Tikslas – aiškus, priemonės – migloje
Miuncheno ekonomikos tyrimų instituto „Ifo“ ekspertai prieš kelias dienas paskelbė savo naujausią tyrimą „EconPol“, kuriame konstatuota, kad iš 25-ių europietiškų NATO valstybių, įskaitant ir ant narystės slenksčio esančią Švediją, tik Lietuva ir Estija pasiekia ne mažiau kaip 2% BVP gynybos finansavimo tikslą ir kartu laikosi tvarkingų viešųjų finansų Mastrichto taisyklių, t. y. turi mažesnį nei 3% BVP biudžeto deficitą, o valstybės skola neviršija 60% BVP.
Lietuvoje krašto apsaugai 2023 m. skirta 2,58% BVP, o įskaitant bankų solidarumo įmoką – 2,7%.
Estija savo gynybos reikmėms praėjusiais metais skyrė dar daugiau – 2,73% BVP. Šiemet šį skaičių planuojama padidinti iki 3%.
„Ifo“ duomenimis, dar kelios NATO narės – Suomija, Graikija, Vengrija, Latvija, Lenkija, Rumunija, Slovakija ir Jungtinė Karalystė (JK) – gynybai pernai irgi išleido daugiau nei 2% savo ekonominės produkcijos. Tiesa, jų valstybės skola viršijo 60% arba biudžeto deficitas buvo didesnis nei 3% BVP.
VŽ primena, kad 2023 m. Vilniuje vykusiame Aljanso viršūnių susitikime buvo sutarta, kad 2% BVP gynybai turi tapti ne šios srities finansavimo „lubomis“, bet „grindimis“. Tačiau likusios 16 europietiškų NATO valstybių kol kas taip ir nėra pasiekusios 2% gynybos finansavimo „grindų“.
Nemažėjant grėsmei iš Rytų, Lietuvoje planuojama ieškoti papildomų finansavimo šaltinių, kad krašto gynyba būtų labiau stiprinama. Premjerė Ingrida Šimonytė praėjusią savaitę pakvietė partijų vadovus, verslo, kitų visuomenės grupių atstovus tartis, kaip būtų galima finansuoti krašto gynybą, kai nustos galioti dvejiems metams įvestas bankų solidarumo mokestis.
Anksčiau dalis politikų tikino, kad tvarus gynybos finansavimas galimas tik iš vieno šaltinio – mokesčių, tačiau dėl konkrečių priemonių turėtų būti siekiama platesnio sutarimo tarp partijų.
Kartu baiminamasi, kad rinkimų metais, kalbant apie naujus mokesčius, tai gali tapti vienu iš kovų įrankių, o rezultatas pasiektas nebus.
Ekonomikos ir inovacijų ministrė Aušrinė Armonaitė LRT radijui vakar aiškino, kad visų pirma viskas turi būti aiškiai iškomunikuota.
„Esu tikrai atvira, tokia geopolitinė situacija, kokia yra šiandien, diktuoja mums, kad reikia labiau finansuoti gynybą. Šaltojo karo metais šalys skirdavo ir 4 procentus nuo bendrojo vidaus produkto gynybai, galime tartis, bet reikia žinoti, kada, kiek ir kam tų pinigų reikia“, – sakė ji.
Ministrė stebisi, kad kalbos prasidėjo nuo naujo gynybos mokesčio, bet aiškiai nebuvo visiškai artikuliuota, „kiek finansų mums reikia papildomai surinkti, kam konkrečiai mums reikia surinkti ir kada mums reikia tų pinigų“.
Tuomet esą diskusijos būtų lengvesnės ir labiau suprantamos visuomenei.
Todėl, pasak A. Armonaitės, Lietuvos kariuomenė ir Krašto apsaugos ministerija turėtų aiškiai išdėstyti prioritetus.
Arvydas Anušauskas, krašto apsaugos ministras, teigia, kad kalbėti reikėtų ne apie konkrečią sumą, o apie papildomus darbus ir pajėgumus, kurių norima įgyti. Pavyzdžiui, nepaisant planuojamos sutarties, patrigubinsiančios oro gynybos pajėgumus, norima juos didinti dar labiau, o tai kainuotų „porą šimtų milijonų“.
Papildomi šarvuotosios technikos įsigijimai, pasak jo, irgi galėtų kainuoti „kad ir porą šimtų milijonų“.
Beieškant naujų didesnio šalies gynybos finansavimo šaltinių, nuošalėje neturėtų likti svarbūs „namų darbai“. Turime pasirūpinti, kad vokiečių brigada būtų greičiau įkurdinta Lietuvoje, kartu reikėtų stiprinti savo kariuomenę, toliau rengtis visuotinei gynybai etc.
Akivaizdu, kad brigados įkurdinimas pareikalaus nemažai lėšų – investicijų reikės užtikrinant vokiečiams tinkamą reikalingą karinę infrastruktūrą, taip pat ir civilinę. Kol kas nieko konkretesnio apie finansavimą nekalbama, sklando kone gandais paremtos versijos. Būtų neatleistina, jei, neradus sprendimo, iš kur paimsime pinigų, vėluotų vokiečių brigados priėmimas, dislokavimas. Juolab kad 2027 m. data (iki kada turėtų būti galutinai įkurdinta minėta brigada), toliau sklindant grasinimams iš agresyvaus kaimyno, ir taip atrodo gana tolima.
Ypač dabar, kai įvairūs karo ekspertai dėlioja „grafikus“, kada rusai atkurs savo karinę galią, kad užsimotų prieš NATO ar bent pabandytų „testuoti“ kurią nors rytinio Aljanso flango šalį. Užsimenama ir apie Baltijos šalis.
Bet kokia diskusija turi pabaigą, šiuo atveju, VŽ nuomone, geriau, jei ji būtų greitesnė ir ypač – rezultatyvi. Taip pat norėtųsi viltis, kad artėjant rinkimams nebus žaidžiama šalies saugumo korta, kad sprendimai ir susitarimai dėl tvaraus gynybos finansavimo bus ilgalaikiai ir peržengs politinio ciklo laikotarpį. Šalies saugumo labui.
