Tamsuoliai, besisūpuojantys biurokratijos pinklėse
O daryti visgi reikia, jei norime, kad mūsų šalyje veiktų pažangiausias technologines naujoves įsidiegę verslai, savo veikloje įgyvendinantys naujų koncepcijų sprendimus. Viena naujausių istorijų, aprašytų „Verslo žiniose“, gali kelti diskusijų tiek dėl verslo aplinkos mūsų šalyje, tiek dėl paties biurokratinio mechanizmo išvešėjimo.
Žinia, kad viena didžiausių mažmenininkių „Norfos mažmena“ prieš 5 metus pradėjo projektuoti modernų, automatizuotą sausų produktų sandėlį, į kurį planavo investuoti 20 mln. Eur, ir tik dabar gavo statybos leidimą, leidžia suprasti, kad kažkas visgi yra negerai.
Pats Dainius Dundulis, įmonės vadovas, kurio rūpestis – ne tik ši nauja investicija, bet ir aibė kitų (šiuo metu laukiama 25 statybų leidimų parduotuvėms), nelinkęs baksnoti pirštais į modernaus sandėlio projektą labiausiai vilkinusias institucijas ar gilintis į visą leidimo suteikimo grandinę. Jis tik užsimena, kad derinant projektus daugelis institucijų įveda papildomų saugiklių vien dėl to, kad apskritai yra linkusios nepasitikėti verslu.
VŽ kalbinti įvairių sektorių atstovai, kuriems aktualūs panašūs projektai, situaciją apibūdina labai panašiai: sunku judėti į priekį, kai nuolat sulaukiama pasipriešinimo. Ne spaudai dalindamiesi patirtimi, jie apgailestauja, kad tenka turėti reikalų su menkos kompetencijos valdininkais, rodos, gyvenančiais kitame laikmetyje ar kitoje dimensijoje.
„Jie turėtų domėtis, kas vyksta pasaulyje, kokios ten diegiamos naujos technologijos. Prisiminkime, koks pas mus buvo pasipriešinimas dėl medinių konstrukcijų, nors daugelyje šalių jos jau seniausiai naudojamos, nes pasitvirtino, kad yra nedegios ir atitinka griežčiausius priešgaisrinius reikalavimus. Nomenklatūrininkai turi mokytis, bet jie niekuo nesidomi, įstrigę savo koridorių labirintuose“, – sako ne vieną stambų projektą įgyvendinusios įmonės vadovas.
Kitam verslininkui, šiuo metu analizuojančiam automatizuoto sandėlio statybos galimybes ir besikonsultuojančiam su panašius projektus rengiančiais ekspertais, paaiškėjo, kad didžiausių problemų gal kilti siekiant atitikti priešgaisrinės saugos reikalavimus. Apie reikšmingą ugniagesių žodį projekte užsimena ir kito gamybinio objekto vadovas, kuriam teko laikyti „rimtą egzaminą“ iš visų saugos reglamentų, kol pavyko atitikti reikalavimus.
Kita problema, dėl kurios vilkinami leidimų išdavimai, – valdininkai paniškai bijo Specialiųjų tyrimų tarnybos, kuriai – irgi tenka pripažinti – nebūtų nebūdinga pradėti tyrimą skubotai.
Ramioje darbo vietelėje įsitaisiusiam biurokratui aišku: kai nieko nedarai, tai ir neklysti. Šitaip mąstydamas garantuotai išvengsi tarnybų dėmesio ir niekam neužkliūsi, juolab jei klestinti, vis daugiau investicijų pritraukianti valstybė rūpi mažiau nei asmeninė rami egzistencija. Sakysit, per daug ciniška? Aišku, galima rasti plačiau mąstančių, atsakingų viešojo sektoriaus tarnautojų, ir net labai puikių, tik, deja, nemažai jų jau buvę – pavargęs kovoti su apkerpėjusia sistema, bendru vangumu ne vienas idealistas jau pasitraukė.
Kartu norėtųsi tikėti, kad kyšininkavimo mastas valstybėje traukiasi, tik, gaila, vis girdėti, kad, norėdamas įsukti sistemos krumpliaračius, turi ieškoti pažįstamų ir aplinkkelių.
VŽ nuomone, kur kas daugiau vertės siekiant investicijų būtų ne iš skambiai pristatomų šalies vadovų misijų į užjūrio kraštus, siekiant rasti investuotojų, bet tiesiog iš paprasto ūkiškumo savame kieme – tiesiog leiskite verslui įgyvendinti savo sumanymus be papildomų beprasmių kliūčių, tai ir mokesčių surinksite daugiau.
Tai nereiškia, kad statybos priežiūros sistema turėtų veikti nuolaidžiau, anaiptol – tik efektyvesnė veikla gali padėti sutrumpinti statybų leidimų išdavimo, pastatytų objektų pridavimo procedūras.
REKOMENDUOJAME
