Rinkimų skaitiniai

Bet dar šioks toks išlikęs politinio padorumo jausmas, matyt, neleidžia politikams visiškai numoti ranka į rinkėjus, ir jie pasistengia bent likus kelioms savaitėms iki rinkimų supažindinti elektoratą su savo būsimų darbų planais. Tai yra su rinkimų programa.

Ką galima sužinoti, skaitant politinių partijų rinkimų programas? Galima sužinoti, kad, pavyzdžiui, socialdemokratų programos rašytojai neseniai perskaitė JAV verslininko Peterio Thielio knygą, nes programoje galima aptikti tokį sakinį: „Skatinsime „zero – to – one“ inovacijas, palaikysime tuos žmones, kurie imasi iniciatyvos ir prisiima riziką.“ Mūsų šalies rinkėjai, žinoma, iš karto supranta, kaip atrodo „nuo nulio iki vieno“ inovacijos ir iš viso, apie ką čia kalba.

Galima atrasti įdomių skaičių, tarkim, „Tvarkos ir teisingumo“ programoje: „Mūsų šalies biudžete pridėtinės vertės mokesčio (PVM) įplaukos į biudžetą sudaro 2.854.416 mljr. eurų.“ Kiek tai bus? Jau kvadrilijonai? Ten toje programos dalyje, kuri apie mokesčius, iš viso su skaičiukais yra šiokių tokių problemų.

Darbo partijos programoje galima aptikti tokį sakinį: „Užkirsime kelią, kad kriminalinės žvalgybos gauta informacija, kovojant su korupcija, nebūtų naudojama politiniais tikslais.“ Mes suprantame, kad partijai tai ypač rūpi, bet, mieli skaitytojai, prisipažinkite – ar jūs supratote sakinį, ar jis parašytas lietuviškai?

Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų programoje profesionalaus skaitytojo akis užkliūva už paprastos, bet vis dėlto korektūros klaidos vieno skyrių antraštėje – „Auštos pridėtinės vertės“. Teisybės dėlei dera pasakyti, kad konservatorių programos bent jau analitinė dalis yra parengta padoriai.

Taip, VŽ iš savo patirties puikiai supranta, kad visko visiems pasitaiko ir klaidų darome visi. Bet. Šituos dokumentus partijos pateikia rinkėjams, juos mato daugybė akių. Ir tai, kad šie tekstai, kurių pagrindu lyg ir turėtų artimiausius ketverius metus būti priimami sprendimai, vienaip ar kitaip paveiksiantys visų mūsų gyvenimus, nėra nei redaguojami, nei, matyt, išvis skaitomi (gal nebent kelių žurnalistų ir dar kelių politologų), jau šį tą sako apie mūsų politikų požiūrį į a) rinkimus, b) rinkėjus, c) veiklos planavimą.

„Verslo žinios“ mėgsta skaičius. Ir nemėgsta bendračių. Tokių kaip: „Įtraukti, atkurti, remti, skatinti...“ Ir taip toliau. Mūsų supratimu, ką nors nuveikti galėsi, jeigu žinosi, kokį kiekybinį rodiklį per kiek laiko ir su kokiais ištekliais pasieksi. Tai yra mažų mažiausiai tris skaičius reikėtų numatyti. Skaičių programose yra. Matyt, rinkimų technologai pakuždėjo politikams, kad skaičiai, besibaigiantys nuliais, nelabai įtikina, todėl matome tokių skaičių kaip 777, 999, 422 ir panašiai. Bet vis dėlto liūdnai tenka konstatuoti, kad ir vėl didžiosios dalies partijų programos yra veikiau rašinėliai „kuo aš norėčiau būti užaugęs“ negu konkretūs darbų planai.

Dar apie porą skaičių. Kai kurios partijos varžosi siūlydamos keisti Konstituciją ir mažinti Seimo narių skaičių – kas iki 71, kas iki 111. Tai išties gana konkretūs dalykai. Ir kaip tik dėl to bus labai įdomu stebėti, kaip seksis įgyvendinti būtent šitą pažadą. Labai tikėtina, kad jis bus pamirštas pirmiausia.