E. Leontjeva. Skatinti, skatinti, o ką?

Ramiais laikais valdžia skatina investicijas, nes būtent šviežio kapitalo įliejimas leidžia įdarbinti visus kitus išteklius. Investicijos kuria darbo vietas, didina jų našumą ir mažina bedarbystę. Tad valstybės skatinami investuotojai įpareigojami sukurti kuo daugiau darbo vietų, o valdžia jiems siūlo specialius „žaliuosius koridorius“, kad gausios biurokratinės kliūtys būtų įveikiamos lengviau.

Bet nutikusi krizė sujaukė ramius skatinimo planus. Atsivėrus žaliavų stokai, skatinti ir stiprinti labiausiai derėjo ryšius su prekybos partneriais. Tai nelabai pavyko. O čia jau ištiko nauja bėda – darbo jėgos trūkumas.

Darbdaviams siūloma pirmiausia įdarbinti bedarbius. Vadinasi, skatinti reikia tų bedarbių grįžimą į darbo rinką. O tai padaryti, pasirodo, sunkiau, negu skirti pašalpą. Gali būti, kad, norint žmogui padėti, pašalpą tektų atimti. Bedarbiams reikia padėti įgyti kvalifikaciją, komandinio darbo ir ypač atsakomybės patirtį. Kai kam reikia padėti išeiti iš šešėlio, o ten žmogų neretai laiko skolos – greitieji kreditai, palikti vaikai ir aibė kitų bėdų, kurių biudžeto pinigais nenubrauksi. Tad jeigu norima, kad šimtai tūkstančių žmonių grįžtų į darbą, – reiks kitokio, labai sumanaus skatinimo. Nes darbdavių didinamos algos – 12% per pastaruosius metus – pasirodo bejėgės prieš dešimtmečiais spęstus nedarbo spąstus.

Kita sritis, kur prireiks mažinti biurokratiją, yra legalios imigracijos procedūros. Ne paslaptis, kad ir darbininkui, ir inžinieriui, ir į universitetą atvykstančiam dėstytojui prireikia praeiti neįtikėtinai sudėtingas procedūras, kurios brangiai kainuoja visuomenei ir stabdo gerovės kūrimą. Stebėti, kad legali imigracija nepablogintų kriminogeninės situacijos, žinoma, būtina.

Į šią funkciją valstybės institucijos galės geriau susitelkti, jeigu nustos vykdyti darbdavio ir įdarbinimo agentūrų funkcijas, tikrinant atvykstančiųjų darbo patirtį, profesinį tinkamumą bei diplomo atitikimą darbo rinkos poreikiams. Šią naštą reikia kuo skubiau nuimti nuo Užimtumo tarnybos ir palikti ją tiems, kas turi kompetencijų ir yra suinteresuoti rezultatu, o tai yra darbdaviai ir profesionalūs įdarbinimo specialistai.

Įmonėms siūlomas dar vienas kelias – didinti darbo našumą, kurti aukštos pridėtinės vertės darbo vietas ir taip išsiversti su nuolat mažėjančia Lietuvos darbo rinka. Ši kryptis reikalauja dar vienos skatinimo politikos. Ekonomikos našumui padidinti reikia investicijų. Ne tik tokių, kai investuoja keli į Lietuvą atėję gigantai, o visų jau veikiančių įmonių. Kelios dešimtys projektų, finansuojamų iš valdiškų agentūrų, revoliucijos nepadarys.

Reikia atverti kiekvienai įmonei galimybę investuoti į technologinį atsinaujinimą, ir tai galima padaryti neužkraunant valstybei naštos. Pereiti prie paskirstytojo pelno apmokestinimo, atlaisvinant visą investuotą pelną nuo mokesčio naštos, – štai skatinimas, kurio laukia kiekviena įmonė ir darbo vieta. Nauji tarptautiniai susitarimai tam nekliudo: mūsų tarifas yra ne mažesnis už pasaulinį minimumą. O kai susitarimas dėl minimalaus pelno mokesčio bus pasiektas, apmokestinimo bazė taps pagrindiniu konkurencijos objektu. Tad svarbiausia bus išmintingai apibrėžti, kas apmokestinama, o kas – ne. Taikant mokestį tik paskirstytajam pelnui, įmonės turės iš ko finansuoti aukštesnės pridėtinės vertės darbo vietų kūrimą. Padidins darbo našumą. Beliks tik paskatinti išaugusias žmonių pajamas, kad šios nepatektų po progresiniais mokesčiais.

Komentaro autorė — Elena Leontjeva, Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentė