M. A. Orensteinas. Kodėl Orbanas vėl laimėjo

Galbūt rezultatai privers Vengrijos opoziciją pagalvoti apie priežastis, daugiausia ekonomines, kodėl tiek vengrų balsavo už V. Orbaną. Po triuškinančios „Fidesz“ pergalės 2010 m. rinkimuose ir ilgų ekonominio sunkmečio metų dauguma vengrų pajuto išaugusį gyvenimo lygį. Nors po 2014 m. tūkstančius naujų darbo vietų sukūręs ekonominis atsigavimas padėjo V. Orbanui, jo politika taip pat turėjo didžiulę reikšmę, subūrusi įvairias klases į „Fidesz“ palaikančią koaliciją.

Vengrijos liberali opozicija iš esmės tik šaipėsi iš šios politikos ir nesugebėjo pasiūlyti geros alternatyvos. Bet tie, kam ši politika buvo naudinga, baiminosi netekti privalumų, jei V. Orbanas po rinkimų netektų valdžios.

Spaudoje pasirodė pranešimų apie V. Orbano įšaldytas dujų kainas ir kitą prieš rinkimus gausiai dalytą labdarą. Reaguodamas į 2021 m. pabaigoje šuoliais kylančią infliaciją, V. Orbanas apribojo tokių pagrindinių prekių, kaip miltai, cukrus, aliejus ir vištiena kainą. Šios priemonės, itin primenančios komunistinius laikus, sulaukė visuomenės palaikymo. Vyriausybė taip pat reikalavo, kad degalinės parduotų degalus už žemesnę nei rinkos kainą. Kilus karui Ukrainoje, vyriausybė privertė mažmenininkus augant kainoms patiems padengti sąnaudas arba prarasti verslą. Vengrija tapo vienintele Europos valstybe, kurioje degalų kainos nepakilo, o tai sustiprino V. Orbano kaip stipraus lyderio ir paprastų žmonių gynėjo įvaizdį.

Tačiau į ilgesnį laikotarpį orientuota V. Orbano politika rinkėjų gerovei sustiprinti, atrodo, prasprūdo daugeliui analitikų pro akis, nors ji esmingai prisidėjo pritraukiant ir išlaikant ištikimą elektoratą. Šios politikos esmė buvo didinti užimtumą ir neto darbo užmokestį, skirti dosnias socialines išmokas dirbančioms šeimoms su vaikais, o ne skurstantiems bedarbiams, o pati politika apipinta nacionalinio atsinaujinimo diskursu.

Po 1989 m. neoliberali pertvarkos politika dešimt milijonų gyventojų turinčiai Vengrijai kainavo milijoną darbo vietų – tai siaubingas nuosmukis. V. Orbano vyriausybė siekė situaciją pataisyti kurdama „darbu grįstą visuomenę“, įvairiomis priemonėmis skatindama užimtumą, pavyzdžiui, dideliems darbdaviams taikydama mokestines paskatas ir pradėdama populiarią viešųjų darbų programą skurstantiems kaimiškose vietovėse gyvenantiems žmonėms, sukūrusią 200.000 mažiau nei už minimalų darbo užmokestį apmokamų darbų. Visi sutinka, kad darbų programa vyriausybei laimėjo daugelio žmonių, kurie jautėsi ekonominės pertvarkos palikti už borto, ištikimybę.

Svarbu ir tai, kad V. Orbano vyriausybė taikė mokesčių ir kitą politiką perkamajai galiai padidinti, kad dauguma vengrų, įskaitant mažas pajamas uždirbančiuosius, galėtų pagrįstai jaustis, jog nuo praeito dešimtmečio vidurio gyvena geriau. V. Orbanas kasmet pamažu didino įstatymais nustatytą minimalų darbo užmokestį, kol jis 2018 m. pranoko minimalų pragyvenimo lygį – pirmą kartą nuo 1989 m. Ruošdamasi neseniai įvykusiems rinkimams, V. Orbano vyriausybė padidino minimalų atlyginimą dar kartą, šįsyk – 20%, tiesiogiai paveikdama milijoną darbuotojų (trečdalį privačiojo sektoriaus darbuotojų) ir kartu darydama spaudimą kelti atlyginimus aukštesnės kvalifikacijos darbuotojams.

Greta didžiulio dėmesio darbui ir atlyginimams V. Orbanas savo populiarumą užsitarnavo šeimos politika, kuri, nors toli nuo teisingos, šeimoms su vaikais skyrė dar neregėtų valstybės išteklių. Į pašalį nustūmęs nedirbančius tėvus, viešojo sektoriaus darbuotojus ir veikiančiuosius šešėlinėje ekonomikoje, V. Orbanas galėjo sutelkti savo vyriausybės išteklius padėti oficialiame privačiajame sektoriuje dirbančioms šeimoms.

Pavyzdžiui, tris ar daugiau vaikų auginančios šeimos nuo 2012 m. buvo praktiškai atleistos nuo gyventojų pajamų mokesčio (GPM), nuo 2019 m. šeimoms teikiamos didžiulės subsidijos ir paskolos įsigyti automobilį ir pasistatyti arba įsigyti namą, o 2022 m. pradžioje visiškai grąžintas GPM. Po 2014 m. išaugus užimtumui, daugiau šeimų galėjo pasinaudoti lengvatomis. Apmąstydamas šios šeimai palankios politikos svarbą, kovą, per patį rinkimų kampanijos įkarštį, „Fidesz“ kontroliuojamas parlamentas išrinko už jos įgyvendinimą atsakingą ministrę – Katalin Novak tapti pirmąja Vengrijos prezidente.

V. Orbanas savo vyriausybės ekonominę politiką pateikė kaip kovą su įvairiais priešais, tarp jų – musulmonais imigrantais ir nuo 2020 m. – „LGBTQ+ propaganda“. Jis meistriškai geba įbauginti visuomenę ir prisistatyti kaip Vengrijos išgelbėtojas, įveikiantis įsivaizduojamus priešus, stiprinantis tradicinę šeimą ir didinantis gimstamumą. Lauko reklamoje visoje šalyje skelbę rusės mamos ir dukters nuotrauką, „Fidesz“ vykdė kampaniją apsaugoti „Vengrijos vaikus“, melsdami rinkėjus atmesti „homoseksualų propagandą“ kartu su rinkimais vykusiame referendume.

Neapsigaukite – V. Orbano ekonominė politika tokia pat svarbi jo politinei sėkmei, kaip ir gerai dokumentuoti Vengrijos rinkimų sistemos pažeidimai. Tačiau opozicija lig šiol nesugebėjo veiksmingai į ją atsakyti. Daug rinkėjų siejo P. Marki-Zay?ų ir jo vedamas partijas su neoliberalia ekonomine politika, kuri Vengrijai ir kitoms pokomunistinėms šalims dešimtąjį dešimtmetį taip brangiai atsiėjo, ir „Fidesz“ pasinaudojo jų įtarumu.

Vengrai sutinka balsuoti už stiprų, Europos normas pažeidžiantį lyderį, jei tai pasitarnaus jų ekonominiams interesams. Vengrijos opozicijai tenka sunki užduotis suręsti tokį ekonominės ir socialinės politikos derinį, kuris pritrauktų stiprią rinkėjų daugumą, įskaitant augančią vidurinę klasę ir tuos, kuriuos ekonominė pertvarka ir V. Orbano politika paliko užnugary.

Komentaro autorius - Mitchellas A. Orensteinas, Pensilvanijos universiteto Rusijos ir Rytų Europos studijų profesorius 

Bendraautorė -  Dorottya Szikra, Socialinių mokslų centro (Budapeštas) vyr. mokslo darbuotoja,   Centrinės Europos universiteto Vienoje kviestinė profesorė 

 

Autorių teisės: „Project Syndicate“, 2022 m.