Nykių pseudodebatų šleifas
Užsienio politikos ir nacionalinio saugumo srityje, išskyrus vieną pretendentą Eduardą Vaitkų, tvarkingai besilaikantį „partijos generalinės linijos“, didesnių pozicijų skirtumų įžvelgti sunku. Diskurse dominavo temą išmanantys ir geriau informuoti Gitanas Nausėda, Ingrida Šimonytė, racionalūs Dainius Žalimas ir Giedrimas Jeglinskas – nors pastarojo vertinimo plotis rodė, kad po prezidentinės kampanijos kostiumu slepiasi aptemptas karininko munduras.
Prezidentui koją kiek kišo jau jo vizitine kortele tapęs savo didelio vaidmens istorijoje šioks toks pervertinimas, nejučiomis „išlendantis“ jam vis paminint asmenines pažintis su garsiais Europos šalių politikais.
Užmirštama, kad žmonės nėra akli ir jie ypač vertina asmens kuklumą. Jų meilė ir pagarba yra tuo didesnė, kuo dažniau aukščiausiais karjeros laiptais užkopęs žmogus sugeba nusileisti į jų kasdienybę neišaukštindamas savęs.
Po dviejų debatų vakarų – užsienio politikos bei šalies saugumo didinimo klausimais – dar buvo vilčių sulaukti konkretikos ir pragmatiškos vizijos dėl šalies ekonomikos, tačiau būtent po šios dalies tapo aišku, kad paskutinių debatų net neverta laukti. Nes ten, kur nėra stiprių ekonominių pagrindų, neverta ieškoti vizijų, kurios paprastai pasižymi tuščiais pažadais, įkinkytais į populizmo vežimą. Jie galėtų būti priskiriami nebent regėjimams arba palankiai susiklosčiusioms aplinkybėms. Bet tai – jau ne racionalių rinkimų, o prezidentinės loterijos sritis.
Nevykusius debatus ekonomikos klausimais regėjome LRT eteryje šį pirmadienį – o juk jie turėjo ir galėjo tapti „žaidimą keičiančia tema“, nes nuo jos lemiama dalimi priklauso Lietuvos, kaip gerovės valstybės, turinys. Paradoksas, bet 7 pretendentai į tautos didžiavyrius (I. Šimonytė laidoje nedalyvavo, nes buvo išvykusi į Baltijos šalių premjerų susitikimą su Vokietijos kancleriu Olafu Scholzu) klimpo fragmentiškų ekonomikos klausimų smulkmėje.
Iš dalies dėl to buvo kaltas nacionalinis transliuotojas, užuot susitelkęs į Lietuvos ekonomikos konkurencingumą ir modernumą užtikrinančius sprendimus, vėlė dalyvius į piliečių emocijas pastaruoju metu kutenusias nekonstruktyvias ekonominio popso temas. Apie verslą kaip ekonominės gerovės stuburą apskritai nebuvo jokios kalbos – lyg jis būtų amžina nuodėmė šioje Marijos žemėje, jei neminėsime kelių beviltiškų bandymų įpūsti šlagerį „uždirbantys daugiau turi mokėti daugiau“ samprotavimuose apie mokesčius.
Tik G. Jeglinskas kažkuriuo momentu neapsikentęs pasiūlė „grįžti prie strateginės diskusijos“, tačiau taip ir nesulaukė jokios dalyvių reakcijos ar palaikymo. Šiuose pseudodebatuose dominavo ne protingų vyrų protingos įžvalgos, ką jie darytų ar siūlytų (jei taptų prezidentu), kad Lietuvos piliečiai gyventų klestinčioje valstybėje, o asmeniniai išpuoliai ir neargumentuota kritika oponentams ir net aptariamų klausimų neišmanymas.
Ko gero, šįkart racionalumu nustebino D. Žalimas, kuriam pasitarnavo jo profesiniai įgūdžiai, – jis atrodė labiausiai logiškas ir dažniau kalbėjo „į temą“ kad ir tokiu specifiniu klausimu kaip Socialinio draudimo fondas ir jo rezervo paskirtis. Jis vienintelis atkreipė dėmesį, kad visa pretendentų žadama mana rinkėjams neįmanoma, nedidinant ekonomikos produktyvumo.
Diskusijoje gerai jautėsi ir dabartinis prezidentas G. Nausėda, ko gero, vienintelis santūriau dėstęs poziciją apie mokesčius ir pensijų didinimą, atkreipęs dėmesį, kad jų didinimas sunkiai įmanomas be mokesčių didinimo. Nors į akis krito jo tarpais sunkiai valdomas susierzinimas reaguojant į tiesmukišką Igno Vėgėlės kritiką.
O kiti taškėsi saldžiais pažadais rinkėjams, per daug nesivargindami paaiškinti, iš ko ketintų finansuoti savo dosnumą ir, apsėsti azarto, rungėsi, katras daugiau pasiūlys žmonėms atsiimti iš pensijų fondų pinigų ar net apskritai juos panaikinti, – matyt, regėdami ateityje pasaulinį fenomeną, kai turtingą ir laimingą senatvę visiems užtikrins valstybinė lietuviška „Sodra“. Nors greičiausiai ponai, nejausdami atsakomybės, yra išskaičiavę, kad išvirtą košę teks srėbti jau kitiems politikams. Be to, visada lieka jau išbandytas kitų prezidentų variantas lemiamą akimirką permesti šią galvasopę dar vienai „mirtininkų“ Vyriausybei – juk tokių žemiškų problemų įgyvendinimas nėra aukštai esančio prezidento rūpestis, tiesa?
Labiausiai savo nekompetencija ir lozungais ekonomikos klausimais buvo nuspėjamas E. Vaitkus, kuris vietoj požiūrio į NT mokestį kažką „samprotavo“ apie PVM. Nusišnekant pretendentui, pagalvodavai, kad gal gydytoją klaidina jo patarėjas Zigmas Vaišvila, kuris studijoje vis šokinėjo iš vietos ir įkyriai kaišiojo kažkokius prirašinėtus popierėlius. Skirtingai nei dėl kitų kandidatų, bent jau žinome, kas pas jį sėdėtų ant galinės sėdynės Daukanto aikštėje...
Gal iš tiesų Lietuvai būtų geriau, jei būsimas prezidentas toliau laikytųsi nuo šalies vidaus politikos ir susitelktų į konstitucines savo užsienio politikos formavimo funkcijas, nes iš debatų tapo akivaizdu, kad, užuot ieškoję sinergijos su Vyriausybe, puoselėjant konkurencingą ir mus visus turtinančią šalies ekonomiką, pretendentai nusiteikę prisiimti Kalėdų Senelio vaidmenį, tiesa, su skylėtu dovanų maišu.
