Investicinė mažakraujystė! Būtina paskubėti!

„Su biudžetu mokesčių keisti neplanuojame. Tikėtina, kad pokyčiai bus nuo 2023 m.“, – spaudos konferencijoje antradienį sakė Gintarė Skaistė, finansų ministrė. Valdančiųjų siekis įgyvendinti apgalvotą, holistinę, teisingą mokesčių sistemos reformą iš dalies suprantamas. Tačiau dveji metai, ypač neapibrėžtumų laikotarpiu, yra daug. Ekonomistai tvirtina, kad lemiamas veiksnys, nuo kurio priklauso ekonominės krizės trukmė, yra investicijos. O jų srautas senka.

Verslas, sukaustytas karantino ribojimų ir baimių, šiandien yra linkęs taupyti, o ne investuoti: per 2020 m. tris ketvirčius investicijos krito daugiau nei 24%, palyginti su tuo pačiu laikotarpiu 2019 m. Tai dar labiau komplikuoja Lietuvos situaciją, kuri neblizgėjo ir iki pandeminių 2020 m.: pagal kapitalo apimtis, tenkančias vienam dirbančiajam, 2019 m. Lietuva 2,7 karto atsiliko nuo Europos Sąjungos (ES) vidurkio.

Be to, Lietuvos įmonės menkai investuoja į mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros (MTEP) veiklas, kurios orientuotos į didesnės pridėtinės vertės, o kartu ir šalies gerovės kūrimą. Pagal verslo išlaidų, skiriamų MTEP, dalį Lietuva su 0,43% nuo bendrojo vidaus produkto (BVP) rodikliu tarp ES šalių yra vos 23-ia, o nuo ES vidurkio atsilieka tris kartus.

Inovacijų efektyvumo indekse, kuris matuoja, kokia apimtimi naujos žinios pasiekia rinką ir virsta naujais produktais, Lietuva yra priešpaskutinė ES.

Konkurencinėje kovoje dėl tiesioginių užsienio investicijų (TUI) Lietuva nusileidžia daugeliui Vidurio ir Rytų Europos valstybių. Pagal TUI, lyginant su BVP, santykį, Lietuva su 35% rodikliu yra 20-a ES, kai Estija užima 7-ą, o Latvija 15-ą vietą.

„Kad ekonominė krizė neužsitęstų ir netaptų chroniška, svarbu, kad įmonės kuo greičiau imtų vėl investuoti. Prasidėjus 2020 m. pandemijos krizei tapo akivaizdu, kad perėjimas prie investicijoms palankaus pelno apmokestinimo bus lemiamas žingsnis ją įveikiant“, – įsitikinusi Elena Leontjeva, Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentė.

Vidmantas Janulevičius, Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas, siūlo pasižvalgyti po aplinkines šalis. Nulinis mokesčio tarifas reinvestuojamam pelnui Estijoje taikomas nuo 2000 m., tai viena svarbiausių priežasčių, kodėl septintus metus iš eilės estų mokesčių sistema pripažįstama patraukliausia pasaulyje.

Latvija analogišką modelį pradėjo taikyti 2018 m., pernai nedidelėms bendrovėms – ir Lenkija. 2003 m. Estijos pelno mokesčio pajamos išaugo beveik tris kartus, padidėjo pridėtinės vertės mokesčio ir gyventojų pajamų mokesčio surinkimas. 2020 m. antrąjį ketvirtį sukauptos TUI vienam gyventojui Lietuvoje siekė 6.678 Eur, Estijoje – 19.099 Eur.

VŽ nuomone, jeigu nenorime, kad Lietuvos išėjimas iš krizės būtų ilgas ir skausmingas, jau šiandien – o ne po pusmečio ar po metų – reikia pradėti diskusiją, kokiais būdais galima paskatinti investicijas, ypač kuriančias aukštesnę pridėtinę vertę. Turi būti išgirsta ir verslo bei ekonomistų nuomonė, kad vienas efektyviausių kelių tai pasiekti yra reinvestuojamo pelno neapmokestinimas.

Suprantama, kad šių diskusijų metu turėtų būti atidžiai pasverti visi šio modelio privalumai ir trūkumai, trumpalaikis ir ilgalaikis poveikis biudžetui, investicijų pritraukimo potencialas, įvertinta tokiu keliu nuėjusių užsienio šalių patirtis, aptartos rizikos.

Jei svarstymų metu bus objektyviai išklausyta verslo bendruomenė, ekspertai, socialiniai partneriai, galima tikėtis, kad tinkamas sprendimas bus rastas. Svarbiausia – kad jis nebūtų rastas per vėlai.

Rašyti komentarą 0