K. Šimas. Verslą ir politiką turi vienyti bendras tikslas – Lietuvos sėkmė
Ne mažiau svarbu įvertinti skirtingų ūkio šakų galimybes prisidėti prie šio kurso idėjų įgyvendinimo ir atsižvelgti į tuos duomenis. Pastebėtina, kad daugelį įsipareigojimų dėl žaliojo kurso valstybė jau prisiėmusi, yra priimti atitinkami teisės aktai. Tuo tarpu poveikio verslo aplinkai tyrimai pradedami vykdomi tik dabar, o rezultatai ir išvados nėra žinomos.
Todėl pagrįstai baiminamasi, jog siekiant įgyvendinti žaliąjį kursą tiesmukai ir nevertinant verslo sričių specifikos, verslas, o kartu ir vartotojai pajus neigiamas pasekmes, pirmiausia - padidėjusias kainas. Taigi, siekiant išvengti neigiamų padarinių ar juos bent sumažinti, būtina ieškoti kompromisų ir protingų sprendimų – tokie augalininkystės sektoriaus lūkesčiai.
Vertinant technologinę augalininkystės verslo sektoriaus aplinką galima pagrįstai didžiuotis sukurta puikia infrastruktūra, atitinkančia aukščiausius standartus. Lietuvoje veikia puikiai automatizuotas, modernus elevatorių tinklas, išvystyta krovinių vežimo geležinkeliais ir autotransportu bei jūrų uosto, kuriame eksportui pakraunama žemės ūkio produkcija, sistema. Šie technologiniai pranašumai didele dalimi lėmė sklandų praeitais metais užauginto rekordinio 8 mln. tonų grūdų derliaus supirkimą bei eksportą. Pažymėtina, jog tokių sąlygų, lemiančių trumpą žemės ūkio produkcijos nuo jos supirkimo iki eksporto grandinę, neturi didžiosios žemės ūkio produkciją auginančios šalys – JAV, Rusija, Vokietija, Prancūzija, Argentina, Brazilija ir kt.
Kalbant apie teisinę aplinką, aktualią grūdų prekybos ir eksporto sektoriui, tenka pripažinti reikšmingus teisinio reglamentavimo ir praktikos trūkumus. Nesutarimai, kilę dėl tarp žemės ūkio produkcijos gamintojų, supirkėjų ir galutinių pirkėjų teismuose sprendžiami ilgai. Vis dar gajus požiūris, esą supirkėjas ir eksportuotojas yra stipresnioji sutarties šalis vien dėl to, kad yra ekonomiškai stabilus juridinis asmuo. Toks požiūris lemia teismų sprendimus, kuriais grūdų supirkėjams tenka prisiimti nuostolius dėl žemdirbio, atsainiai ir neapgalvotai prisiėmusio, bet neįvykdžiusio įsipareigojimų užauginti sutartą produkcijos kiekį, veiksmų. Aplinkybės, kad eksportuotojas taip pat yra įsipareigojęs galutiniam grūdų pirkėjui ir privalo savo pareigas vykdyti, t.y. parduoti sutartą grūdų kiekį nepriklausomai nuo to, kad ūkininkas to kiekio neužaugino, ignoruojamos.
Tuo metu valstybėse, turinčiose gilias ūkininkavimo tradicijas – Danijoje, Nyderlanduose, Prancūzijoje, Vokietijoje ir kt.- į sutartinių įsipareigojimų vykdymą yra žiūrima atsakingai, o jų nevykdymas vertinamas griežtai ir vadovaujantis aiškiomis taisyklėmis bei suformuota praktika. Be to, yra išvystyta pasėlių draudimo sistema. Ginčai dėl eksporto dažnai operatyviai išsprendžiami tarptautiniuose arbitražuose, procesai trunka pusmetį, o įskaitant visas instancijas – apie pusantrų metų.
Vertinant politinę aplinką – akivaizdu, jog dėl politinių įtampų atsiranda trikdžiai ir verslo santykiuose. Nutrūksta ilgai megzti prekybiniai santykiai su Kinija, panašu, kad netrukus verslas pajus reikšmingus nuostolius dėl nutraukiamų krovinių iš Baltarusijos vežimo per Lietuvą geležinkeliais. Anot „Lietuvos geležinkelių“ vadovo Manto Bartuškos, netekus baltarusiškų kalio trąšų bei kitų baltarusiškų krovinių, grupei gali prireikti apie 60 mln. eurų valstybės subsidijų infrastruktūros išlaikymui.
Savaime suprantama, kad santykių su kitomis valstybėmis, ypač – kaimyninėmis, atšalimas visuomet atsiliepia verslui. Todėl šiuo metu stebimos tendencijos politikoje neramina – bloginami ir nutraukiami verslo santykiai, kartu neužmezgant naujų, lemia eksporto sumažėjimą ir finansinius praradimus. Šie procesai tiesiogiai neigiamai veikia visos šalies ekonomiką - kaip žinia, eksportas mažai ekonomikai visuomet suteikia stabilų proveržį. Negalime atmesti ir netiesioginio neigiamo poveikio tikimybės (pvz., per kitas šalis - verslo partneres ar konkrečias verslo kompanijas).
Maža to – panašu, kad ant verslo pečių gali būti perkelti ir milijonai, būtini valstybės įmonių infrastruktūros išlaikymui, kaip antai „Lietuvos geležinkelių“. Jeigu taip nutiks – neabejotina, kad Lietuvos verslo įmonių konkurencingumas tarptautinėse arenose sumažės. Be to, sutrikus krovinių vežimui geležinkeliais, juos pakeis autotransportas. Tokia situacija neabejotinai reikštų atsitraukimą nuo žaliojo kurso kadangi krovinių vežimas geležinkeliais – tai šešis kartus ekologiškesnis produkcijos transportavimas, nei naudojantis kelių transportu. Pažymėtina, kad šiuo metu tik iki 40% krovinių Lietuvos grūdų supirkėjai perveža geležinkelių transportu ir tai nėra aukštas rodiklis vertinant puikią šalies geležinkelių infrastruktūrą bei technologinį lygį. Atitinkamai, jeigu AB „Lietuvos geležinkeliai“ dėl patiriamų sunkumų didins paslaugų įkainius grūdininkams – tikėtina, jog pastarieji vėl daugiau krovinių perveš autotransportu.
Kita vertus, suprantama, kad situacija tarptautinėje arenoje yra itin sudėtinga ir įtempta, todėl kai kurie praradimai yra neišvengiami. Lietuvos grūdų augintojai, supirkėjai ir eksportuotojai disponuoja itin likvidžia žaliava – grūdais. Atitinkamai užsivėrus tam tikroms rinkoms, žaliavos keliauja į kitas rinkas. Šiuo metu, kaip įprasta, Lietuvoje užaugintos grūdinės kultūros išvežamos į Ispaniją, Vokietiją, Belgiją, Nyderlandus, Egiptą, Pietų Afriką, Alžyrą, Sudaną, Saudo Arabiją. Jau antrus metus iš eilės didžiausia užaugintų grūdų dalis eksportuojama į Nigeriją.
Ekonominė verslo aplinka Lietuvoje yra panaši, kaip kaimyninėse valstybėse. Negalime pasigirti išskirtinumu, o kitos tendencijos – panašios, t.y. didėja infliacija, kyla darbo užmokestis ir t.t. Lietuvoje trūksta valstybės dėmesio investicijoms – nors vykdomos įvairios programos, investicijos labiausiai orientuotos į valstybinį sektorių ir smulkius projektus, bet sunkiai prieinamos stambioms verslo įmonėms.
Nėra pasiruošta stambių investicijų iš užsienio pritraukimui. Neabejotina, kad dėl reikšmingų investicijų reikia pakovoti, pirmiausia – atlikti namų darbus, t.y. sukurti palankią įstatyminę bazę „plyno lauko“ investicijoms bei investicinį klimatą. Būtina užtikrinti, kad investuotojų veikla nebūtų apsunkinama nepagrįstais biurokratiniais barjerais. Deja, namų darbai nėra padaryti, atitinkamai tokio pobūdžio investicijų pritraukimui nepasiruošta.
Aptariant finansinę grūdų prekybos ir eksporto sektoriaus aplinką akivaizdu, kad kapitalo prieinamumas yra ženkliai padidėjęs. Žinoma, kad palankų bankų požiūrį ir atitinkamai geresnes verslo kreditavimo sąlygas lemia puikūs sektoriaus atstovų veiklos rezultatai. Praėję metai buvo itin sėkmingi, todėl natūralu, kad išauga ir bankų pasitikėjimas.
Norėčiau pažymėti, kad augalininkystės sektoriaus plėtrą Lietuvoje drąsiai galima vadinti sėkmės istorija. Primintina, kad ir ekonominių krizių (pvz., 2007 – 2008 m.) ar reikšmingų sukrėtimų, kaip neabejotinai galime pavadinti COVID-19 pandemiją, akivaizdoje mūsų sektorius pasiekia vis geresnius rezultatus. Kuriamos darbo vietos, mokami dideli atlyginimai, atrandamos naujos rinkos ir t.t. Būtent augalininkystė žemės ūkyje sukuria didžiausią pridėtinę vertę. Atkreiptinas dėmesys, jog prekybos grūdais versle vienas darbuotojas per metus sukuria 70.000 Eur pridėtinę vertę. Verta pažymėti, kad šis rodiklis nuosekliai auga jau kelis metus iš eilės.
Todėl mūsų lūkesčiai – tampresnis dialogas tarp verslo ir valdžios institucijų, bendrų tikslų įgyvendinimas bei pagarba nuolat ir stabiliai dirbančioms verslo įmonėms, kuriančioms pridėtinę vertę ir užtikrinančioms kasdienius valstybės poreikius.
Komentaro autorius - Karolis Šimas, UAB „Agrokoncerno grūdai“ direktorius ir Lietuvos grūdų perdirbėjų ir prekybininkų asociacijos prezidentas
