E. Leontjeva. Bankų mokestis, kuris kirs ne bankams

Lietuvos banko tyrimai nustatė, kad neįprastą bankų pelną lėmė „perteklinis likvidumas“. Kas slepiasi už šio įmantraus termino? Paprastai kalbant, tai pertekliniai pinigai. Iš kur jie? Nuo pandemijos pradžios pinigų kiekis euro zonoje padidintas ketvirtadaliu, o Lietuvoje – trečdaliu. Monetarinis ir fiskalinis skatinimas sukūrė pinigų perteklių, kuris ir tapo regimas indėlių pavidalu.

Juk kiekviena ES subsidija, kiekvienas kreditas bankų sistemoje virsta einamąja sąskaita – t. y. papildo indėlių pusę. Ir tuomet gali būti naudojamas kaip šaltinis naujam kreditui, kuris vėl pavirsta indėliu. Štai, iš kur tas perteklius. Štai, kodėl ekosistemoje nėra jokių paskatų didinti palūkanas už žmonių indėlius. 

Lėšas, kurių nepaskolina, komerciniai bankai laiko ECB – toks jau yra jo taikomas verslo modelis. ECB ėmus didinti palūkanas, šios padidėjo ir už bankų rezervus, laikomus ECB. Ar tai aukso amžius bankams? Jie ką tik išgyveno nulinių palūkanų dešimtmetį, o dabar gyvena ekonominės krizės ir susitraukimo laukimu. Šąlanti ekonomika reiškia, kad daugės skolininkų, nepajėgių grąžinti kredito, ir JAV bankų pavyzdys verčia visus suklusti. „Perteklinis likvidumas“ gali išgaruoti per valandą.

Todėl rūpintis reikia bankų stabilumu ir pasitikėjimu, o ne vilnos kirpimu, netyčia galinčiu bankams nuleisti kraują. Lyginti neįprasto nulinių palūkanų dešimtmečio rezultatus su dabartiniu, dar ir neįvertinant per ketvertą metų įvykusio augimo bei viską išpūtusios infliacijos, yra nelogiška.

Tai, kad ekonomikos kraujagyslėse yra susikaupę perteklinių pinigų, siunčia SOS signalą pinigų politikos architektams. Tai, kad jie jaučiasi nepajėgūs spręsti problemos iš esmės, keičiant pinigų politiką, yra papildomas SOS. Vadinasi, ir toliau pinigų apyvarta bus sutrikusi, pažeidžianti esmines ekosistemos proporcijas. Tai reiškia perskirstymą, kuris visuomet turi savo laimėtojus ir pralaimėtojus. Naujojo žodyno kalba – tuos, kurie gauna „nepelnytus“ pelnus ir… nuostolius. Tarp laimėtojų ekonomikos teorija nurodo kredito gavėjus, valstybės iždą. Ar vienus kas ketvirtį bus žadama apmokestinti, o kitiems – atlyginti praradimus?

Kadangi nauju mokesčiu norima apmokestinti net ne pelną, o „grynųjų palūkanų pajamas“, tai vers bankus mažinti savo rizikas ir pasiekti galutinį „normalų pelną“ su minimalia rizika. Tai lems ne indėlių palūkanų augimą, kurio tikisi valdžia, bet kreditų mažėjimą ir saugiai į ECB įdėtų rezervų augimą. Ar dėl neapdairaus mokestinio kišimosi mūsų bankų sistema nepatirs transformacijų, kenksmingų visai ekosistemai? 

Nekaip atrodo šis mokestis žvelgiant ir į naujų bankų atsiradimo bei konkurencijos didinimo perspektyvas. Kas ryšys investuoti į mažą rinką, kurioje taikomi išskirtiniai mokesčiai? Ispanijoje įvestą mokestį jau kritikavo ECB, jis teigė, kad šis gali sutrikdyti pinigų politikos veikimą ir paveikti finansinių paslaugų įkainius. O mes prie aukštų geopolitinių rizikų pridėsime dar vieną. Ir ši veiks ne tik bankus, bet kada galės persikelti ir į kitą „nepelnytų pelnų“ sektorių.

Poreikis finansuoti karo infrastruktūrą yra rimtas argumentas. Pernelyg rimtas, kad leistume sau prabangą sieti tai su nežinia kada priimamu ir kiek pajamų realiai sugeneruosiančių bankų mokesčiu. Jei mūsų visų saugumui šių išlaidų reikia kuo skubiau, būtina priimti biudžeto įstatymo pataisas arba skolintis, išleisti obligacijas, prieinamas žmonėms, reikia veikti atsakingai ir greitai. Sieti šalies apsaugą su bankų galbūt sumokamų mokesčių apimtimi – neatleistinas delsimas.

Komentaro autorė – Elena Leontjeva, Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentė