Baterijų negaminame ir neperdirbame, tačiau naudojame ir kaupiame: ar pasiruošę už tai atsakyti?

Augant skaitmenizacijai, vystantis elektronikos pramonei, mažinant iškastinio kuro naudojimą ir vis didesniu mastu keliaujant elektra varomomis transporto priemonėmis, baterijų, ypač tų, kuriose naudojamos ličio technologijos, kiekis rinkoje auga. EK duomenimis, iki 2030 m. baterijų paklausa – pirmiausia dėl elektra varomo transporto – pasaulyje išaugs 14 kartų. Telefonai, laikrodžiai, nešiojamieji kompiuteriai, kiti nešiojamieji prietaisai irgi verčia sukti galvas: kur dėsime jų baterijas, kai jos susidėvės?

Visame pasaulyje pripažįstama, kad iki šiol baterijų kūrėjai ir gamintojai daugiausia dėmesio skyrė šių produktų efektyvumui ir patikimumui, o ne galimybei juos perdirbti. Pavyzdžiui, praėjusių metų duomenimis, JAV perdirbama vos 5% aukštosiomis ličio technologijomis pagamintų baterijų. Lietuvoje iš keleto registruotų perdirbėjų baterijų atliekas tik iš dalies perdirba viena įmonė, kuri išgauna vos kelis procentus žaliavų iš viso baterijos svorio. Visa kita dalis šios rūšies surinktų atliekų kaip žaliava perduodama įgaliotiems perdirbėjams už šalies ribų.

Didžioji dalis technologijų sektoriaus atstovų tvirtina: šiandien perdirbti ličio jonų bateriją (akumuliatorių) kainuoja daugiau, nei yra vertos jo viduje esančios panaudotos medžiagos. Pateikiami skaičiavimai, kad kol kas labiausiai apsimoka tokias panaudotas baterijas tiesiog kaupti, nedarant su jomis nieko (laukiant tobulesnių perdirbimo technologijų?). Priežastis – bateriją sudaro itin daug ir technologiškai sunkiai atskiriamų elementų. Dėl to pasaulyje taikoma ir tokia praktika: už tam tikrą mokestį panaudotos baterijos perduodamos į trečiąsias šalis, kur jos paprasčiausiai laikomos.

Gamintojai tampa perdirbėjais Tiesa, per keletą pastarųjų mėnesių įvyko svarbių pokyčių. Pagal naująją EK Baterijų direktyvą nuo 2024 m. liepos 1 d. įkraunamosios pramoninės ir elektra varomų transporto priemonių baterijos rinkai galės

Lengvesni prietaisai (su lengvesnėmis baterijomis) iš esmės leidžia sąlyginai sumažinti elektronikos atliekų srautą, tačiau tokia reliatyvi nauda pasiekiama kitos bėdos sąskaita – itin maži komponentai tokiose baterijose tiesiog suklijuojami – išardyti ir pataisyti ar perdirbti tokius produktus yra ne tik labai sunku, bet ir ekonomiškai nenaudinga.

Vis dėlto EK pažadai atrodo viltingi: per ateinančius 20 metų ličio baterijų, kurias galima perdirbti, skaičius išaugs 700 kartų. Todėl ES didinant tiek elektronikos atliekų, tiek ir baterijų atliekų kiekius, prireiks ir naujo požiūrio į baterijų gamybos technologijas. Neapsieisime ir be naujų logistikos sprendimų. Juk baterijos priskiriamos pavojingų atliekų kategorijai ir jų transportavimo išlaidos yra gerokai didesnės nei gabenant paprastus krovinius.

Kaupikų šalis: šiandien ir rytoj

Bet vėlgi: ką tai reiškia Lietuvai, neturinčiai nei iškastinių išteklių, nei atitinkamų gamintojų, nei perdirbėjų? Galų gale – ką tai reiškia pandemijos paliestai šaliai? Dar iki koronaviruso sukeltų permainų – 2018 metais – Elektronikos platintojų asociacijos inicijuotas KTU atliktas tyrimas atskleidė apie 2,5 karto mažesnį mūsų šalies gyventojų elektronikos įrangos vartojimo lygį bei gyventojų polinkį kaupti namuose nebenaudojamus prietaisus. Šių metų pradžioje atliktas tyrimas rodo panašią tendenciją: 2020 m. senų telefonų į elektronikos atliekų konteinerius neišmetė net 41% apklausos dalyvių, panaudoti kompiuteriai liko neišmesti 20% atvejų. Nebenaudojamų prietaisų pernai savo namų ūkiuose teigė nepasilikę tik mažiau nei pusė – 44% respondentų, o 46% atvejų kaip pagrindinė tokios elgsenos priežastis buvo nurodytas gyventojų finansinis nesaugumas arba tiesiog nuostata, kad tai kada nors dar gali praversti.

Galėtume būti beveik tikri, kad absoliučia dauguma atvejų, kai nebenaudojamas prietaisas, kuriam reikia baterijų, buvo priglaustas namuose, jis paliktas su baterijomis. Nors ir labai norėtume, kad ši kaupimo nuostata galėtų pasikeistų per šiuos ar ateinančius krizinius ar pokrizinius metus, deja, stebuklingas posūkis ar lūžis artimiausiu metu vargiai įmanomas.

Kaupimą namų ūkiuose kaip pagrindinę kliūtį surinkti daugiau panaudotų baterijų įvardija ir šalies Aplinkos ministerija. Ačiū jai už tai, kad supranta padėtį, bando įsiklausyti į aplinkosaugos srityje veikiančių NVO įžvalgas. Tik ar suprasdami kliūtis, žinodami jų priežastis, automatiškai pamatome ir išeitis?

ES Žiedinės ekonomikos ir Žaliojo kurso ambicijos atrodo gražios ir protingos, tačiau atliekų tvarkytojai kartu su verslais ir gyventojais šiandien išgyvena krizę, o išplėstinės gamintojų atsakomybės principu paremtos užduotys surašytos augimo principu. Jau parengtos ir šalies atliekų tvarkymą reglamentuojančių įstatymų pataisos, pokyčių vis garsiau reikalauja savivaldybės, sudėlioti ambicingi ES planai, EK žada didžiulius pokyčius ar net „sprogimą“ baterijų rinkoje, tačiau žemesniame lygyje šias ambicijas lydi diskusijos, abejonės ar net priekaištai atliekų tvarkytojams.

Elektronikos ir baterijų atliekos – specifinės atliekos. Pirmiausia, tai nėra kasdien susidarančių atliekų rūšis ir ne tos atliekos, kuriomis skubama atsikratyti. Nepaisant to, tai yra sparčiausiai auganti atliekų rūšis visame pasaulyje.

Todėl niekur nedingsime – teks kompleksiškai įvertinti specifines nacionalines aplinkybes ir veiksnius, išžvalgyti galimybes, sumodeliuoti mums tinkamiausią tvarką ir investicijas. Priešingu atveju galime sulaukti paradoksalaus nuotykio, kaip tai nutiko Prancūzijai – jai NVO rūpesčiu teko stoti prieš teismą už valstybinį nedėmesingumą klimato kaitai.

Komentaro autorius — Linas Ivanauskas, Elektronikos platintojų asociacijos (EPA) vadovas

Rašyti komentarą 0