I. Buruma. FIFA kvailystės Pasaulio čempionate

Žinoma, kad ne. Jis nevienija net šalių. Brazilijoje futbolo komandos geltoną ir žalią spalvą savo kampanijai pasirinko neseniai iš posto pasitraukusio prezidento Jairo Bolsonaro (kurį palaikė Neymaras) rėmėjai ir tai sukėlė prezidento Luizo Inacio Lulos da Silvos, (kurį palaikė komandos treneris Tite ir plaukus nusišviesinęs puolėjas Richarlisonas) šalininkų nepasitenkinimą.

Mintis, kad sporto renginys gali vienyti pasaulio tautas, yra sena, įkyri ir kilo tada, kai 1896 metais Baronas Pierre'as de Coubertinas sugalvojo šiuolaikines olimpines žaidynes. Šio barono ir daugybės jo įpėdinių sporto pareigūnų įsivaizdavimu, sportas privalo peržengti politikos, tarptautinių įtampų ir bet kokių kitų nesutarimų ribas. FIFA taip pat fantazuoja apie pasaulį be politikos, kuriame konfliktai lieka už žaidimo aikštelės ribų.

Tiesą sakant, sprendimas surengti šių metų čempionatą Katare – mažytėje daug naftos turinčioje šeicho valdomoje teritorijoje, neturinčioje futbolo istorijos, kurioje vietiniai beveik nesidomi šiuo žaidimu – pats savaime yra politinis. Šią šalį valdantis emyras troško prestižo, kurį suteikia pasaulinis renginys, ir Kataras turėjo pakankamai pinigų, kad galėtų jį nusipirkti. Kalbama, kad į balsų teisę turinčių FIFA pareigūnų kišenes įslydo stori vokai. Be to, FIFA gavo dosnų atlygį, pardavusi transliacijos teises „Al Jazeera“, Kataro valstybės finansuojamam televizijos kanalui.

Akivaizdu, kad FIFA ne itin jaudinosi dėl prastos Kataro reputacijos, kurią suformavo žmogaus teisių pažeidimai, darbuotojų migrantų išnaudojimas ir įstatymai, kuriais baudžiama už homoseksualumą. Tikrai ne daugiau nei tarptautiniai sporto pareigūnai jaudinosi dėl dar labiau abejotinos reputacijos anksčiau rungtynes rengusių šalių. Juk pagaliau ankstesnis pasaulio čempionatas buvo surengtas Rusijoje, kuriai tuomet jau buvo taikomos tarptautinės sankcijos. O 1936 metų olimpinės žaidynės vyko Hitlerio Berlyne.

Tačiau tai, kad mažytis Kataras, pirmoji arabų pasaulio šalis, kurioje buvo surengtas pasaulio futbolo čempionatas, turi tokią didelę įtaką, rodo, kaip pastaruoju metu galios svertai pasikeitė. Ir FIFA (kaip ir Tarptautinis olimpinis komitetas) visada paklūsta tiems, kas turi pinigų – FIFA aiškiai parodė, kad nei žaidėjai, nei atvykstantys garbingi svečiai iš Europos neturėtų dėvėti rankos raiščių su žodžiais „OneLove“ (Viena meilė). Toks žmonių teisės mylėti ką ir kaip jie nori palaikymas buvo vertinamas kaip politinis pareiškimas, o juk FIFA negali leisti painioti sporto ir politikos.

Tik FIFA tai gali ir daro. Irano, Saudo Arabijos ar Kataro futbolo gerbėjams tikrai buvo leidžiama demonstruoti solidarumą su Palestina futbolo stadionuose mojuojant Palestinos vėliava. Jei Nyderlandų sporto ministrei Conny Helderbuvo buvo leista įsisegti tik mažytį „OneLove“ ženkliuką, tai greta jos sėdintis Kataro pareigūnas ramiai ant rankos rišosi gerai matomą palestiniečių raištį.

Atvirai prieš draudimą remti lytinę laisvę protestavo tik Vokietijos komanda nuotraukoje užsidengdama burnas. FIFA jiems iškart liepė liautis arba teks susidurti su rimtomis pasekmėmis. Bet kokia kritika dėl žmogaus teisių pažeidimų Katare iš karto buvo atremiama kaltinimais rasizmu, kuriuos palaikė FIFA vadovaujantis šveicaras Giannis Infantino, priminęs kolegoms europiečiams apie „3.000 metų trukusį“ Vakarų imperializmą. Taip pat buvo uždrausti marškinėliai su žodžiais „moteris“ ir „laisvė“, kad neerzintų Irano teokratijos, nes tokiais šūkiais prieš ją protestuojama Irane.

Tiek tos tarptautinės vienybės. Lygiai taip pat nėra ir nacionalinės vienybės. Buvo įdomu pamatyti daugybę Irano moterų tribūnose be galvos apdangalų stebint savo nacionalinę komandą. Dar įdomiau tai, kad demonstracijų dalyviai Teherane ir kituose Irano miestuose, protestuodami prieš režimo siekį prisidengti futbolo komandos pergalių spindesiu, džiūgavo, kai jų komanda pralošė ne kam kitam, o Jungtinėms Amerikos Valstijoms.

Nuostabu ir tai, kad prieš pirmąjį susitikimą su Anglija patys Irano komandos žaidėjai atsisakė giedoti savo valstybės himną. Irano Islamo revoliucijos sargybinių korpusas įspėjo juos nekartoti šio drąsaus atviro nepaklusnumo žingsnio remiant gimtinėje likusius demonstracijų dalyvius.

Dar buvo nepaprastas jaunos Vokietijos komandos pralaimėjimas, nors komanda stengėsi pateisinti su ja siejamus lūkesčius. Kaip ir daugelis nacionalinių komandų, Vokietijos rinktinė yra daugiatautė. Vienas žaidėjų – Ilkay'us Gundoganas – yra turkų kilmės. Geriausio rinktinės aikštes vidurio žaidėjo Jamalo Musialos tėvas yra iš Nigerijos. O geriausias Vokietijos gynėjas Antonio Rudigeris yra musulmonas, kurio motina yra kilusi iš Siera Leonės.

Kai šiai komandai nepavyko prasibrauti į eliminacinį etapą tik todėl, kad Ispanija pralošė Japonijai, konservatyvūs žinovai Vokietijoje kaltę vertė tradicinės vokiškos kovingumo dvasios stokai. Kraštutinių dešiniųjų pažiūrų partijos „Alternatyva Vokietijai“ (vok. „Alternative fur Deutschland“) nariai netgi pareiškė, kad tos dvasios nebuvo dėl to, kad komanda norėjo ryšėti vadinamosios „woke“ kultūros (judėjimas, kurio aktyvistai siekia didesnio socialinio teisingumo ir kitų tikslų – vert. past.) „OneLove“ rankos raiščius. Dar prieš šį pasaulio čempionatą tam tikruose dešiniojo sparno sluoksniuose ši mišri nacionalinė komanda buvo užsipuolama už tai, kad iš tiesų nėra vokiška.

Viena iš modernaus futbolo ironijų yra ta, kad nacionalinės komandos kursto aistras savotiškame karnavaliniame patriotinio palaikymo spektaklyje. Štai kodėl valstybių vadovams patinka puoštis savo šalies futbolo komandos spalvų drabužiais. Tačiau patys žaidėjai dažniausiai žaidžia įvairiose Europos komandose, todėl yra komandos draugai. Jie kalba keliomis kalbomis ir neretai artimai draugauja už aikštelės ribų, todėl yra visiškai netinkami tokio šovinizmo simboliai. Jie priklauso nepaprastai turtingam, išties kosmopolitiškam elitui – būtent tokiam, kokio mėgsta nekęsti dešiniojo sparno populistai.

Taigi, futbolo žvaigždės tam tikru požiūriu yra vieningos, net jei pasaulio čempionatas daugiau nieko ir nevienija. Vis tik galima suprasti, kodėl FIFA pasirinko šį šūkį. Šūkis „Pasaulį suka pinigai“ skambėtų pernelyg sąžiningai.

Komentaro autorius - Ian Buruma, Knygų autorius

 Autoriaus teisės: „Project Syndicate“, 2022 m.