Pirmoji viltis būna ir apgaulinga

Kultūros ministerija pranešė, kad naują teisinį reguliavimą siūloma taikyti Lietuvos nacionalinės, apskričių, savivaldybių viešųjų ir valstybinės reikšmės bibliotekų (išskyrus Vilniaus universiteto biblioteką), nacionalinių, respublikinių ir savivaldybių muziejų, valstybės ir savivaldybių kultūros centrų, valstybės archyvų, valstybinių kultūrinių rezervatų ir istorinių nacionalinių parkų direkcijų bei Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos vadovams.

Perskaičius tokio turinio ministerijos pranešimą galėjo susidaryti įspūdis, kad visi tie biudžetinių įstaigų vadovai, kurie savo kėdėse sėdi jau dešimt ar daugiau metų, gali pradėti krautis daiktus ir ruoštis užleisti vietą kitiems. Juk būtent atsinaujinimas, atsišviežinimas, naujų vėjų ir idėjų paskatinimas, šiuolaikinio vadovavimo stiliaus įdiegimas kaip tik ir yra pagrindiniai naujų įstatymų tikslai.

Tarp tokių „ilgasėdžių“ – ateinantį balandį antrąją penkerių metų kadenciją baigiantis Lietuvos radijo ir televizijos (LRT) generalinis direktorius Audrius Siaurusevičius, nuo 1992-ųjų Šiuolaikinio meno centrui vadovaujantis Kęstutis Kuizinas ir nuo tų pačių metų Lietuvos Nacionalinio muziejaus direktorės pareigas einanti Birutė Kulnytė, net nuo 1979 m., t. y. jau tuoj keturis dešimtmečius Lietuvos dailės muziejui vadovaujantis Romualdas Budrys.

Tačiau turėję vilčių sulaukti greito atsinaujinimo, įsiskaitę į siūlomų įstatymų projektų formuluotes, nusivils. Mat yra numatyta, kad net ir po to, kai įstatymas dėl riboto kadencijų skaičiaus bus Seime priimtas, jis nebus taikomas atgal. Kaip VŽ paaiškino Kultūros ministerijos specialistai, „kad nebūtų pažeisti teisėti lūkesčiai“.

Tai reiškia, kad dabartiniai „ilgasėdžiai“ ne tik galės užbaigti savo dabartines kadencijas (arba, jeigu ji nėra numatyta, galės dar metus po įstatymo įsigaliojimo sėdėti savo kėdėse), bet ir paskui vėl dalyvauti konkursuose, juose laimėti ir dar bent penkerius metus vadovauti tai pačiai įstaigai. Maža to, būtų laikoma, kad tai yra jų pirmoji kadencija, vadinasi, po penkerių metų papildomo darbo jie galėtų pretenduoti ir „antrajai“ penkerių metų kadencijai.

Tad gauname tokią situaciją, kai ruošiamas lyg ir pažangus įstatymas, bet kuris realiai įsigalios tik po dešimties metų. Tai reiškia, kad visi „ilgasėdžiai“ gali iš esmės jaustis ramūs. Ir, atrodo, jaučiasi. Pvz., VŽ šaltiniai LRT teigia, kad kitų metų pavasarį p. Siaurusevičius vargu ar bus pakeistas kitu žmogumi nacionalinio transliuotojo vadovo kėdėje. Nebent iki to laiko būtų kaip nors pakeista LRT taryba, kuri tvirtina generalinį direktorių, arba pakoreguota jo paskyrimo tvarka.

Viena vertus, tenka sutikti, kad jokie įstatymai dėl galimo „teisėtų lūkesčių“ pažeidimų atgal galioti negali.

Kita vertus – o kas tuomet apgins teisėtą visuomenės lūkestį turėti efektyviai, skaidriai, šviežiai veikiančią biudžetinių įstaigų sistemą, išvengti „ilgasėdžių“ šiltuose valstybiniais pinigais maitinamose kėdėse? Tikriausiai, įmanoma rasti teisines ir teisingas priemones užtikrinti šį visuomenės lūkestį, neatidėliojant jo dar dešimtmečiui į priekį.