Nordic Choice Hotels“ Skandinavijoje įkūrėjas, šio tinklo viešbučio „Comfort Hotel“ Vilniuje atidarymo proga VŽ „Savaitgaliui“ yra pasakojęs, kad savo verslą pradėjo nuo to, kad skynė braškes, ir skynė jas geriau ir greičiau nei lenkai.

„Geriau jas pardavė“, – juokiasi p. Kjetilas. Jis priduria, kad vieną dalyką Petteris A. Stordalenas sako labai teisingai: „Aš galėjau parduoti tik tas uogas, kurias turėjau. Juk negali parduoti tai, ko neturi.“

Taigi, vienas turtingiausių Norvegijos žmonių pradėjo nuo braškių. Paklaustas, kaip pradėjo savo karjerą, p. Kjetilas dėsto labai glaustai: baigęs inžinerijos mokslus, statybų kompanijose dirbo įvairiose pozicijose – geodezininku, buvo atsakingas už skirtingus objektus – kelius, teniso arenas ir t. t. Kiek vėliau įsidarbino į „Moller“ kompaniją, joje buvo atsakingas už automobilių parduotuvių plėtrą Norvegijoje. Vieną dieną grupės direktorius paklausė, ar p. Kjetilas turi 5 min. laiko pasikalbėti.

„Iš pradžių pagalvojau, gal ko prisidirbau, – šypsosi pašnekovas. – Bet jis paklausė, ar nenorėčiau dirbti Lietuvoje – 1998 m. „Moller“ Vilniuje pardavinėjo automobilius, ir ketino pradėti plėtoti NT.“

Ponas Kjetilas šypsosi: jis žinojo, kad tokia šalis yra. Paprašė galimybės nuskristi pasižiūrėti, kas čia ir kaip, susitikti su partneriais.

Atskrido, apsižiūrėjo. Grįžo atgal į Oslą, pardavė butą ir atvažiavo gyventi į Vilnių. Daugybė lietuvių skalsesnės duonos ieškoti keliauja į Norvegiją. Pasirodo, ir norvegų čia atvažiuoja. Nedaug jų, bet yra, sako p. Kjetilas, – per visą Lietuvą suskaičiuotum apie 100–150, tie, kurie gyvena Vilniuje, stengiasi susitikti penktadieniais po darbo.

Jis pats sako neketinęs Lietuvoje likti ilgam, bet po ketverių metų supratęs, kad jam čia patinka, su kompanijos savininkais sutarė, kad liks ilgiau.

Po 5 metų vedė lietuvę ir išmoko kalbą. Dabar p. Kjetilas sako, kad Vilnius jam – vienas iš gražiausių miestų.