J. Žukovskis. Dar vienas nemokamas patarimas viceministrui P. Lukševičiui
Bet ir vieni, ir kiti ieško valstybės paramos, papildomų išmokų, dalyvauja valstybės paramos programose arba prašo paremti jų investicijas. Valdžia, stengdamasi būti „gera“ siūlo įvairias paramos priemones kiekvienai grupei atskirai, ne visada atsižvelgdama į galutinį jų veiklos rezultatą – bendrai sukurtą vertę ir/arba šių ūkio subjektų sumokėtus mokesčius į valstybės iždą.
Šio straipsnio tikslas – pristatyti vieną iš galimų žemės ūkio produkcijos gamintojų, perdirbėjų ir prekybininkų bendradarbiavimo modelių, kuris galėtų didinti pasitikėjimą tarp dalyvių, sukurtų tampresnio bendradarbiavimo sąlygas bei būtų ekonomiškai naudingas visai mūsų visuomenei, t.y. kurtų vertę ir BVP mūsų valstybėje.
Vertės grandinė
Vertės kūrimo grandinės dalyviai: „Gamintojas“ (pvz. ūkininkai ar žemės ūkio bendrovės, kurių produkcija — žaliavinis pienas), pieno „Surinkėjas-vežėjas“ (pvz. pieną surenkantis ir pervežantis ūkio subjektas), „Perdirbėjas“ (pvz. bendrovė, perdirbanti pieną ir gaminanti galutinį produktą) ir „Pardavėjas“ (pvz. didmeninės prekybos įmonė). Rinkos sąlygomis visi šie ūkio subjektai yra nepriklausomi, savarankiškai sprendžiantys apie sutarčių sudarymą, gamybos apimtis, investicijas. Dar vienu svarbiu ūkio subjektu šiuo atveju yra „Valstybė“ — santykių reguliatorė bei ekonominės veiklos skatintoja bei paramos teikėja. Ji taip pat turi naudos iš šios grandinės egzistavimo, pildo savo iždą iš surenkamų mokesčių (pelno, pridėtinės vertės ir kitų). Dažnai prisistato kaip atsakinga už BVP augimą.
Dabartinės paramos netobulumas
„Valstybė“ per paramos priemonės remia ūkio subjektus. „Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 m. programoje“ naudojamos kelios priemonės: „Parama investicijoms į žemės ūkio valdas“, „Parama investicijoms į žemės ūkio produktų perdirbimą, rinkodarą ir (arba) plėtrą“. Šios priemonės, be abejonės, davė ir duoda naudą atskiriems ūkio subjektams. Jie tampa labiau konkurencingi. Bet šios priemonės labiau nukreiptos į atskirų vertės grandinės narių (labai retai į jų grupių) investicijas. „Gamintojai“ investuoja į gyvulius ir jų laikymo sąlygas, tvartų modernizavimą, „Surinkėjai-vežėjai“ investuoja į transporto priemones, šaldymo įrangą, „Perdirbėjai“ į perdirbimo, pakavimo įrangą ir sandelius. Kadangi ūkio subjektai yra savarankiški, šių investicijų niekas tarpusavyje nederina, kartais jos tampa rizikingos ir nenaudingos.
Tokių veiksmų pasekmė – neužtikrintumas dėl ateities ir mažos ekonominės perspektyvos. „Gamintojai“, ypatingai mažesni ūkiai, neužtikrinti, kad jie parduos savo produkciją už tinkamą kainą, todėl mažai investuoja į gyvulių bandų stiprinimą, produkcijos kokybę ir plėtrą. „Perdirbėjai“dažnai neišnaudoja savo gamybinių pajėgumų dėl žaliavos stygiaus. Kiti grandinės dalyviai priklauso nuo šių pagrindinių dalyvių ir nuo jų pasitikėjimo ateitimi. „Valstybė“ negauna savo vertės dalies, kuri būtų svarbi jos socialinėms programoms vykdyti.
Siūlomas modelis — Vertės kūrimo grandinė (VKG)
Siūlomo modelio tikslas sujungti atskirus ūkio subjektus į vieną VKG, naudojant „Valstybės“ paramos priemonės. Tam, visų pirma, reikalingas pačių ūkio subjektų noras bendradarbiauti, stipri vadybos, gamybos ir rinkodarinė strategija bei parama.
Jeigu grandinės dalyviai įgyvendintų VKG projektą, pagamintų ir eksportuotų produkciją, tai vertė, sukurta projekto metu, atitektų šiems ūkio subjektams ir „Valstybei“ (mokesčiai). Siekiant skatinti tokių VKG susidarymą, „Valstybė“ galėtų dalį mokesčių grąžinti VKG dalyviams ir taip sustiprinti šią iniciatyvą. Jeigu tai prieštarautų tam tikriems konkurencijos ar kitiems teisės aktams, tai reikėtų paremti VKG dalyvių investicijas. Tai, beje, daroma jau dabar, remiamos investicijos atskiriems ūkio subjektams, bet nesusiejant to su galutiniu veiklos rezultatu.
„Valstybė“ galėtų remti tokių projektų administravimą bei suteiktų paramą grandinės dalyviams pagal programos sąlygas, pvz, kaip tikslinė dotacija (ar subsidija) arba kaip parama investicijoms (pvz. dengiant pagrindinių priemonių nusidėvėjimą, darbuotojų darbo užmokestį, paskolų palūkanas projekto laikotarpiui ir panašiai). „Valstybės“ pagalbą galima būtų išplėsti naudojant ES paramos priemones. Parama galėtų būti finansiškai reikšminga, pavyzdžiui, taip pat kaip ir Gamintojų grupių ir organizacijų įsisteigimas žemės ūkio sektoriuje iki 500 tūkstančių per 5 metus, kiekvienais metais skaičiuojant 10% nuo galutinio produkto pardavimų sumos.
Naudos
Siūlomo modelio naudos: 1) išnaudojamas gamintojų, perdirbėjų ir kitų ūkio subjektų turimas potencialas ir jau padarytos investicijos; 2) užtikrintos tikslingos investicijos gamybai, pagal poreikį ir pagal planuojamą produkcijos gamybos planą; projekto metu VKG nariai galėtų iš anksto numatyti gamybos apimtis ir investicijas tokiam projektui; 3) bus išvengta „rizikingų“ (gal net nuostolingų) investicijų, t.y. būtų investuojama tik matant aiškią perspektyvą, kad projektas bus sėkmingas ir visi grandinės dalyviai nariai gaus savo naudą; 4) sumažėtų dabartinė priešprieša (antagonizmas) tarp žemės ūkio produkcijos gamintojų, perdirbėjų bei prekybininkų; atsirastų poreikis bendradarbiauti bei gauti ne tik sukuriamos vertės dalį, bet ir tam tikrą „Valstybės“ paramą; 5) vertė būtų kuriama mūsų valstybėje, o galutiniai produktai išvežami į užsienį; 6) augtų BVP, būtų steigiamos naujos darbo vietos.
Komentaro autorius – prof. dr. Janas Žukovskis, Vytauto Didžiojo universitetas, Žemės ūkio akademija
