Maršai ir podukra
Konstitucija numato, kad šalies vadovas metiniame pranešime apžvelgia šalies padėtį, Lietuvos vidaus ir užsienio politiką.
Kalbėdamas apie vidaus politiką prezidentas nevengė kritikos Vyriausybei. Stebint šią kadenciją vyravusią trintį tarp jo ir valdančiųjų, tiksliau – konservatorių, tai pernelyg ir nenustebino.
Nes net minėdamas teigiamus poslinkius vidaus politikoje („niekada Lietuvoje nebuvo sukuriama tiek materialinės gerovės“), pasidžiaugęs gerais institucijų ir valdžios sprendimais, jis, anot premjerės Ingridos Šimonytės, nutylėjo, kieno pastangomis toks progresas pasiektas.
„Toks vaizdas, kad jie kažkaip savaime pasidaro, gal prezidentas juos vienas padaro, nežinau“, – ironizavo politikė.
Kur kas daugiau laiko G. Nausėda skyrė problemoms konstatuoti – tarsi verdamas jas ant iešmo, šalies vadovas nepasiūlė net menkiausio jų sprendimo būdo. Vietoj to tekste dominavo „kalbėti“, „įsiklausyti“, „reikia“ – tokie ir kiti panašūs bendro pobūdžio žodžiai dominavo pranešime.
Verslo atstovai, vertindami prezidento pranešimą, pastebėjo, kad probleminės sritys įvardytos gerai, bet faktiškai visur prabėgta paviršiumi – pritrūko konkretesnio recepto, kaip šalinti įsisenėjusius skaudulius.
„Pavyzdžiui, valstybės vadovas ypač pabrėžė investicijų svarbą, ir tai mums, stambiausius ir aktyviausius investuotojus į Lietuvos ekonomiką vienijančiai asociacijai, buvo itin svarbu išgirsti. Kita vertus, minčių ir idėjų, kaip gerinti verslo ir investicinę aplinką, šiek tiek pasigedome. Panašus įspūdis liko ir apibendrinant pastabas apie švietimą: iššūkių įvardyta daug, bet norėtųsi ir sprendimų“, – teigia Rūta Skyrienė, „Investuotojų forumo“ (IF) vykdomoji direktorė.
Kai kurie aspektai, pasak IF vadovės, privertė suklusti: ir toliau juntamas valstybės vadovo polinkis dalį svarbiausių šalies iššūkių spręsti didinant mokesčių naštą verslui – ir tik jam.
„Pasakyti keli pastebėjimai, bet gilesnės analizės ir sisteminių pasiūlymų, kaip tas problemas spręsti, nebuvo. Išskyrus gal tik pavienes, pvz., dėl NPD didinimo ar pan. Prezidentas nepaminėjo, kaip, jo nuomone, reikėtų gerinti investicinę aplinką, nepasiūlė, ką daryti teisėkūros kokybės užtikrinimo srityje – įstatymų ir jų pataisų labai daug, žmonėms ir verslui dažnai sunku viską sužiūrėti ir prie visko prisitaikyti, tad čia tikrai yra ką daryti. Taip pat gaila, kad nebuvo pasisakyta apie reguliavimo naštos didėjimą, apie tai, kad valstybė galėtų rasti resursų ir išlaidų valdymo bei reguliavimo srityse“, – savo pastabas išsako Leonardas Marcinkevičius, Lietuvos laisvosios rinkos instituto ekspertas.
Šiek tiek nustebino prezidento raginimas vienytis, „mažiau nekonstruktyvaus užsispyrimo ir užkulisinių žaidimų“. Tarsi ne jam buvo nesvetimi konfliktai – ir ne tik su valdančiaisiais: iš prezidentūros sklindantys pareiškimai vienais ar kitais klausimais neretai tapdavo visuomenės susiskaldymo priežastimi.
Galbūt vanodamas valdžią prezidentas šįsyk mestelėjo bent mažiausią akmenėlį ir į savo daržą – juk neklysta tik tie, kurie nieko nedaro... Gal kalbėjo apie savo atsakomybę?
Dėmės ir šįkart skaičiuojamos tik ant svetimo munduro.
„Apgailestaudamas turiu pasakyti, kad valdančiąją daugumą šiais metais taip pat teko ne kartą ginti nuo jos pačios neapgalvotų veiksmų. Puikus to pavyzdys – užmojai įšaldyti mažiausias pensijas gaunančių asmenų pensijų augimą. Tam kelią užkirto tik veto“, – įsisegti „medalį nepasibodėjo gynėjas.
Vis dėlto kadencijos pabaigoje (net jei jis ir keliauja į antrą) šalies vadovui logiška ir solidu būtų buvę kritiškai įvertinti ir apibendrinti savo veiklą. Tai rodytų prezidento brandą. Neabejotinai tokia laikysena sulauktų ir pagarbos, ir transliuotų viltį apie kiek kitokią antrąją G. Nausėdos kadenciją.
Atrodo, kad šio metinio pranešimo akcentai siejami su prezidento anksčiau išsakytais lūkesčiais dėl rudenį besiformuosiančios naujos valdžios, dėl kurios pasikeitimo jis neabejoja. Stebint G. Nausėdos flirtą su socialdemokratais jo rinkimų kampanijos metu, jau tada paaiškėjo, ant kokios kortos stato prezidentas.
Penktajame prezidento metiniame pranešime bene labiausiai nustebino itin menkas dėmesys užsienio politikai. Juolab kad esamas kontekstas reikalavo akcentuoti labai konkrečias užsienio politikos problemas.
Konservatorius Žygimantas Pavilionis pareiškė, kad G. Nausėda į pirmosios kadencijos pabaigą įsijautė į premjero pareigas arba į „premjero pareigų komentavimo pareigas“. Jis pridūrė, kad Ukraina metinėje šalies vadovo kalboje paminėta tik du kartus ir esą tik tarsi kontekste, „bet ne kaip vienas svarbiausių Lietuvos tikslų, nuo kurios pergalės ar pralaimėjimo priklausys Lietuvos likimas“.
„Net neužsimenama apie derybų su Ukraina ir Moldova pradžią, kurios formaliai prasideda šiandien! Derybos, kurios gali nulemti visą Ukrainos dešimtmetį! Prezidentas dar kartą praleido progą nubrėžti gaires, kurių visi kartu sieksime dėl Ukrainos įstojimo į ES ir NATO, – tuo labiau kad aplink stiprėja euroskeptikai, kurie darys viską siekdami sustabdyti Ukrainos kelią ir į ES, ir į NATO“, – dėstė parlamentaras.
Tenka konstatuoti, kad pagrindinė pagal Konstituciją prezidento atsakomybės sritis – užsienio politika metiniame pranešime liko podukros vietoje. O juk būsimų Seimo rinkimų partinių programų kontekste (ir būsimai Vyriausybei) būtų labai pravertusios prezidentinės gairės. Kad nenutiktų taip, kaip nutiko šioje kadencijoje, kai prezidentūra grojo maršus, o Užsienio reikalų ministerija džiazavo...
