A. Foglia. Kaltos bankų reguliavimo taisyklės, kvailuti

Ar kuo daugiau bankų gelbstima valstybės lėšomis, tuo labiau įrodoma, kad kapitalizmas neveikia? Atrodo, kai kurie komentatoriai taip mano. Bet apie kokį kapitalizmą jie šneka? Bankininkystėje jau seniai nėra jokios rinkos drausmės ar kapitalizmo ženklo, ji yra vienas smarkiausiai reguliuojamų sektorių.

Kaip ir „Banco Popular“ bei kai kurių kitų bankų žlugimo atveju, kritęs „Silicon Valley Bank“ (SVB) yra dar vienas pavyzdys, kaip nė vienos iš daugybės riziką ribojančių taisyklių nepažeidusi įstaiga gali pernakt žlugti.

2008 m. pasaulinė finansų krizė apnuogino siaubingas bankų prižiūrėtojų iki tol ne vienus metus darytas klaidas. Visgi, užuot jas ištaisę ir gerai išsiaiškinę, kodėl tų klaidų buvo padaryta ir kaip jų išvengti, to meto politikai ir visuomenė pareikalavo, kad priežiūros institucijos tiesiog sustiprintų reguliavimą. Jos padarė, ko prašytos, ir dabar matome padarinius.

Pagrindinė šiuolaikinio bankų reguliavimo klaida yra reikalauti tik vos juntamo kapitalo rezervo. Tai praėjusio amžiaus liekana. Ji grįsta tuo kapitalo kiekiu, kurį laikė Japonijos bankai zombiai dešimtojo dešimtmečio viduryje, ir atspindi Bazelio taisykles (tarptautinę bankų veiklos reguliavimo sistemą) rašiusiųjų nenorą, kad Japonijos banke dirbantys kolegos pasijustų nepatogiai.

Po pasaulinės finansų krizės vėl buvo pernelyg gėda pripažinti, kokia didelė ši klaida. Tad politikos formuotojai ir prižiūrėtojai nusprendė veikti pamažu. Dėl to nuo 2007 m. kapitalo dalis tarp viso turto Europoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose padidėjo mažiau nei 30%. Taip, 1 lygio kapitalo pakankamumo koeficientai (nuosavas kapitalas ir rezervai, padalinti iš pagal riziką įvertinto turto) pagerėjo labiau, bet iš esmės tai buvo pasiekta pakoregavus skaitiklio ir vardiklio skaičiavimo taisykles. Jei iš bankų būtų buvę reikalaujama laikytis to paties pakankamumo koeficiento, kokį rizikos draudimo fondai už tokią pačią riziką taiko savanoriškai, kapitalas būtų patrigubėjęs.

[infogram id="9cc97948-58fb-48a3-8bee-e586063b5b4f" prefix="uIo" format="interactive" title="Po pasaulinės finansų krizės kapitalo reikalavimai buvo nepakankamai pakelti"]

Pažiūrėkite į SVB. Jis turėjo 200 mlrd. USD turto, iš kurių 86 mlrd. USD buvo būsto hipoteka užtikrinti vertybiniai popieriai, laikomi iki išpirkimo termino, kuris nesueis mažiausiai dešimt metų. Tačiau tikroji šių vertybinių popierių vertė tebuvo 71 mlrd. USD, vadinasi, atsiranda 15 mlrd. USD nuostolis. Tokio skirtumo buvo apsčiai iššluoti 12 mlrd. USD banko kapitalui ir tai buvo aiškiai nurodyta banko 2022 m. finansinėse ataskaitose.

Galiojantys „prudenciniai“ ribojimai leido SVB rizikingiems vertybiniams popieriams taikyti daugiau nei dešimt kartų kapitalą viršijantį svertą. Žinant šio turto nepastovumą, tai beprotybė. Net agresyvus rizikos draudimo fondas tokiu atveju nebūtų taikęs daugiau nei triskart kapitalą viršijančio sverto. Tačiau SVB leista veikti ir paskelbti 12% lygio kapitalo pakankamumo koeficientą nė kiek neperžengus „prudencinių“ ribų.

Taip prieiname prie antrosios pagrindinės neištaisytos bankų reguliavimo klaidos: prielaidos, kad mokumas priklauso nuo iki išpirkimo termino laikomų vertybinių popierių. Net „konservatyvūs“ bankų ekspertai, pavyzdžiui, buvęs vyriausiasis Anglijos banko ekonomistas Johnas Vickersas, atrodo, su tuo sutinka. Bet ar J. Vickersas paliktų indėlį banke, kuris nemokus pagal rinkos kainą? Ne, nepaliktų, kaip nepaliko ir SVB indėlininkai. Kai pagaliau suprato tai, kas turėjo būti aišku jau daug mėnesių, jie puolė kuo greičiau atsiimti pinigų.

Atrodytų, kad problema aktuali tik JAV. Europoje reguliuojami tiek įsipareigojimai (taikant grynąjį pastovaus finansavimo rodiklį), tiek turtas (taikant padengimo likvidžiuoju turtu rodiklį), tad tokia neatitiktis neturėtų susidaryti. Tačiau kad ir kokia saugi tokia tvarka gali atrodyti, tai taip pat reiškia, kad savo reguliavimu institucijos užgniaužė tarpbankinio skolinimo rinką ir tikriausiai pačius bankus. Kas dės indėlį į banką, kuris gali duoti tik mažesnę grąžą nei aukštos kokybės likvidusis turtas, į kurį patys bankai ir indėlininkai gali investuoti? Bankai taip ir liks tik prie mokėjimų verslo, bent jau iki tol, kol centriniai bankai išleis skaitmenines valiutas, kurios ir šią veiklą perduos centriniams bankams.

Tad norime kapitalizmo ar ne? Jei norime, turime atsikratyti neveikiančių taisyklių (ir reguliuojančių institucijų) ir nutraukti status quo, kur centriniai bankai kontroliuoja pinigų politiką darydami ilgai besitęsiančią, kintamą ir uždelstą įtaką ir taip veikia būsimas ekonomines sąlygas, kurių numatyti negali.

Taip pat turime nustoti manyti, kad banko indėliai yra vienintelis finansinis turtas, kurio kaina fiksuojama pagal nominaliąją vertę ir kurį garantuoja valstybė auklė. Jei bankai finansuotųsi, prekiaudami indėlių sertifikatais, tokios krizės kaip dabartinė nekiltų. „Silicon Valley Bank“ indėlių sertifikatai galėtų būti įkainoti 85% dėl likvidumą ar rekapitalizavimą gaubiančio neužtikrintumo. Bet tai niekad nebūtų pasibaigę masiniu indėlių atsiėmimu. Masiškai atsiimti indėlių puolama tik tokiu atveju, jei pirmieji 85% žmonių juos atgautų nominaliąja verte, o paskutiniams 15% neliktų nieko.

Komentaro autorius – Antonio Foglia, „Banca del Ceresio“ valdybos narys ir Naujojo ekonominio mąstymo instituto Pasaulio partnerių tarybos narys.

Autorių teisės: „Project Syndicate“, 2023 m.