A. Januška. Akis, kuri nemato toliau blakstienų

Publikuota: 2022-07-01
Vladimiro Ivanovo (VŽ) nuotr.
svg svg
Vladimiro Ivanovo (VŽ) nuotr.
Signataras

„Nekenčiu nežinojimo, menkos vaizduotės, akies, kuri nemato toliau už savo blakstienas. Viskas yra įmanoma. Kai kalbame supykę, pyktis bus mūsų tiesa. Kai kalbame su meile ir gyvename meile, tiesa meilėje bus mūsų paguoda. Tai, kas jūs esate, riboja tik tai, kuo jūs manote, kad esate.“ (Egipto mirusiųjų knyga)

Visi sutinka, kad pasaulis po Ukrainos karo niekada nebebus toks, koks buvo. Bet kaip tą naują Europą ir pasaulį šiandien pradėjo matyti kelių didžiausių Vakarų šalių lyderiai, žadina iš optimizmo iliuzijų. Už nuolat kartojamos išorinės mantros, kad Ukraina negali pralaimėti ir kad ji pati spręs savo likimą, slypi gilūs vidiniai šešėliai. Prancūzijos prezidentas, tęsdamas savo lyderystės eksperimentus, mato tik Vladimiro Putino „klaidą“, kurią galima ištaisyti tik jo nepažeminus, o tai reiškia vėl jam grąžinus Europos saugumo veto teises.

Vokietijos socialdemokratai ir jų lyderis („mes per daug kalbame apie ginklų tiekimą ir per mažai – apie gyvenimo kaštus“), uždarę „Nord Stream 2“ ir paskelbę apie ambicingą apsiginklavimo programą, moko Volodymyrą Zelenskį tramdyti „vaikiškas“ emocijas ir neįsivaizduoja Europos gyvenimo be Rusijos. V. Putinas save mato Petru I, „Rusijos“ žemių surinkėju, o Vokietijos kancleris išgyvena kaizerio kompleksą – nenori būti kaizeriu Vilhelmu II, stūmusiu Europą į Pirmąjį pasaulinį karą. Kai kurie Lenkijos politikai pradėjo klausti – tai prieš ką ginkluojasi Vokietija? O štai JAV valstybės sekretorius Antony Blinkenas nemato Rusijos grėsmės ir mato tik Kiniją. Kaip kritiškai įvertino kai kurie JAV politikos komentatoriai, šita administracija negali atsikratyti senų Baracko Obamos laikų vizijų ir nesuvokia, kad geriausias Kinijos sutramdymas yra nugalėti Rusiją. Šie požiūriai padeda giliau suvokti priežastis, kodėl Ukrainai nėra pakankamais kiekiais teikiama ginkluotė – iš tiesų atrodo, kad  nėra norima, jog karo ateitį savarankiškai spręstų geriau ginkluota Ukrainos kariuomenė. Ateitis parodys, ar dalis šių asmenų neatsistos istorijoje šalia Arthuro N. Chamberlaino, kaip blogiausių užsienio politikos sprendimų simboliai. 

Kiek tęsiasi karas Ukrainoje? Jau ilgiau nei Suomijos žiemos karas! Ne visai sąžiningas karas iš Vakarų perspektyvos, kai Europos saugumas ginamas, nesiekiant bent dalinio pariteto su Kremliaus pajėgumais, tiekiant modernesnius ginklus, o ne keičiant savo pačių senus tankus į naujesnius. 

Nemokami naujienlaiškiai į savo el. pašto dėžutę:













Svarbiausios dienos naujienos trumpai:



 

Nužudyta dešimtys tūkstančių  žmonių, kasdien vidutiniškai žūva daugiau nei 100 Ukrainos karių, apie 7 milijonai ukrainiečių pabėgėlių, sunaikinti ištisi miestai, Ukrainos biudžetui kas mėnesį reikia papildomų milijardų eurų, kad minimaliai galėtų palaikyti valstybės gyvybę. Sankcijos žaloja Rusiją, bet energetikos pinigai milijardais vis dar atiduodami Kremliui ir lėtas ekonomikos smukimas automatiškai nereiškia Kremliaus karinės griaunamosios galios mažėjimo.  

Visas pasaulis nesusivienijo prieš Kremlių, dalis pasaulio iš karo siekia naudos, elgiasi oportunistiškai (kaip Turkija, Indija, Vengrija). Apklausos rodo, kad dalis ES šalių visuomenių dėl Rusijos sukelto karo kaltina JAV ir NATO.  

Šiandien tai jau yra Vakarų demokratijų ir imperinės Rusijos kova, stengiant sulaikyti Petro I mentaliteto Kremlių nuo „žemių susirinkimo“, kurį, deja, euroatlantinė erdvė nelaimi su tokia galia ir greičiu, kuriuo mes įsivaizduojame, kad galėtų. Mes turime laikrodžius, Kremlius turi laiko, ir nors laikas žaloja Ukrainos ir Vakarų ekonomikas, mums nepakanka politinės lyderystės užbaigti Ukrainos išvadavimą su visa Vakarų sunkiosios ginkluotės galia. Bijomasi nuovargio, Vakarus valdo ir branduolinio karo (pagrįsta) baimė, todėl Senoji Europa, kuriai tiesiogiai negresia Kremliaus okupacija, labiau linkusi branginti „taiką“, kad ir aukojant ateitį ar teritorijas. 

Karo pradžioje dar buvo galima šalin nuvaryti neraminančias mintis, kad puolamųjų ginklų netiekimas Ukrainai tėra logistiniai ir biurokratiniai nesklandumai, bet šiandien to, kaip akivaizdaus fakto, turinčio savas priežastis, nebeįmanoma ignoruoti. Na pasakė JAV ir NATO, kad nekariaus su Rusija, negins Ukrainos, buvome priversti stebėti Mariupolio agoniją, kai Vakarai negebėjo ryžtis net saugomam humanitariniam koridoriui, bet dar buvo vilties, remiantis optimizmu, kad Vakarai taip suvienyti, kad negalės ilgai stebėti ir laukti naujų Bučų. Beveik kasdienis V. Zelenskio kartojimas, kad mums trūksta ginklų, kad dėl to žūsta ukrainiečiai, kol kas nepakeičia didžiųjų valstybių pozicijų, neužtikrinančių Ukrainai pakankamo ginklų tiekimo. 

Kiek tęsiasi karas Ukrainoje, tiek tęsiasi mūsų pačių apmąstymai apie save, apie Vakarų  ir Europos civilizacijos atsakomybę. Pirmoji euforija apie mūsų vienybę praėjo, dabar matome, kad nesutarimai, „karas“ atsivėrė jau tarp naujosios ir senosios Europos. 

Žmogaus orumas yra absoliučiai fundamentali ES vertybė, Vakarų civilizacijos pagrindas, kaip alternatyva Rusijos orkų visuomenei, kur žmogaus individualumas ir  gyvybė tiesiog  yra niekis. Todėl kompromisas tarp orkų ir žmonių neturėtų būti įmanomas. Bandymas išsaugoti orkų veidą yra žmogiškumo ir orumo pažeminimas, kas ypač prancūzui turėtų būti labai aišku. Kai kalbama ne apie vaikų žudymą, o apie V. Putino klaidą, tai tas žodis „klaida“ yra pats netinkamiausias žodis  Emmanuelio Macrono naratyve apie V. Putino nežeminimą ir keršto nepriimtinumą.  

Taika be teisingumo nėra ilgalaikė. Neaišku, ar pats žodis „taika“ čia yra tinkamas, nes tai tik karo atidėjimas. Mes jau patyrėme po 2014 m., kad Rusijai tai tėra laikinos paliaubos persigrupuoti ir pulti. Jei po naujos „taikos“ vėl ateitų karas Ukrainoje, sunku būtų moraliai tikėtis tokio pat Ukrainos pasipriešinimo, nes tai būtų blogiau nei išdavystė. E. Macrono lyderyste traukiama Senoji Europa vėl ruošiasi lipti ant to paties grėblio. Ciniškiausia šioje naujoje „priversime taikai“ istorijoje yra tai, kad E. Macronas pataikauja daliai kairiųjų prancūzų parlamentinių rinkimų kontekste.  

JAV prezidentas pareiškė V. Zelenskiui skaudžią pastabą, kad Ukraina laiku neišgirdo apie besiartinantį karą. Kažin ar tai teisinga. Kai Lietuva su Lenkija tampėsi su „pabėgėliais“, jau tada kalbėjome, kad tai gali būti didesnio plano dalis, preliudija į kažką kur kas baisesnio. Ukrainiečiai jau spalį aiškiai kalbėjo, kad karo tikimybė yra labai didelė, beveik tiksliai nuspėjo puolimo kryptis. Kaip dabar žinome, maldavo suteikti ginklų gynybai. Ilgą laiką atsako nebuvo, vietoj to girdėjome save drąsinančius šūkius apie „branduolines“ sankcijas, kurios turės sustabdyti V. Putiną, bet kurios turėtų būti įgyvendinamos palaipsniui, nes kitaip nebus dėl ko derėtis su V. Putinu. Dabar tas naivumas (vėl A. Blinkenas) apie derybas su V. Putinu dėl sankcijų atrodo kaip visiškas nesusipratimas. Kaip ir E. Macrono vasario pradžios „tarpininkavimo“ misija, po kurios jis paskelbė, kad V. Putinas pažadėjo jam deeskaluoti situaciją (net Kremliaus rusai šaiposi, įvedę naują veiksmažodį į rusų kalbą, reiškiantį tuščią savagarbišką veikimą, – „makronit“). Pridėkime JAV prognozes (paremtas didžiule galybe politikos protų ir analitinių centrų ekspertizių) dėl Afganistano kariuomenės rezistencijos, apie Ukrainos galimą žlugimą per tris dienas, apie Rusijos karinių pajėgumų galimybes (pervertinimą) ir galime pagalvoti, kad paprasti Rytų Europos gyvenimo šalia Rusijos patyrimo instinktai, istorinė išmintis nėra blogesnis ateities numatymo instrumentas nei visa JAV demokratų analitika. 

Todėl mums reikėtų ilgai ir gerai pagalvoti, ar tikrai JAV valstybės sekretorius A. Blinkenas yra teisus, kai net šiandien teigia, kad Rusija, nors yra grėsmė taisyklėmis pagrįstai tarptautinei tvarkai, pati save neutralizuoja ir dėl to tėra laikinas iššūkis. O didžiausia problema, anot jo, yra Kinijos globalios ambicijos. Naujoji Europa tai šiandien gali jausti kiek kitaip. Jau šimtus metų, kaip Rusija yra agresyvi imperijos atkūrėja, kokia garantija, kad Rusijos imperinė istorija baigiasi dabar? 

Pats liūdniausias faktas apie Vakarų „vienybę“ ir strateginę discipliną, kurį atskleidė pasiruošimas atnaujinti seną NATO strategiją Madrido vadovų susitikimui, kad iki šiol tarp NATO šalių egzistuoja tokie skirtumai dėl Baltijos šalių gynybos ir kad Baltijos šalių gynyba yra traktuojama kaip derybų objektas, dėl kurio tenka „kovoti“ su kitomis šalimis, tokiomis kaip Prancūzija. 

Karas Ukrainoje parodė dar vieną svarbų dalyką apie mūsų gynybą. Prisiminkime, kad iki 2014 m. Lietuva aukščiausiu lygiu neigė būtinumą 2% BVP skirti gynybai („nėra tokio reikalavimo“). Paskui buvo paskelbta, kad NATO paruošė gynybos planus Lietuvai ir mes esame saugūs (dar buvo epizodas, kai Turkija bandė blokuoti pastangas NATO gynybos planų atnaujinimui). O dabar, vykstant debatams apie NATO strateginės koncepcijos atnaujinimą Ukrainos karo kontekste, pamatėme, kad visi tie planai buvo nepakankami. Iki šiol tam tikra prasme gyvenome iliuzijoje, apsiriboję mažiausia iš galimų atgrasymų – ištemptos vielos (NATO bataliono) atgrasymo strategija (angl. tripwire defence), kai, įžengus priešui, prasideda bataliono kova, tai sužadina diskusijas NATO, ir NATO ruošiasi atsiimti jau prarastas teritorijas (Lietuvą – visą ar dalį). Aišku, kad tai nebuvo karinė strategija, tai buvo politinė strategija, tikintis, kad niekada gintis iš tiesų nereikės. 

Dabar staiga supratome, kad to nepakaks, ir apsisprendėme pasiekti tikro apginamumo. Prisiminėme seną terminą „priešakinė gynyba“ (angl. forward defence), kuri idealiu atveju, kad padarytų Lietuvą apginamą, turi užtikrinti pirmiausia oro gynybą nuo priešo lėktuvų, raketų, užtikrinti jūros apsaugą. Reikia turėti pakankamai savo ir NATO karių, kurie, apsaugoti iš oro ir nuo jūros, galėtų fiziškai ginti teritoriją. Tai yra svarbi dalis elementų, kurie galėtų užtikrinti tai, ką mes vadiname Lietuvos gynimu nuo pirmos sekundės ir nuo pirmo centimetro, kad, prasidėjus karui, nereikėtų politinių diskusijų su Turkija ir Vengrija, ar ginamės, ir kad gynyba vyktų nuo pirmo šūvio į mūsų pusę. 

Deja, problemos čia tik prasideda. Kai kurios NATO valstybės nesutinka, kad Baltijos šalims būtų taikoma priešakinės gynybos koncepcija, nes trūksta politinės valios, NATO šalys neturi pakankamai resursų (Vokietija pripažįsta, kad pati iki šiol neturi nė vienos visa jėga galinčios kovoti brigados), Lietuva iki šiol neturi pajėgumų priimti rimtesnes papildomas pajėgas (po tiek metų nepriklausomybės gyvenimo atgrasymo iliuzijoje – šiaip skandalas). Ir aišku, kad giliai pasąmonėje slypi netikėjimas, kad Kremlius ryžtųsi karui su NATO, tai kam eikvoti lėšas? Kartais atrodo, kad tie mūsų Vakarų pasaulio didieji „lyderiai“ nėra Europos ateities ir tvarkos vizionieriai, o yra tiesiog verslininkai, besirūpinantys savo valstybių laikinu pelnu kitų sąskaita.  

Yra vienas „paprastas“ sprendimas, kuris gali apsaugoti nuo nuolatinių Prancūzijos pastangų (nepriklausomai nuo konkretaus prezidento asmenybės) sukurti naują Minską 3, vėl išsaugoti V. Putino „veidą“ aukojant Ukrainos teritorijas, primesti Ukrainai priverstinę taiką, leidžiančią Rusijai stiprėti. 

Tas sprendimas – „Niurnbergas 2“, naujas karo nusikaltimų tribunolas V. Putinui ir jo aplinkai. 

Nesvarbu, kad V. Putinas dar nenugalėtas. Teismo procesas, ruošiantis paskelbti jį ir jo aplinką tarptautiniais nusikaltėliais, genocido vykdytojais, paskelbtas jų tarptautinis persekiojimas, garantuotų, kad nė vienas rimtesnis Vakarų valstybės vadovas nebegalėtų nei skambinti be reikalo, nei rūpintis Kremliaus nepažeminimu. 

Šis procesas jau prasidėjo, bet yra akivaizdžiai per lėtas, nes, žinoma, nėra visuotinio sutarimo Vakaruose, bus laukiama, kaip pasisuks Ukrainos gynyba. Ir jei artimiausiu laiku neįvyks radikalaus persilaužimo Ukrainos naudai ir gynyba užsitęs, kuo toliau, tuo didesnis „nuovargis“, tuo daugiau potencialių E. Macrono „taika“ už teritorijas, nežeminant V. Putino (bet žeminant Ukrainą) šalininkų. 

„Niurnbergo 2“ proceso idėja prasidėjo Londone, Andrius Kubilius ir co, subūrę United for Ukraine U4U politikus, stumiasi į priekį. Lietuvoje prieš mėnesį įvyko svarbi konferencija šia tema.  

Jei Lietuva kaip valstybė (ne tik atskiri politikai ar teisės profesoriai) kuo galėtų tikrai dar daugiau padėti Ukrainai, tai padėti sukurti platesnę bendraminčių valstybių koaliciją, remiant U4U veiklą ir „Niurnbergo 2“ realizavimą, nelaukiant, kada V. Putinas bus nugalėtas, o dabar. Nepabandęs nesužinosi, kiek valstybių rimtai remtų spartesnį kelią, o kartu su  Boriso Johnsono Didžiąja Britanija verta būtų pabandyti suburti koaliciją, prie kurios neprisidėti būtų gėdinga. Ir Lietuvos prezidentui čia būtų ką veikti. Moralinė lyderystė, kurios niekada nebūna per daug. 

Vertėtų ir kuo greičiau apsispręsti dėl Rusijos bei jos oligarchų užšaldytų milijardinių lėšų ir pereiti prie nuosavybės konfiskavimo Ukrainos rekonstrukcijos naudai (tam reikės mažiausia 600 mlrd. Eur). Svarbu šį rubikoną peržengti, kad neliktų vilčių prekiauti šiomis lėšomis dėl „taikos“ derybose su V. Putinu. 

JAV girdisi daug abejonių, ar galima konfiskuoti 300 mlrd. Rusijos centrinio banko lėšų, užšaldytų Vakaruose (dar yra apie vienas trilijonas privačių lėšų, iš kurių tik dalis užšaldyta). Atsirado abejonių, ar toks nuosavybės nusavinimas atitinka JAV Konstituciją, ar nepažeis įstatymų, kaip JAV atrodys investitorių ir valstybių, saugančių savo lėšas JAV, akyse. JAV kongresas bandė šiuo klausimu priimti stiprią rezoliuciją, viskas kol kas baigėsi rekomendacijomis ir pasiūlymais. Kiek greičiau stumiasi reikalai dėl oligarchų turto konfiskavimo, tačiau tam irgi būtina sukurti teisinę bazę, kad būtų išvengta ilgalaikių teisminių procesų. Daugelyje šalių privatus turtas gali būti konfiskuotas tik esant rimtiems kriminaliniams nusikaltimams. Štai Kanada pirmoji iš G 7 šalių tam priėmė įstatymų pataisas. ES prezidentas Charles’is Michelis pasisakė už tokio turto konfiskavimą, kai tuo tarpu kai kurie įtakingi Vokietijos atstovai siekia palikti oligarchų turtą neliečiamą. Suprantama, kad ES šalys, kaip teisės viršenybės šalys, privalo viską atlikti pagal įstatymus, ne pagal atskirų politikų pareiškimus. Tačiau nusavinimo oponentams yra nuolat primenama, kad visi tie Rusijos oligarchų turtai nėra vakarietiška prasme privatūs, nes tai tėra Kremliaus kontroliuojami ir  išslapstyti, pavogti finansai. 

Mes, europietiški Vakarai, šiandien demonstruojame silpnumą prieš Rusiją, kas kontrastuoja su Ukrainos stiprybe. Taip pat ir dėl Baltarusijos, kurią geopolitiškai tiesiog užmiršome.  

Tačiau mes, Vakarai, esame geriausia, kas yra pasaulyje, kas gali sustabdyti Rusijos imperializmą. Esame pakankamai vieningi, V. Putinas padidino mūsų vienybę, bet dėl didesnių strateginių uždavinių – pagalbos Ukrainai, Rusijos izoliacijos, NATO strateginės koncepcijos dėl  apginamumo – tos vienybės ir ambicijos vis dar trūksta. Nuo mūsų daug kas priklauso, žemiausio vardiklio kompromisais neturėtume tenkintis, kad mes, Vakarai, netaptume pavojingi patys sau. Tam Vakarai turi likti kaip geopolitinis vienetas, galintis priešintis diktatūrų savivalei ir imperiniam įtakos zonų pasauliui. Geriausias vaistas nuo nuovargio ir konfrontacijos su Kremliaus režimu baimės yra bandyti įsivaizduoti mūsų pasaulį, kuriame po tiek kančių ir gyvybių V. Putinui pavyktų laimėti Ukrainoje. 

 

 Komentaro autorius - Albinas Januška, Signataras

 

 

Autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos pozicija.

Pasirinkite jus dominančias įmones ir temas – asmeniniu naujienlaiškiu informuosime iškart, kai jos bus minimos „Verslo žiniose“, „Sodros“, Registrų centro ir kt. šaltiniuose.

Rašyti komentarą 0
Norite pasiūlyti temą, turite pastabų, pasiūlymų ar klausimų? Parašykite „Verslo žinių“ redaktoriams.

Jei norite suteikti konfidencialios informacijos, rašykite vyr. redaktoriui rolandas.barysas@verslozinios.lt

Be mažiukų neišaugs ir dideli 1

Didžiosios Lietuvos biotechnologijų bendrovės ir toliau demonstruoja sėkmės rodiklius – didėja jų apyvarta,...

Nuomonės
05:50
U. Armalis. Milijardų eurų vertės klausimas – kada į Lietuvą sugrįš užsienio turistai? 8

Pandemija, atrodytų, baigėsi ir keliaudamas po pasaulį matai pilnus oro uostus, daugybę keliaujančių žmonių...

Nuomonės
2022.08.15
A. Aslundas. Kaip susirasti draugų ir išsekinti Rusijos karo mašiną

Sankcijos, kurias Vakarai įvedė Rusijai dėl jos agresijos Ukrainos atžvilgiu, tampa griežtesnės. Dabar...

Nuomonės
2022.08.12
Jūsų bilietas nelaimėjo 44

Jau savaitę nesiliauja įsismarkavusios aistros dėl įmonės „Perlas energija“ akibrokšto. Ir nors jau būta...

Nuomonės
2022.08.12
Verslas lašinius keičia raumenimis 3

Dar nesibaigia vasara, bet dažnas gyventojas jau suka galvą, kaip reikės išgyventi žiemą. O ši žada būti ypač...

Nuomonės
2022.08.11
K. Gečas. Artėjant krizės audrai. Žmonių psichologija ir verslo komunikacija

Viešojoje erdvėje vis daugiau kalbama apie artėjančią krizę, nors kol kas tai pavadinama ne tokiu ryškiu...

Nuomonės
2022.08.10
Starto pakete – ir „užmarinuoti“ sprendimai

Iki Seimo rudens sesijos starto liko mėnuo. Bet joje, regis, vėsa nepadvelks – be tradiciškai daug aistrų...

Nuomonės
2022.08.10
Naujas balsas Kremliaus chore 12

Kam iš tikrųjų tarnauja žmogaus teisių gynimo organizacija „Amnesty International“, kurios skandalinga...

Nuomonės
2022.08.09
Tvarka su properšomis 3

Nekilnojamojo turto (NT) plėtotojams įvesta privaloma tvarka, reikalaujanti, kad nauji pastatai būtų visiškai...

Nuomonės
2022.08.08
V. Vikė-Freiberga. Putinas – ne Petras Pirmasis 1

Rusijos prezidento Vladimiro Putino brutalią agresiją prieš Ukrainą galima paaiškinti tik kaip bandymą...

Nuomonės
2022.08.07
E. Lucasas. Naujas JK lyderis turės rasti būdų Kinijos įtakai stabdyti

Užsitraukti totalitarinės supervalstybės rūstybę būnant 23 metų – įspūdingas pasiekimas. Studentas aktyvistas...

Nuomonės
2022.08.07
A. Urbonavičius. Nereiktų tikėtis, kad „Lidl“ ar kitas žemų kainų tinklas užkariaus visą šalies prekybos rinką 1

Nors Vokietijos žemų kainų tinklo „Lidl Lietuva“ turimų parduotuvių skaičius tiesiogiai koreliuoja su jo...

Nuomonės
2022.08.06
E. Leontjeva. Palūkanų didinimas – vieniems bizūnas, o kitiems bazuka

Europos centrinio banko (ECB) sprendimas didinti palūkanas pritraukia visų dėmesį. Įmonėms ir namų ūkiams jis...

Nuomonės
2022.08.05
Kai liks tik graužtukai

Europos Sąjungos (ES) sankcijų stabdomos bankų transakcijos į Rusijos bankus gali sustabdyti ir bet kokią...

Nuomonės
2022.08.05
J. Rimas. Baltarusijoje įstrigęs verslas: kokios galimybės liko Lietuvos verslininkams?

Nuo karo Ukrainoje pradžios gausybė įmonių, vedamų etinių ar ekonominių motyvų, pasitraukė iš Rusijos ir...

Nuomonės
2022.08.04
Padidinamasis stiklas gynybos finansavimui

Nors atostogų sezonas pačiame įkarštyje, Vyriausybėje intensyviai vyksta 2023-iųjų biudžeto dėlionė. Ji...

Nuomonės
2022.08.04
O. Mašalė. Ar aviacijai pavyks sukurti 5% Lietuvos BVP?

Neseniai susisiekimo ministras patvirtino Lietuvos aviacijos gaires iki 2030 m. (aka Aviacijos strategija).

Nuomonės
2022.08.03
Apie arbatą, burbulus ir riziką

Restoranų verslas, bankų vertinamas kaip viena iš rizikingiausių veiklų, jau dabar skaičiuoja daugiau...

Nuomonės
2022.08.03
Sustoti dar anksti

Užsieniečių įdarbinimas Lietuvoje sulaukė permainų, kurių būtinybę seniai akcentavo ekonomistai ir...

Nuomonės
2022.08.02
Nežinia gimdo baimes

Nors Ekonomikos ir inovacijų ministerija tikina, jog „iki šiol nebuvo jokių indikacijų, kad lietuviškas...

Nuomonės
2022.08.01

Verslo žinių pasiūlymai

Šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. „cookies“). Jie padeda atpažinti prisijungusius vartotojus, matuoti auditorijos dydį ir naršymo įpročius; taip mes galime keisti svetainę, kad ji būtų jums patogesnė.
Valdyti Sutinku