Aklas kopijavimas gali užnerti kilpą

Konservatyvi „Teisės ir teisingumo“ („PiS“) partija lieka valdyti Lenkijos antrą kadenciją – ji gali tikėtis absoliučios daugumos 460 vietų žemutiniuose parlamento rūmuose – Seime, pagrindinėje įstatymų leidybos institucijoje. Politikos apžvalgininkai tikisi, kad Lenkijoje matysime dabar vykdytos politikos tęstinumą – rinkėjams ypač imponavo pažadai, susiję su ekonominiais ir socialiniais klausimais, stabili turėtų būti ir Lenkijos užsienio politika. Tai ypač aktualu Lietuvai, sutariančiai su šalimi kaimyne svarbiausiais saugumo klausimais, pirmiausia dėl sutampančio požiūrio į Rusiją.

Nuo 2015-ųjų, kai atėjo į valdžią, „PiS“ visada turėjo didelį palaikymą. Rinkėjų palankumą konservatyvioji partija užsitikrino dėl sparčiai besistiebiančios ekonomikos, mažo nedarbo ir didelės dalies visuomenės palaikomos jų nacionalistinės retorikos. Kad Lenkijos valdančioji partija yra pakeliui į dar vieną pergalę, buvo aišku jau senokai – siekdama išlaikyti savo įtaką „PiS“ rinkėjus viliojo įvairiomis socialinėmis programomis: žemas pajamas gaunančioms šeimoms už kiekvieną vaiką mokama 500 zlotų (114 eur), o už kiekvieną antrą ir kitus vaikus mokama išmoka daugeliui šeimų, kurių pajamos nesiekia vidutinės algos Lenkijoje – 5.000 zlotų (1.100 Eur) prieš mokesčius.

Partija „PiS“ prieš rinkimus siūlė šią programą išplėsti, padidinti dabar numatytą pajamų ribą, kurios nesiekia mokami vaiko pinigai. Valdančioji partija žadėjo padidinti socialines išmokas neįgaliesiems, pensininkams ir ūkininkams. Tiesa, pažymima, kad valstybei brangiai kainavusi programa – gerinti nerimą keliančią šalies demografinę situaciją – nedavė rezultatų. Tačiau kartu su kitomis socialinėmis programomis ji padėjo „PiS“ susikurti valdžios, kuri rūpinasi silpnaisiais, įvaizdį. Analitikai teigia, kad būtent toks įvaizdis prieš ketverius metus greičiausiai paskatino balsuoti už šią partiją politiškai įprastai neaktyvius piliečius – tai provincijoje gyvenantys, mažas pajamas gaunantys, žemesnį išsilavinimą turintys rinkėjai.

Lietuvoje ekonomistams nerimą kelia mūsų šalies valdžios siekis kone aklai kopijuoti Lenkijos socialines programas ir kitas reformas. Dabar (irgi artėjant rinkimams) aktyviai eskaluojama vaiko pinigų tema, valdančiųjų atstovai kreipia žvilgsnį į prekybininkus – Stambaus prekybos mokesčio įstatymo projektą Seime registravę valstiečiai Tomas Tomilinas, Virgilijus Poderys ir Jonas Jarutis jau regi į valstybės biudžetą „įkrintančius“ 31,9 mln. Eur per metus. Anot T. Tomilino, pataisos „yra labai panašios į analogišką Lenkijos mokestį“. Tačiau mokesčio iniciatorius nutyli, kad Europos Komisija užginčijo tokį Lenkijos mokestį. Rūta Vainienė, Prekybos įmonių asociacijos vadovė, teigia, kad greičiausiai pagal visą eigą mokestis bus pripažintas neteisėtu, o lenkai, išsigandę tokio proceso, suspendavo procesą iki kitų metų pradžios. Argumentą, kad taip norima skatinti smulkųjį verslą, ES traktuoja kaip valstybės pagalbą.

VŽ nuomone, Lietuvos politikai, užsižaidę su socialiniais pažadais, galbūt nežino (pamiršo), kad Lenkija turi kur kas didesnes galimybes ir resursus – vilioti rinkėjus socialinėmis programomis valdančioji „PiS“ partija turi iš ko: 2018 m. Lenkijos BVP augo net 5%. Ar yra kas Lietuvoje apskaičiavę, kur gali nuvesti aklas šalies kaimynės ekonominės politikos kopijavimas? Problema yra ta, kad kopijuojama ne sistema, o atskiri jos gabalai. Viskas turi savo kainą – kol kas matome tik politinius rezultatus, nematome ekonominių, bet ilgainiui pamatysime, kokių rezultatų duos tas dosnumas. Prieš prisiimant įsipareigojimus derėtų pademonstruoti daugiau racionalumo, atlikti ekonominę analizę, kad nepatrūktume nuo nepakeliamos naštos.