Aiškus kalbėjimas irgi yra darbas

Visiems iki skausmo yra žinoma frazė: „Iš darbų juos pažinsime.“ Kiek jų nuveikta per šimtą dienų, dar tikrai ankstoka sverti. Neverta abejoti, kad ekspertai mąstys apie didėjančią konfrontaciją tarp prezidentūros ir Seimo, kurios antrajame (gal net pirmajame) plane ima ryškėti Vyriausybės vaidmuo.

Galima diskutuoti: prezidentas Gitanas Nausėda ar premjerė Ingrida Šimonytė turi su Briuseliu/Briuselyje kalbėti ir Lietuvos poziciją pristatyti. Būtų gerai, kad ta pozicija būtų, o ne pasimatavimai intelektu tarp skirtingų institucijų — ne tam šie žmonės tautos yra deleguoti valstybei tarnauti.

Sugrįžtant prie darbų – didžiausia Vyriausybės problema yra negebėjimas tinkamai paaiškinti, kodėl ji priima vienus ar kitus sprendimus. Jei tai nėra gilėjanti komunikacijos duobė, tai labai į ją panašėja. Gyvename pandemijos ir karantino metu, sveikatos ir sveikatos sistemos krizės laikotarpiu. Apie tai valdžia ir turi kalbėti. Aiškiai, suprantamai ir vienu balsu.

Nesolidu ir netgi neprotinga, kai kiekvienas ministras ima iš savo varpinės aiškinti, kokie karantino suvaržymai bus panaikinti, o paskui paaiškėja, kad visi matė skirtingai, todėl visuomenė sulaukia lūkesčių, kurie keliauja į šiukšlių dėžę. Kyla nereikalingų įtampų bei nepasitikėjimas valdžia.

Yra ir objektyvių, ir subjektyvių priežasčių. Jos ganėtinai aiškios: dabartinė Vyriausybė dažniausiai dirba nuotoliniu būdu ir neturi galimybių prie arbatos puodelių tarpusavyje nuoširdžiau diskutuoti. Vyriausybė taip pat neturi stipraus viešųjų ryšių skyriaus, kuriame dirbtų ne vienas, o dešimtys žmonių. Ne tik prezentacijas rengti, bet ir patarti ministerijoms komunikacijos klausimais.

Galima spėti, kad greitai samdyti išorinių patarėjų neleidžia Viešųjų pirkimų įstatymas. Visgi sudėtingi laikai reikalauja sudėtingų sprendimų, tad kodėl, bent ypatingu laikotarpiu negalima inicijuoti įstatymo pataisų, kad ir pusmečiui? Laikas tiksi ir būtų kvaila jį švaistyti.

Subjektyvių nemokėjimo kalbėti priežasčių sąraše slypi kiek kiti dalykai: dalis ministrų į postus atėjo iš Seimo opozicijos, todėl labiau mėgsta tuščiažodžiauti nei ieškoti įrankių savo tikslams pasiekti. Patinka aptarinėti, ką planuojama daryti, užuot padarius ir paskui tai pakomentavus.

Valdančioji dauguma yra koalicija ir ją sudarančios partijos jau ima rengtis savivaldos rinkimams. Vieniems smėliukas patinka, kitiems – ne. Kiek apie tai tuščiai diskutuosime, priklauso nuo politikų ir žiniasklaidos.

VŽ nuomone, susidaro įspūdis, kad dalį komunikacinių problemų Vyriausybė bando išspręsti prisidengdama įvairių ekspertų grupių patarimais. Visgi nederėtų pamiršti, kad ekspertai gali tik patarti, o sprendimus bei atsakomybę prisiimti teks politikams. Ir jų vardai, o ne ekspertų, liks istorijos analuose bei rinkėjų galvose.