Atakuoja ne tik virusas, bet ir namų mada

Statistikos departamento duomenimis, tekstilės produkcijos gamybos apimtis sausį, palyginti su 2020 m. pradžia, mažėjo 7,6%, drabužių siuvimo – 8,4%. Vienos bendrovės sumažino gamybą dėl tiesioginių COVID-19 pasekmių: veiklą riboja tarp darbuotojų įsisukęs koronavirusas, kitos, nors ir pajuto šiokį tokį atsigavimą, yra susirūpinusios dėl galimo užsakymų mažėjimo: menksta vyriškų kostiumų, marškinių paklausa – žmonės nebedirba biuruose, o dirbant namuose garderobo atnaujinimas kol kas lyg ir nebeturi prasmės. Kai kurios užsienio šalių aprangos bendrovės imasi gaminti specialias naminių drabužių kolekcijas.

Pasak Kęstučio Daukšio, Lietuvos aprangos ir tekstilės įmonių asociacijos (LATIA) prezidento, dabar įmonėse yra siuvami drabužiai vasarai ir su jų užsakymais nėra blogai, tačiau tvyro nežinia dėl pavasario ir vasaros sezono, kai reikės pradėti siūti žieminius drabužius.

Karantinas smarkiai apkarpė drabužių paklausą, didelė dalis žieminių drabužių nebuvo parduota ir tebeguli prekybininkų sandėliuose, tad bendrovės nežino, kiek žiemos sezonui sulauks užsakymų. Net apytikriai prognozuoti niekas nesiima, nes sunku nuspėti, koks bus tolesnis pandemijos „scenarijus“, kokią įtaką COVID-19 (ne)plitimui padarys vakcinavimas, ar bus skelbiami (kiek ir kur) karantinai ir pan.

Be to, tekstilės gaminių paklausą gerokai koreguoja galima rizika dėl pasaulio ir Europos ekonomikos nuosmukio, o tai tiesiogiai atsiliepia galutinei vartotojų perkamajai galiai.

Kai kurių tekstilės šakų gamybai įtaką daro augantys atlyginimai bei brangstančios žaliavos – tai didina gaminių savikainą ir skatina itin aršią konkurenciją su Kinijos, Turkijos, Lenkijos gamintojais eksporto rinkose. Su tuo susiduria kojinių mezgėjai ir kai kurie drabužių siuvėjai.

Nuo pandemijos padarinių lietuviškas įmones gelbsti jų lankstumas, sugebėjimas perorientuoti gamybą pagal „dienos paklausą“. Per pirmąjį karantiną ne tik aprangos, bet ir minkštų baldų pramonė nuo prastovų gelbėjosi siūdami kaukes – jas dovanojo medikams, bendruomenėms, aprūpino gyventojus, investavo į inovacijas, ieškodami virusus naikinančių medžiagų.

Naujas išmėginimas Lietuvos tekstilės pramonės laukia nuo 2025 m. – tada įsigalios šiemet planuojama priimti Briuselyje rengiama tekstilės atliekų direktyva. Tai palies visą sektorių: plastiko direktyvos pavyzdžiu gamintojai turės įrodyti, kad atliekos surenkamos ir perdirbamos, tad ateityje tvarumo svarba tik augs.

Nors kol kas informacijos apie būsimus pokyčius yra nedaug, prognozuojama, kad bus apmokestinami visi tekstilės gaminiai. Tačiau įmonės, kurios gaus pažymą, kad jų gaminiai surenkami ir perdirbami, sumokėtą įmoką atgaus.

„Neabejotinai naujas mokestis bus įskaičiuotas į gaminio kainą“, – pabrėžia asociacijos vadovas.

ES valstybės yra įpareigotos, kad nuo 2025 m. būtų surenkamos tekstilės atliekos, o EK iki to laiko svarstys galimybę nustatyti tekstilės atliekų paruošimo pakartotinai naudoti ir perdirbimo tikslus.

Aplinkos ministerijos duomenimis, per metus Lietuvoje susidaro apie 11.000 t tekstilės atliekų, iš jų 8.500 t – gamybinės.

Apie tai, kad sektoriaus padėtis lieka įtempta, skelbia ir Europos gamintojus vienijanti Europos aprangos bei tekstilės konfederacija „Euratex“. EK ruošiantis trečiąjį šių metų ketvirtį pristatyti Europos tekstilės strategiją, organizacija ragina Briuselį pasirūpinti ne tik tvarumo transformacija sektoriuje, bet ir pagalba jam atsitiesti po pandemijos krizės.

„Perėjimas į švaresnę ir skaitmenintą tekstilės pramonę turi vykti per specifinius fondus ir programas. Smulkusis verslas neturi galios trumpuoju laikotarpiu pats inovuoti savo produktus ar gamybos technologijas“, – teigia drabužių pramonės bendroves vienijanti „Euratex“.

Panašu, kad įmonės, siekdamos išlikti rinkoje, ieškos naujų galimybių, pavyzdžiui, imtis siuvimo drabužių, kuriems yra paklausa. Prastovų dengimas gali būti tik laikina išeitis, valstybė negali ilgą laiką padėti visoms įmonėms.

VŽ nuomone, valstybė galbūt galėtų padėti tradicinei, daug darbuotojų turinčiai šakai kitomis priemonėmis – tekstilininkai sako, kad ilgalaikiai valstybės sprendimai padėtų bendrovėms persiorientuoti ir geriau pasiruošti Europoje rengiamai Tekstilės strategijai bei ateities konkurencijai.

Galbūt, atsižvelgiant į tvarumo svarbą, valstybė galėtų įmonėms padengti sertifikatų įsigijimo kaštus — įmonėms tai kainuoja nemažus pinigus. K. Daukšys tikina: jei valstybė prisidėtų, bendrovės turėtų daugiau galimybių gauti naujų užsakymų ir konkuruoti.

LATIA vadovas taip pat ragina „susiimti“ su valstybės užsakymais, kuriuose Lietuvos bendrovės dažnai pralaimi. Pasak jo, įprasta, kad išsivysčiusiose šalyse, tokiose kaip Švedija ar Olandija, labai sunku įeiti į rinką, jei nesi vietos gamintojas, o pas mus daug viešųjų pirkimų laimi Vidurio Azijos tekstilės bendrovės, galinčios produkciją pasiūlyti pigiau.