O. Matvijčuk. Genocido akivaizdoje derėtis dėl išlikimo?

Kalbėdamas Davose H. Kissingeris aiškino, kad Ukraina galėtų užbaigti karą būdama „išmintinga“ ir grįždama prie „status quo ante“. Kitaip tariant, Ukraina turi atiduoti Krymo ir Donbaso teritorijas, kurias Rusija jau užėmė, kaip atlygį už tris mėnesius trukusias skerdynes ir didžiausią nuo Antrojo pasaulinio karo laikų pabėgėlių krizę Europoje.

Realpolitik šalininkai turi suprasti, kad Ukraina kovoja ne tik dėl teritorijos, kaip žaidime „Risk“, bet ir dėl joje gyvenančių žmonių. Kijevo priemiesčio Bučos vardas jau visiems laikams nebus užmirštas kaip Rusijos okupacinių pajėgų įvykdytų šiurpių karo nusikaltimų vieta. Kiekvienoje vietovėje, kurią užėmė Putino kariuomenė, turime siaubą keliančių kankinimų, prievartavimų, žmogžudysčių ir priverstinių dingimų sąrašą. Į civilinę ir ypatingos svarbos infrastruktūrą taikytasi sąmoningai, o ištisi miestai, pavyzdžiui, Mariupolis, tapo negyvenami. Tokios kančios buvo patirtos per kelis mėnesius; vargu ar galima įsivaizduoti, kas gali nutikti per kelerius metus. Kai ukrainiečiai girdi, kad turi „atiduoti“ teritoriją, jiems tai reiškia palikti savo tautiečius likimo valiai.

Ir teroras nesibaigia, kai Rusijos pajėgos „išlaisvina“ kokį nors miestą. Ši invazija niekada nebuvo skirta teritorijos apsaugai, tai – visapusiška socialinė inžinerija, kurią vykdo režimas, netikintis ukrainiečių tapatybės ar valstybingumo egzistavimu. „Telegram“ kanaluose paskelbtuose vaizdo įrašuose, nufilmuotuose dabar okupuotuose Chersono ir Zaporožės regionuose, matyti, kaip išsigandę gyventojai verčiami sakyti priverstinius prisipažinimus ir patvirtinti, kad „baigė visą denacifikacijos kursą“. Šis groteskiškas eksperimentas primena Kinijos vyriausybės vykdomą uigūrų musulmonų smegenų plovimą Sindziango koncentracijos stovyklose. Bet, matyt, Ukraina turi atiduoti savo žmones šiems kankintojams dėl neegzistuojančio „derybų susitarimo“ su Rusija.

Jei tironizuojamų ukrainiečių gyvybės nesukelia pakankamo susirūpinimo imtis veiksmų, tuomet kreipčiausi į politikos formuotojų pragmatizmą. Karas Ukrainoje prasidėjo ne 2022 m., o 2014 m., kai Rusijos pajėgos neteisėtai įsiveržė į Krymą, Donecką bei Luhanską ir juos okupavo, o tarptautinė bendruomenė reagavo vangiai. Ar šis atsargus požiūris kaip nors numalšino  Putino naujų taikinių troškulį? Ar Vakarų demokratijos atsidžiaugė taikos laikotarpiu mainais už tai, kad Kremliui suteikė tai, ko jis norėjo? Nuo Alepo civilių bombardavimo, cheminio ginklo panaudojimo Anglijos gatvėse iki Baltarusijos diktatūros smurtinio susidorojimo su protestu rėmimo – Putinas vykdė pasaulinės destabilizacijos kampaniją ir toliau ją tęs, jei tam nebus ryžtingai pasipriešinta.

Kompromiso sąvokos nėra Putino leksikone. Mes tai žinome iš jo savo piliečių apgaulės. 2000 m. tapęs Rusijos prezidentu, Putinas pasiūlė veiksmingą socialinę sutartį su šalimi – mainais į stiprią ekonomiką, kuri padėtų šaliai išbristi iš posovietinio skurdo, politinės laisvės būtų smarkiai apribotos. Po to prasidėjo kleptokratijos orgija, kai iš gausių šalies naftos ir dujų išteklių gaunamas pelnas buvo pervedamas į elito banko sąskaitas ir išleidžiamas daugiausia Vakaruose. Sutartis su Rusijos gyventojais buvo pažeista nuo pat pradžių, o dėmesį nuo to atitraukė nuolatinis imperinis kaimyninių valstybių užkariavimas.

Pirminiai Kremliaus karo tikslai buvo per kelias dienas užimti visą šalį ir beveik neabejotinai, jei tai būtų pavykę, kitos šalys, pavyzdžiui, Moldova ar Kazachstanas, būtų buvusios kitos. Ir jos vis dar gali būti. Baltarusija faktiškai yra aneksuota, išskyrus pavadinimą. Kisingeris, kai kurios Europos vyriausybės ir kiti prašo pasiduoti ir nuolaidžiauti, o tai tik padidins grėsmę saugumui.

Gali būti tiesa, kad rinkėjams infliacija yra daug svarbesnė problema ir kad artimiausiais mėnesiais pasaulinių maisto bei energijos rinkų sutrikimai gali sustiprėti. Tačiau manyti, kad dėl to kalta Ukraina, atkakliai kovojanti už savo išlikimą, o ne Rusijos karinio jūrų laivyno vykdoma Ukrainos Juodosios jūros uostų blokada, dėl kurios dešimtys milijonų tonų grūdų negali pasiekti paskirties vietos, reiškia neteisingai suprasti tai, kas vyksta mūsų akyse. Naujausias Rusijos pasiūlymas, kad ji galėtų atnaujinti Ukrainos grūdų eksportą mainais į sankcijų sušvelninimą turėtų išsklaidyti bet kokias abejones, kas yra dabartinės pasaulio sumaišties šaltinis. 

Genocido vykdymo akivaizdoje ukrainiečiams neturėtų būti liepiama derėtis dėl savo išlikimo. Pastarosiomis dienomis kalbėjausi su kolegomis, žmogaus teisių gynėjais iš Sirijos ir Libijos – šalių, kuriose Rusijos pajėgos ir samdiniai visiškai nebaudžiamai sėja mirtį ir destrukciją. Pasaulis negali leisti, kad Ukraina būtų įtraukta į šį sąrašą. Mes nebūsime paskutiniai. Tiems, kurie savo cinizmą dangsto vadinamuoju pragmatizmu, reikia grįžti į mokyklą ir išmokti, kad vienintelis būdas nugalėti skriaudiką – pasipriešinti jam.

 

Komentaro autorė - Oleksandra Matvijčuk, Pilietinių laisvių centro pirmininkė, IRF valdybos narė, pagrindinė žmogaus teisių gynėja Ukrainoje