V. Lukoševičius. Kvailystė ar tvarka: apie tikrą ir tariamą konkurenciją šilumos ūkyje

Prieš trejus metus Lietuvos šilumos ūkyje buvo įdiegta vadinamoji konkurencija „pilnais kaštais“. Tvarka, paviršutiniškai vertinant, turėjusi užtikrinti didelį kiekį norinčiųjų pigiai gaminti ir parduoti į centralizuoto šilumos tiekimo (CŠT) sistemas šilumą, didinti konkurenciją ir mažinti šilumos kainas vartotojams.

Deja, realybė tokia, kad konkuruojančių šilumos gamintojų, kaip buvo tik keliuose miestuose, taip ir liko. Šiuose miestuose šiluma vasarą tikrai atpinga, bet žiemą, kai paklausa pašoka, atsigriebiama. Taip šilumos vartotojų mokėjimai iš vasaros tiesiog persikelia į žiemą ir taip dar labiau „išpučiamos“ šalčiausių mėnesių šildymo sąskaitos. Nes tuo metu šilumos vartojama daugiau ir šilumos kainos didesnės.

Mat, VERT nustatytos „konkurencijos“ esmė – mėnesiniai šilumos gamybos aukcionai. Jų laimėtojai gamina šilumą visą mėnesį ir gauna visas pajamas, o pralaimėjusieji negauna nieko. Tik Kaune konkuruojančių šilumos gamintojų yra tiek, kad susidaro jų perteklius net ir žiemos mėnesiais.

Tačiau lietuviškos konkurencijos šilumos gamyboje ypatumas tas, kad aukciono laimėtojas ne tik gauna indulgenciją visą mėnesį tiekti šilumą be konkurencijos – tuo pat metu šilumos rinka apskritai „uždaroma“. Tai reiškia, kad jei po aukciono atsiranda pigesnės šilumos, jos supirkti, šiukštu, negalima. „Panevėžio energija“ tai pamiršo ir gavo per nagus.

Nepaisant to, kad Šilumos ūkio įstatymas reikalauja, jog šilumos tiekimas būtų grindžiamas mažiausiomis sąnaudomis, dabartinis konkurencijos reglamentavimas to daryti griežtai neleidžia.

Suprantu, kad reguliuojamoje rinkoje taisyklės yra svarbu, bet kai dėl jų aukojami svarbiausi principai ir pažeidžiami vartotojų pagrindiniai interesai, kyla klausimas, kam jų reikia? Ar VERT nebuvo perspėta, kad dabartinė konkurencija nelogiška? Ar valdininkams „munduro garbė“ svarbiau už vartotojų aprūpinimą pigiausia šiluma? Juk energetikos reguliatoriaus užduotis būtent to ir siekti. Jei taisyklės trukdo, tai jas seniai reikėjo pakeisti.

Lygiai dėl to pačios priežasties buvo atvejų, kai pralaimėjusios šilumos aukcioną kogeneracinės elektrinės arba visai nedirbo, arba visą savo liekamąją šilumą tiesiog išmetė į orą, nors ši galėjo reikšmingai atpiginti šilumą vartotojams. Kvailystė, bet teisėta. Tokia tvarka galioja jau ne vienerius metus, bet turbūt kai kam tai patogu, o kitiems vis dar „reikia laiko“, kad įsitikintų.

Tokioje situacijoje privalumą turi kogeneracinės elektrinės, kurios papildomai pajamų gauna ir iš elektros pardavimų, tad savo liekamąją šilumą gali parduoti pigiau. Elektros ir šilumos gamyba technologiškai tarpusavyje susijusios. Jeigu elektra parduodama rinkoje kas valandą, tai lemia ir šilumos sąnaudas. Tačiau šilumos kainas reikia planuoti mėnesiui į priekį, o jeigu „nepataikei“ ir pralaimėjai aukcioną – tai prarandi galimybę šilumą parduoti į CŠT sistemą visą mėnesį.

Kiekvienas šilumos gamintojas, greičiausiai, galėtų „atrasti“ pigesnės šilumos, jeigu tik galėtų ją parduoti. Dabar dar atsiranda sunkiai prognozuojama šiluma, gaminama iš saulės energijos, gali būti, kad atsiras ir šilumą gaminantys vartotojai, kurie kartais turės perteklinės šilumos ir norės ją parduoti į CŠT tinklus. Kas tuomet?

Jau nekalbant apie šilumos supirkimą iš vėsinimo sistemų, iš duomenų ar prekybos centrų ir t.t.

Visi šie ir panašūs objektai atskirais laikotarpiais, priklausomai nuo klimatinių ar rinkos sąlygų, gali patiekti pigios šilumos, tačiau negalima numatyti nei kada, nei kiek. Labiau išsivysčiusių šalių patirtis aiškiai iliustruoja, kad CŠT vamzdynų tinklai yra puiki energetinė infrastruktūra, kuri suteikia galimybes panaudoti įvairiausius pirminės šilumos šaltinius.

Tačiau tam reikia sukurti sąlygas. Kokias?

Atsakymą galima rasti Vakarų Europos šalyse. Ten CŠT sistemų operatoriai patys suinteresuoti kuo pigesne šiluma, kad įtiktų vartotojams, todėl surenka bet kokią pigesnę šilumą iš tiekėjų.

Tarkime, Kopenhagos regione susijungusios trijų savivaldybių CŠT sistemos, kuriose veikia keliasdešimt įvairiausių šilumos gamintojų — nuo atliekų deginimo jėgainių iki saulės šiluminių stočių.

Visų gamintojų sutarimu įsteigtas dispečerinis centras „Warmelast“ kas valandą pagal siūlymus skaičiuoja ir parenka tokį šilumos gamybos „portfelį“, kad jis garantuotų pigiausią šilumą galutiniams jos vartotojams ir užtikrintų patikimumą ir dalyvių išlikimą šilumos rinkoje. O kiekvienas rinkos dalyvis savo šilumos pasiūlymus ir kainas gali teikti ar keisti 6 kartus per parą. Ir viskas puikiausiai veikia. Galima rasti ir kitų panašių pavyzdžių.

Taigi, dviratis išrastas, reikia tiesiog mokytis juo važiuoti.

Komentaro autorius – Dr. Valdas Lukoševičius, Lietuvos šilumos tiekėjų asociacijos prezidentas