X. Vivesas. Ar SVB yra ankstyvas galimo pavojaus šauklys?

SVB veikla buvo orientuota į startuolius ir rizikos kapitalo fondus – gana siaurą indėlininkų grupę, kuri, vos pajutusi pirmąją grėsmę, greitai atsiėmė 42 mlrd. USD, t. y. maždaug ketvirtadalį banko indėlių. Vyksmas įsibėgėjo taip staiga, kad Federalinė indėlių draudimo korporacija (angl. Federal Deposit Insurance Corporation, FDIC) buvo priversta įsikišti nesulaukusi pirmadienio. Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad 96% SVB indėlių nebuvo apdrausti, klientai turėjo rimtą pagrindą panikuoti.

Kas gi nutiko? Galima sakyti, kad tai buvo netikėta iš pirmo žvilgsnio apdairaus sprendimo pasekmė. Technologijų bumas pandemijos laikotarpiu smarkiai padidino SVB indėlius, todėl jis nusprendė didelę jų dalį investuoti į JAV iždo ir hipotekines obligacijas. Nors jų grąža nebuvo didelė, vis dėlto pelnas buvo įmanomas, nes dėl itin žemų palūkanų normų SVB praktiškai nepatyrė jokių palūkanų išlaidų, susijusių su klientų indėliais.

Tačiau tada JAV Federalinis rezervas pradėjo didinti palūkanų normas beveik beprecedenčiu tempu ir sumažino SVB privalomuosius įnašus. Priverstas didinti privalomuosius įnašus, kuriuos mokėjo už indėlius, bankas bandė parduoti ilgo termino obligacijas ir pirkti trumpo termino obligacijas, kurių pajamingumas yra didesnis. Tačiau obligacijų portfelio vertė staiga tapo 15 mlrd. USD mažesnė už jo įsigijimo kainą, o bankas jau buvo patyręs 1,8 mlrd USD nuostolį, pardavęs obligacijas, kad patenkintų indėlių atsiėmimo reikalavimus. Nesugebėjus pritraukti papildomo kapitalo, SVB likimas jau buvo nulemtas, kai praėjusį ketvirtadienį pasklido gandai apie problemas ir pagrindiniai rinkos veikėjai patarė atsiimti indėlius.

Taip atsirado potenciali SVB žlugimo sisteminė rizika. Daugelis kitų bankų taip pat turi didelius ilgo termino vertybinių popierių portfelius, kuriuos pardavus prieš įsipareigojimų įvykdymo terminą dėl per pastaruosius metus smarkiai padidėjusių palūkanų normų patiriami dideli nuostoliai. FDIC teigimu, nuo 2020 m. balandžio mėn. į indėlius buvo pervesta daugiau nei 4 trln. USD, tačiau tik 10% visos sumos buvo panaudota skolinimui, o apie 50% – vertybiniams popieriams pirkti. Praėjusių metų pabaigoje komercinių bankų potencialūs nuostoliai siekė iki 600 mlrd. USD. Jei bankams reikės likviduoti savo pozicijas, šie nuostoliai gali tapti realūs.

Tokia padėtis ypač grėsminga visiems mažesniems bankams, kurių indėlių bazė yra koncentruota. SVB kilo ypatinga rizika, nes nemažai jame laikomų verslo įmonių indėlių buvo neapdrausti, ir jiems palūkanų normų kilimas tapo itin nepalankus. Be to, didėjant palūkanų normoms SVB turtas nebuvo perkainotas, bankas specializavosi skolinimu technologijų srityje (kurio paklausa mažėjo), o jo vertybinių popierių portfelis nebuvo apdraustas kintamosiomis palūkanų normomis.

Kadangi šiandien bankų kapitalizacija (ir likvidumo atsargos) yra daug geresnė nei įsibėgėjus 2008 m. pasaulinei finansų krizei, didesnės įstaigos turėtų būti pajėgios atlaikyti audrą, ypač dabar, kai JAV reguliavimo institucijos parengė naują bendrą finansinio stabilumo stiprinimo priemonę indėliams apdrausti. Tačiau, kaip ir per 9-ojo dešimtmečio taupymo ir paskolų krizę, daugelis mažesnių įstaigų, kurios taiko tarpusavyje susijusias strategijas, vis tiek gali sukelti sisteminę problemą. Kadangi šios įstaigos nebuvo tinkamai testuotos nepalankiausiomis sąlygomis, nes D. Trumpo administracija panaikino tam tikras Doddo-Franko įstatymo nuostatas, reguliavimo institucijos turės stebėti, ar neatsiras naujų finansinių pažeidžiamumo situacijų.

SVB žlugimas taip pat gali turėti neigiamų pasekmių technologijų sektoriui ir inovacijoms apskritai, nes šis bankas dirbo su maždaug puse visų JAV technologijų ir gyvybės mokslų rizikos kapitalo įmonių. Šiuo atveju žala gali būti net didesnė, ypač tuo metu, kai technologijų sektorius patiria padidintų palūkanų normų pasekmes. Jungtinės Karalystės iždo kancleris Jeremy’is Huntas jau įspėjo, kad SVB žlugimas kelia rimtą pavojų technologijų ir gyvybės mokslų bendrovėms, o Jungtinė Karalystė šiuo metu rengiasi pasiūlyti šiam sektoriui piniginę paramą.

JAV iždo sekretorė Janet L. Yellen jau kurį laiką primygtinai reikalavo, kad po 2008 m. investuotojams ir savininkams nebeturi būti teikiama jokia finansinė pagalba valstybės lėšomis. Tačiau visai kas kita yra valstybės lėšomis gelbėti neapdraustus verslo įmonių indėlius, kad būtų išvengta darbo užmokesčio mokėjimo sutrikimų. Bet net jei juos gelbėti verta, kyla neatsakingo elgesio rizika. Prezidentas Joe Bidenas pareiškė, kad bus padaryta „viskas, ko reikia“ siekiant numalšinti sisteminį sutrikimą.

Tai taip pat reiškia gilesnę įtampą įgyvendinant pinigų politiką. Centrinių bankų misija yra kontroliuoti infliaciją ir palaikyti finansinį stabilumą. Per tokį trumpą laikotarpį dar negirdėtu mastu didindami palūkanų normas, jie galimai pakeitė vieną imperatyvą kitu. Didesnės palūkanų normos lėtina ekonomikos augimą, tačiau jos taip pat didina skolų naštą ir nulemia daugiau verslo žlugimo atvejų, o tai savo ruožtu turės įtakos skolintojų mokumui.

Be šio netiesioginio poveikio, SVB atvejis atskleidžia ir tiesiogines pasekmes. Padidinus palūkanų normas, obligacijų portfeliai patyrė vertinimo nuostolių, todėl atsirado naujų finansinių pažeidžiamumo situacijų. Jei daugiau bankų bus priversti likviduoti savo portfelius, jie patirs didelių nuostolių. Tas pats laukia ir centrinių bankų, jei kiekybinio griežtinimo proceso metu jie parduos savo vertybinių popierių atsargas prieš įsipareigojimų įvykdymo terminą.

Kiekvienas vairuotojas žino, kaip pavojinga staigiai stabdyti automobilį posūkyje. Tačiau panašu, kad centriniai bankai nusprendė spausti stabdžių pedalą netinkamiausiu metu, taip padidindami avarijos riziką. Laimei, dabar bent jau turime geresnes oro pagalves.

 Komentaro autorius – Xavieras Vivesas, IESE verslo mokyklos ekonomikos ir finansų profesorius  

 Autoriaus teisės: „Project Syndicate“, 2023 m.