H. Balzeras. Putinas meluoja – Vakarų sankcijos pakenkė Rusijos ekonomikai

Ekonomistai ir toliau ginčijasi dėl sankcijų poveikio ekonominiam augimui, palyginti su kitų veiksnių, tokių kaip naftos kainos, valiutų kurso svyravimai ir COVID-19 pandemija, įtaka. Be daromo tiesioginio poveikio sankcijos taip pat griauna ilgalaikio ekonominio vystymosi pamatus.

Rusijos ekonomika nepasirengusi spręsti tarptautinėmis sankcijomis sudarytus sunkumus. Ji tampa vis labiau kontroliuojama valstybės, ypač V. Putino artimų bendražygių. Be to, ekonomika sukoncentruota keliuose regionuose ir konglomeratuose, smarkiai priklausoma nuo importuojamų technologijų ir be galo korumpuota.

Menkas augimas ir aukšta infliacija per pastaruosius septynerius metus smarkiai paveikė rusų gyvenimo lygį. V. Putino atsakomosios sankcijos lėmė pagrindinių maisto produktų kainų augimą dar prieš prasidedant koronaviruso krizės sukeltai sumaiščiai. Kai kuriuose Rusijos regionuose žmonės teigia, kad jų maisto prekių krepšelis, lyginant su 2014-aisiais, dabar kainuoja 30% brangiau.

Rusijos valstybinis sektorius, kaip ir Kinijos, garsėja neefektyvia veikla, nepaisant reikšmingų subsidijų ir pigių kreditų (o galbūt kaip tik dėl jų). Valstybės valdomų įmonių liūdnai pagarsėjusį neefektyvumą dar giliau traukia tai, kad daugelį jų kontroliuoja su V. Putinu praėjusio amžiaus paskutinį dešimtmetį Sankt Peterburge dirbę žmonės.

Gigantiškų pramonės kontroliuojančiųjų bendrovių ir žemės ūkio konglomeratų iškilimas lėmė daugelio sektorių koncentraciją vos keliuose regionuose. Mokesčių sistema, kurioje įplaukos daugiausia atitenka tai vietai, kurioje įsikūrusi bendrovė, ir toliau parankiai turtina Maskvą.

Rusijos kliovimasis importuotomis technologijomis atkartoja sovietmetį. SSSR skaitine išraiška eksportuodavo daugiau staklių negu importuodavo, tačiau piniginė importuojamų prekių vertė buvo septyniskart didesnė. Šis sovietinis pažangių įrenginių importo modelis gyvuoja ir toliau.

Rusijos problemas aštrina tai, kad buvo prarasta didelė dalis sovietmečio pajėgumų. Per pirmąsias dvi V. Putino prezidentavimo kadencijas kylant naftos kainoms, Rusija pasirinko investuoti į energijos gamybą ir už gautus pinigus pirko užsienio technologijas. Rusijos ekspertų skaičiavimais, 2013-aisiais rusų energijos bendrovės importavo daugiau kaip pusę bazinės gręžimo įrangos ir daugiau negu 90% hidraulinio skaldymo ir jūrų gręžybos technologijų.

Panaši situacija ir Rusijos mašinų gamybos pramonėje, kur pagaminama daugiau kaip 85% Rusijoje naudojamų cemento maišyklių ir savaeigių kranų, tačiau vos 1% lazerinės ir ultragarsinės pjovimo įrangos ir apie 6% metalo pjovimo įrangos bei naftos siurblių.

2013 m. vertinimu, vidaus rinkoje buvo galimybių pakeisti importą gamyba: 90% tekstilės pramonėje, 30%-35% įrenginių, elektros ir optikos įrangos srityje ir 20% chemijos pramonėje. Šie skaičiai buvo pernelyg optimistiški. Rusijos gynybos įmonės vis dar importuoja 20%-30% elektronikos prekių.

Nepaisant didelių investicijų, 2018-aisiais pripažinta, kad bandymai pakeisti importą vietos pajėgumais žlugo. Prezidento V. Putino per televiziją įamžintas apsilankymas fabrike, kur demonstruojant programos sėkmę jam buvo parodytos staklės, iš tiesų pabrėžė niekur nedingusias problemas. Ekspertai netruko atpažinti, kad staklės iš tikrųjų buvo rusų bendrovės nusipirktas, perdažytas ir daugiau kaip dukart brangiau perparduotas italų gaminys.

2019-aisiais Rusijos valdžios įstaigos nukreipė dėmesį nuo importo pakeitimo gamyba šalies viduje prie „lokalizavimo“, skatindamos užsienio bendroves Rusijoje statyti gamyklas, kurios tuomet taps „rusiškomis“.

Lokalizavimui itin pavojingos papildomos sankcijos. Didžioji dalis pažangios įrangos, būtinos tokioms gamykloms, atvežama iš Europos. Vidutinė Vokietijoje ar Šveicarijoje pagamintų staklių kaina viršija 100.000 USD. Tuo tarpu kiniškos įrangos vieneto vidutinė kaina nesiekia 1.000 USD.

Kinija stokoja didžiosios dalies pažangių technologijų, kurių reikia Rusijai. Pavyzdžiui, 40% kinų naujausio keleivinio orlaivio komponentų yra importuoti. Kinija negamina pažangių procesorių arba lustų, kurių reikia Rusijai. Rusų palydovinė sistema GLONASS, naudojama GPS ir priešraketinei gynybai, stringa, nes nėra apsaugota nuo dideliame aukštyje veikiančios spinduliuotės.

Kinai lygiai taip pat nuvylė rusus dėl finansinės pagalbos. 2014 m. apėmusią trumpą euforiją pakeitė slopstantis kinų noras rizikuoti antrinėmis sankcijomis dėl investicijų į Rusiją. Kinija sulaužė duotus pažadus dėl naftotiekių ir dujotiekių finansavimo, sumažino investicijas į Rusiją 75% ir tiesiogiai finansuoja tik suskystintųjų gamtinių dujų projektą „Novatek“, kurį įgyvendina V. Putino bičiuliai.

Rusija smarkiai sumažino dolerių atsargas, o Kinija to nepadarė. Nepaisant kartojamų susitarimų abipusei prekybai naudoti nacionalinę valiutą, toliau dominuoja doleriai ir eurai. Vienas Kinijos bankas prisijungė prie Rusijos pasiūlytos alternatyvos SWIFT mokėjimų sistemai, bet kiti jo pavyzdžiu nepasekė. Sutartis pasirašė tik 23 užsienio bankai, bet ir iš tų pačių sistema naudojasi vos 12. Kinijos siūloma alternatyva turi keturiskart daugiau narių. Nepaisant visko, 2021-aisiais kinų bankų naudojimasis SWIFT sistema pasiekė aukščiausią lygmenį nuo 2015 metų.

Technologijos ir finansai būtų labiausiai pažeidžiama papildomomis sankcijomis sritis, jeigu V. Putinas vėl įsiveržtų į Ukrainą. Galimybės Europos šalių verslo įmonėms glaudžiau bendradarbiauti teikia vilčių. Jos galėtų padėti įtikinti prisijungti ir ES nepriklausančią Šveicariją.

 

Komentaro autorius - Harley Balzeras – Rusijos ir Rusijos-Kinijos santykių ekspertas, Džordžtauno universiteto profesorius emeritas  

Šį straipsnį pirmą kartą išspausdino  „Atlantic Council“ savo tinklaraštyje „UkraineAlert blog“ .