Nei įvarčių, nei stadiono, nei ambicijos

Lietuvos futbolas nuo praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio vidurio, kai Vilniaus „Žalgiris“ Sovietų Sąjungos čempionate iškovojo bronzą, o tos komandos pagrindu sudaryta Sovietų Sąjungos rinktinė laimėjo universiadą (pasaulines studentų žaidynes), nusirito iki būklės, kai Lietuvos futbolininkai Europoje jau tiesiog žeminami. Ir aikštelėje, ir už jos ribų.

Po paskutinių kontrolinių rungtynių Ispanijoje, kai Lietuvos nacionalinę rinktinę 0:4 sutriuškino paskutinę akimirką suburtas Ispanijos jaunimas (U–21), Ispanijos žiniasklaida Lietuvai patarė apskritai geriau koncentruotis į kitas sporto šakas. Pavyzdžiui, krepšinį. Kai pažeminimai futbolo stadionuose (kurių normalių Lietuvoje taip pat nėra) trunka metai po metų – nemalonus ir įžeidus, bet pagrįstas konstatavimas.

Potekstė tokia: pamirškime profesionalų futbolą ir tapkime vienintele šalimi Europoje, kuri jo nežaidžia. Lietuvos futbolas galėtų lygiuotis į Vatikaną, kuris turi nedidelę mėgėjišką futbolo komandą (sudarytą iš Šventąjį Sostą saugančių Šveicarijos gvardiečių). Ji treniruojasi už Vatikano ribų esančiame stadione ir kartais sužaidžia oficialias ar draugiškas rungtynes.

Lietuvos futbolo federacija (LFF) yra pasitvirtinusi dokumentą „Žaidimo planas 2024“. Jame yra visi rimtai strategijai reikalingi atributai: vertybės, misija, ugdymas ir t. t., bet, VŽ nuomone, nėra esminio dalyko – ambicijos. Aiškiai įvardijamo tikslo: kada ir kokiu būdu Lietuvos futbolas galėtų grįžti į Europos stadionus ir žaisti taip, kad kitos rinktinės su mūsų komanda bent jau skaitytųsi.

Dabartiniame plane tikslai skamba taip: „Futbolas turi tapti sportu Nr. 1 Lietuvoje“, „Pagerinti nacionalinių suaugusiųjų rinktinių ir jaunimo rinktinių rezultatus ir reitingą“ ir pan. Kai esi dugne, žinoma, yra šansas.

„Žaidimo plane“ yra skirta vietos ir infrastruktūrai, pavyzdžiui – „pasiekti progresą nacionalinio stadiono statybose“. Tai dar viena Lietuvos gėda, kuri neatsiejama nuo šalies futbolo būklės.

Nacionalinio stadiono Vilniuje istorijos priminti neverta – jo laukiantys futbolo aistruoliai su Nacionalinio stadiono idėja užaugo ir jau kaupia pensijai. Naujausias pažadas (gal labiau ne pažadas, o atsargus ketinimas, kai Viešųjų pirkimų tarnyba nusprendė daugiau nebestabdyti koncesijos sutarties) – užbaigti stadiono statybas 2024 m. Tuomet – lyg feniksas iš pelenų arba, kaip britų architekto Damono Lavelle architektūros stebuklas iš Šeškinės griuvėsių, iškils naujasis stadionas, pagal dabartinį vertinimą, kainuosiantis daugiau nei 150 mln. Eur.

Tiesa, Kaune S. Dariaus ir S. Girėno stadiono rekonstrukciją planuojama baigti iki 2022 m. gegužės. Sąmata kuklesnė – 33,7 mln. Eur. Kauno stadionas taip pat augina savo „istorijos kuprą“, kai 2020 m. pradžioje teko nutraukti sutartį su Turkijos kompanija „Kayi Construction“, kuri paliko skolų ne tik iš tos šalies atsivežtiems statybininkams, bet ir darbus atlikusioms maždaug 20-čiai Lietuvos bendrovių. Dabar Kauno savivaldybė yra pasirašiusi stadiono rekonstrukcijos rangos sutartį su „Autokausta“, o rugsėjį žada paskelbti ir koncesininko konkursą.

Yra toks amžinas ginčas dėl vištos ir kiaušinio pirmumo. Ar Lietuvoje futbolo nemokame žaisti, nes neturime stadionų, ar stadionų neturime todėl, kad nemokame žaisti futbolo?

Tačiau VŽ, nes yra visa širdimi už tai, kad bent jau šiame amžiuje kuriame nors Europos čempionato finaliniame etape plevėsuotų Lietuvos trispalvė, patarimas būtų toks: kuriant naują strategiją, daugiau galvoti apie ambiciją.

Kol pasiekimų futbolo aikštelėse nenusimato, kita tinkama proga pakalbėti apie Lietuvos futbolą bus 2023 m., kai sukaks šimtas metų pirmosioms Lietuvos vyrų futbolo rinktinės rungtynėms. Tiesa, didžiuotis irgi nėra kuo: 1923 m. Lietuva–Estija 0:5.

Todėl šimtmetį irgi švęsianti LFF galėtų pakviesti Estiją į „šimtmečio rungtynes“ rekonstruotame S. Dariaus ir S. Girėno stadione Kaune ir išsikelti tikslą – deramai atsirevanšuoti. Juolab kad 1923-iaisiais Lietuvos rinktinės vartus gynė Steponas Darius.