M. Spence'as. Pereinamasis pasaulio ekonomikos laikotarpis

Pirmas klausimas yra tiesus – ar ateina recesija? Autoritetingiems ekspertams, kaip antai Tarptautiniam valiutos fondui, reikšmingai sumažinus ekonomikos augimo prognozes ir esant tikimybei, kad jos bus dar labiau sumažintos, pagrindo nerimauti yra. Tačiau globali recesija – kuri apibūdinama kaip du ketvirčius iš eilės trunkantis neigiamas BVP augimas – lieka menkai tikėtina, nors tokią perspektyvą gali pakeisti stiprus sukrėtimas, pavyzdžiui, stipriai išplitęs konfliktas arba staigus ir reikšmingas kokios nors svarbios rinkos, pavyzdžiui, energetikos, sutrikimas.

Tačiau kai kurios ekonomikos be abejo susitrauks. Net kylant naftos ir dujų kainoms Rusijos BVP tikrai sumažės dėl griežtų ir labiausiai tikėtina ilgalaikių Vakarų sankcijų. Europa irgi tikriausiai susidurs su recesija, kurią lems aukštos energijos išteklių kainos, didelė priklausomybė nuo iškastinio kuro importo ir (brangi) būtinybė kuo greičiau atsisakyti tiekimo iš Rusijos. O daugelio mažesnių pajamų šalių, kuriose aukštyn šovusios maisto ir energijos išteklių kainos prisidėjo prie pandemijos poveikio, laukia sunkesni laikai.

Jungtinės Amerikos Valstijos greičiausiai susidurs su reikšmingu ekonomikos sulėtėjimu, tačiau atrodo, kad recesija nėra labiausiai tikėtinas scenarijus. Taip pat ir Kinijoje – kuri paprastai yra galingas pasaulinio ekonomikos augimo variklis – dėl COVID-19 karantino, vyresnio amžiaus žmonių žemos vakcinacijos rodiklio, iš dalies prarasto investuotojų pasitikėjimo didelio augimo technologijų sektoriuose bei dėl nekilnojamojo turto sektorių kamuojančių didelių skolų ir krintančių kainų problemų bendro poveikio.

Antras svarbiausias klausimas yra susijęs su infliacijos trajektorija. Tiesioginės dabartinio kainų kilimo priežastys yra tiekimo grandinės blokavimas ir sutrikusi pusiausvyra tarp tiekimo ir paklausos. Karas Ukrainoje dar labiau sustiprino spaudimą energijos išteklių, prekių ir maisto kainoms, skatindamas jas kilti. Kai kurios iš šių priežasčių bus laikinos, nors truks ilgiau nei buvo tikėtasi iš pradžių.

Tačiau infliaciją taip pat skatina ilgalaikės tendencijos, kurios artimiausiu metu niekur nedings. Apie 75% pasaulio ekonomikos sudarančios populiacijos sensta, dalyvavimas darbo rinkoje menksta, o našumo augimo tendencijos mažėja. Be to, nepanaudota našumo galia besivystančiose šalyse (pagrindinis defliacinio spaudimo šaltinis praeityje) yra mažesnė nei anksčiau ir tai, kas ten lieka, yra nepanaudojama. Pridėkite prie to artėjančią su politika susijusią pasiūlos ir paklausos ryšių diversifikaciją – atsaką į daugybę sukrėtimų nuo pandemijos ir klimato kaitos iki geopolitinių įtampų ir konfliktų – ir atrodo tikėtina, kad mūsų laukia ilgesnis tiekimo problemų stabdomas augimo laikotarpis bei susijęs infliacinis spaudimas.

Trečias klausimas – kas laukia technologijų sektoriaus ir jo skatinamos skaitmeninės transformacijos? Per pandemiją įvesti karantinai ir kitos visuomenės sveikatos priemonės paskatino sparčiau diegti skaitmenines technologijas. Tačiau priešingai rinkos lūkesčiams, pašalinus pandeminius apribojimus ši tendencija greičiausiai sulėtės.

Remdamosi pernelyg optimistinėmis prognozėmis vertybinių popierių rinkos teikė vertinimus, kurie būtų nerealistiški net geriausiais laikais. Augant infliacijai, griežtinant monetarinę politiką ir blogėjant augimo prognozėms rinkose prasidėjo korekcijos. Nenuostabu, kad augimo akcijos, kurių vertė yra nustatoma pagal numatomus būsimus pinigų srautus ir kurios dažniausiai yra susijusios su technologijų sektoriumi, krito ypač smarkiai.

Tokie rinkos svyravimai nereiškia, kad netrukus įvyksiančios skaitmeninės, energetikos ir biomedicinos transformacijos yra nesvarbios ar kad jos neturės ilgalaikio ekonominio poveikio. Rinkos natūraliai yra linkusios būti nestabilesnės nei pamatinė ekonominė realybė, kurią tos rinkos turėtų atspindėti. Impulso stimulas sukelia normos viršijimą abiem kryptimis.

Didesni rinkos svyravimai turės svarbių trumpalaikių pasekmių, nes rizikos kapitalas ir privataus kapitalo fondai, atliekantys lemiamą vaidmenį remiant inovatyvias, potencialiai sparčiau augsiančias įmones, nėra nuo jų apsaugoti. Esant pakilimui vertinimai būna aukšti ir finansavimą gauna kai kurios įmonės su abejotinomis ilgalaikės augimo dinamikos perspektyvomis. Kai yra nuosmukis, privatūs vertinimai atsilieka nuo rinkos korekcijų maždaug 6–9 mėnesiais (ekspertų vertinimais) iš dalies dėl to, kad ir investuotojai, ir įmonės priešinasi vertinimo korekcijai mažėjimo kryptimi tol, kol prispaudžia poreikis surinkti daugiau kapitalo (netgi dabar augimo bendrovės yra raginamos mažinti sąnaudas ir apsaugoti kapitalą). Šiuo laikotarpiu sandorio kainos neatitinka realistiškų ilgalaikių verčių, finansavimas tampa sudėtingas ir stabdo augimą bei inovacijas.

Paskutinis klausimas, kuris atrodo pastaruoju metu neduoda ramybės, – ar karas Ukrainoje, Europos ryžtas sumažinti savo priklausomybę nuo rusiškos naftos ir dujų bei neregėtas aukštumas pasiekusios iškastinio kuro kainos sutrikdys perėjimą prie mažai anglies dvideginio išskiriančių technologijų. Laimei, yra pagrindo manyti, kad to nebus, bent ne ilgalaikėje perspektyvoje.

Pirma, aukštos iškastinio kuro kainos sukuria galingą paskatą šalims ir vartotojams didinti energijos efektyvumą ir investuoti į tvarius energetikos sprendimus. Šiuo požiūriu, šie veiksniai iš dalies atsveria nepavykusį mėginimą sukurti veiksmingą visą pasaulį apimančią anglies dvideginio apmokestinimo sistemą.

Aukštos iškastinio kuro kainos turės neigiamą paskirstymo poveikį šalių viduje ir tarp šalių – tas poveikis bus panašus į regresyviųjų mokesčių efektą. Tačiau šį poveikį galima sumažinti ir geriausia tai padaryti perskirstant pajamas. Vyriausybės neturėtų subsidijuoti iškastinio kuro reguliuodamos galutines kainas, kad jos būtų mažesnės nei rinkos lygis, nes tai sumažins paskatą ieškoti tvaresnių alternatyvų. Stabilizuoti energijos išteklių kainas gali labai padėti skatinimas investuoti į alternatyvas. Tačiau tai nereiškia, kad reikia imtis didžiausių kainų, o mažiausias palikti neliestas.

Geopolitika taip pat skatina švarios energijos iniciatyvas – skirtingai nuo iškastinio kuro, atsinaujinantys energijos ištekliai paprastai nesukuria išorinės priklausomybės. Todėl perėjimas prie švarių energijos išteklių yra galingas mechanizmas didinant atsparumą ir mažinant pažeidžiamumą, kai energijos ištekliai naudojami kaip ginklas.

Galiausiai perėjimas prie švarių energijos išteklių yra ne vieną dešimtmetį trunkantis procesas, per kurį energijos išteklių derinys pamažu pasikeičia iš iškastinio kuro į švarias alternatyvas. Artimiausiu metu ekonomikos, ypač Europa, gali naudoti „purviną“ energiją, įskaitant akmens anglį, kad patenkintų savo poreikius. Tačiau tai nereiškia, kad perėjimo prie naujos energetikos sistemos, o kartu ir pasaulinės tvarumo darbotvarkės, laukia katastrofa.

 

Komentaro autorius - Michaelis Spence'as,  Stanfordo universiteto profesorius emeritas, Hooverio instituto vyresnysis mokslinis bendradarbis 

 

Autoriaus teisės: „Project Syndicate“, 2022 m.