Nina L. Chruščiova. Putino karas sužlugdys Rusiją

Tas anekdotas pasirodė 1956 m., kai Nikita Chruščiovas įsakė tankams važiuoti į Budapeštą, siekdamas nušalinti Vengrijoje kilusią antisovietinę revoliuciją ir vėl tapo populiarus 1968 m., kai Leonidas Brežnevas nusiuntė tankus į Čekoslovakiją numalšinti „Prahos pavasario“. Tačiau, kai 1989 m. Michailas Gorbačiovas nusprendė nesiųsti tankų ar karių į Vokietiją išsaugoti Berlyno sienos, atrodė, kad šis sąmojis jau atgyveno. Tačiau jeigu prezidentas V. Putinas mus ko nors išmokė, tai to, kad negalime tikėti dabartimi ir kad Rusijos ateičiai svarbiausia yra praeitis.

Putinui praeitis, kuri rūpi labiausiai, yra ta, kurią išaukštino rašytojas disidentas ir Nobelio premijos laureatas Aleksandras Solženycinas: laikai, kai slavų tautos buvo vieningos su ortodoksų krikščionių Kijevo Rusios karalyste. Jos širdyje buvo Kijevas, todėl Ukraina tapo labai svarbi Putino slaviškojo pasaulio vizijai.

Tačiau Putinui karas Ukrainoje reiškia Rusijos išsaugojimą, o ne tik jos išplėtimą. Kaip neseniai aiškiai pasakė Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas, Rusijos lyderiai tiki, kad jų šalis dalyvauja „žūtbūtiniame mūšyje, kad neišnyktų iš pasaulio geopolitinio žemėlapio.“ Toks požiūris atspindi seną Putino maniją sekant kitų filosofų emigrantų, kaip antai Ivano Iljino ir Nikolajaus Berdiajevo, darbais, kurie rašė apie kovą už euroazijietiškos (rusiškos) sielos kovą prieš atlanticistus (Vakarus), norinčius ją sunaikinti.

Vis tik atrodo, kad Putinas ir jo neoeuroazijiečiai tiki, kad raktas į pergalę yra sukurti tokį režimą, kokio tie antibolševikiniai filosofai labiausiai nekentė – tokį, kuriam vadovautų saugumo pajėgos. Policinė valstybė atlieptų kito Putino didvyrio viziją – Jurijaus Andropovo, KGB vado, tapusio SSRS generaliniu sekretoriumi.

Tiek 1956, tiek 1968 m. Andropovas pirmasis pasisakė už tai, kad būtų siunčiami tankai. Buvo įsitikinęs, kad siekiant užbėgti už akių NATO ir CŽV vykdomam SSRS žlugimui, reikia sutriuškinti sovietų režimo opoziciją. Tai labai panaši logika, kuri šiandien taikoma Ukrainoje – jei tai galima vadinti logika. Šiandieninė kova siekiant „išgelbėti Rusiją“ atrodo tėra vieno žmogaus lakios vaizduotės vaisius.

Yra pagrindo tikėti, kad aukščiausio rango Rusijos pareigūnai turi galimybę pasisakyti apie karą Ukrainoje. Lavrovas teikia vienas kitam prieštaraujančius paaiškinimus ir tikslus. Rusijos centrinio banko vadovė Elvyra Nabiulina netrukus po invazijos pradžios mėgino atsistatydinti, bet Putinas atsisakė priimti jos atsistatydinimą.

Kalbant apie Rusijos Federalinę saugumo tarnybą, atrodo, kad jos operacinės informacijos departamentas buvo atsakingas už tai, jog Putinas gautų tokį Ukrainos naratyvą, kokį jis norėjo girdėti – Rusijos broliai slavai yra pasirengę, kad juos išvaduotų nuo nacių kolaborantų ir Vakarų marioniečių, kurie vadovauja jų vyriausybei. Jiems tikriausiai niekada netoptelėjo, kad remdamasis šia informacija Putinas lieps įsiveržti į Ukrainą – žengti žingsnį, kuris akivaizdžiai prieštarauja Rusijos interesams. Tačiau jis tai padarė ir šiai operacijai nepavykus pagal turimas žinias apie 1.000 darbuotojų prarado darbą.

Darbus prarado ne tik FSB, bet ir karininkai, kurie rodos taip pat iš esmės buvo laikomi nežinioje dėl to, ar, kada ir kodėl įvyks invazija. Gynybos ministras Sergejus Šoigu – ilgiausiai dirbantis šios vyriausybės narys – iš esmės dingo iš visuomenės akiračio, paskatindamas spėliones, kad Putinas galėjo suplanuoti šį karą su savo kolegomis buvusiais KGB pareigūnais, o ne su kariuomenės vadovybe.

Kad ir kaip prasidėjo, karas tikriausiai baigsis vienu iš keturių būdų. Rusija gali perimti dalies arba visos Ukrainos kontrolę, bet tik trumpam. Rusijos kariuomenės pastangos įgyti Ukrainos miestų kontrolę ir išlaikyti kontrolę viename dideliame mieste, kurį ji užėmė, aiškiai rodo, kad ji negali išlaikyti ilgalaikės okupacijos. Galima prisiminti pražūtingą sovietų karą Afganistane, kuris paspartino SSRS žlugimą.

Antrajame scenarijuje Ukraina sutinka pripažinti, kad Krymas, Doneckas bei Luhanskas yra Rusijos teritorijos, ir Kremliaus propagandos mašina gali imtis kepti istorijas apie „išlaisvintus“ ukrainiečius. Tačiau net Putino režimui paskelbus pergalę, Rusija viso pasaulio akyse liks parijumi, o jos ekonomika nuolat patirs sankcijų smūgius, iš šalies pasitrauks šimtai pasaulinių įmonių ir bus vis mažiau jaunimo.

Trečiajame scenarijuje vis labiau nusivylimo slegiamas Putinas panaudos Ukrainoje branduolinius ginklus. Kaip neseniai įspėjo Dmitrijus Medvedevas, buvęs prezidentas, šiuo metu einantis Rusijos saugumo tarybos pirmininko pavaduotojo pareigas, Rusija yra pasirengusi smogti priešui, kuris naudojo tik įprastus ginklus. Kremliaus propaganda neabejotinai tai pateiks kaip pergalę ir labai tikėtina, kad paminės 1945 m. JAV subombarduotą Hirošimą ir Nagasakį kaip precedentą naudojant branduolinius ginklus karui užbaigti – ir kaip įrodymą, kad bet kokia Vakarų kritika buvo veidmainiška.

Paskutiniame scenarijuje JAV prezidento Joe Bideno noras išsipildo – Putinas nušalinamas nuo valdžios. Turint omenyje, kad Rusijoje nėra karinių perversmų tradicijos, tai labai menkai tikėtina. Net jei tai nutiktų, Putino sukurta sistema niekur nedingtų, nes ją palaikytų buvusių KGB kolegų ir kitų vadinamųjų saugumo silovikų gauja, kurią Putinas ugdė du dešimtmečius. Nors užsienio avantiūrizmas galėtų sumažėti, rusai liktų izoliuoti ir engiami. Galų gale FSB gal ir netikėjo, kad ateis karas, bet noriai pasinaudojo Putino „specialiąja karine operacija“ kaip galimybe įgyvendinti ribojamąsias priemones ir užtikrinti visišką visuomenės kontrolę. 

Užpuldamas kitą Europos šalį Putinas peržengė ribą, nubrėžtą po Antrojo pasaulinio karo, ir pakeitė pasaulį. Tačiau jis taip pat pakeitė ir Rusiją – iš veikiančios autokratijos ji virto stalinistine diktatūra, šalimi, kuriai būdingos žiaurios represijos, nesuvokiama savivalė ir masinis protų nutekėjimas. Nors dar neaišku, kaip seksis Ukrainai, Europai ir likusiam pasauliui po to, kai šūviai nutils, Rusijos rezultatas pernelyg akivaizdus: jos ateitis tokia pat tamsi, kaip ir tamsiausia jos praeitis.

Komentaro autorė – Nina L. Chruščiova, Niujorko „The New School“ universiteto tarptautinių reikalų profesorė 

Autoriaus teisės: „Project Syndicate“, 2022 m.