Politinės skiedros lekia, reikalai stovi

O toks nesikalbėjimas tik gilina tarpusavio nesutarimus. Maža to, stabdo svarbiausių klausimų judėjimą į priekį. Bene ryškiausias pastarojo laikotarpio tokio stabdymo pavyzdys – ne vienus metus rengto ir sunkiai Seime priimto modernaus, lankstesnius darbo santykius įteisinančio Darbo kodekso faktiškas palaidojimas, atidedant jo priėmimą jau naujos kadencijos parlamentui.

Jeigu prezidentė ir premjeras, užgniaužę savo politines ambicijas, paskirtų laiko prie darbo stalo visoms su naujuoju Darbo kodeksu susijusioms problemoms aptarti, tikėtina, būtų rastas kompromisas, prezidentė jo nevetuotų ir nuo 2017-ųjų pradžios Lietuva pagaliau turėtų šiuolaikinius ekonominius iššūkius atitinkantį darbo santykius reguliuojantį įstatymų sąvadą.

Dabar jo teks laukti dar neaišku kiek laiko. O prarastas laikas šiuo atveju yra prarastos investicijos ir lėtesni ekonomikos apsisukimai.

Kas šioje konfliktinėje situacijoje kaltesnis – p. Grybauskaitė ar p. Butkevičius? VŽ nuomone, abu. Beveik vienodai.

Visi matome ir jaučiame, kad prezidentė aiškiai nemėgsta dabartinio premjero, ne kartą leido suprasti laikanti jį politine vidutinybe. Maža to, valstybės vadovė demonstruoja nemenką aroganciją (suprask, neklystu ir viską geriausiai išmanau), taip pat ambicijas kištis į Vyriausybės ir parlamentinės daugumos atsakomybės sritis.

O premjeras, nors turėtų rodyti aiškią politinę lyderystę, kartais nesibaimindamas net ir prezidentę pastatyti į vietą, ne tik nesugeba efektyviai to daryti, nes, atrodo, tiesiog bijo valstybės vadovės, bet netgi nesusitvarko su iššūkiais savo paties vadovaujamoje Socialdemokratų partijoje, kupinoje pernelyg skirtingų nuomonių, kad ir to paties naujojo Darbo kodekso klausimu.

Civilizuotoje demokratijoje, kur partinė drausmė ir valdančiosios daugumos atsakomybė yra vienas svarbiausių politinės sistemos ramsčių, jeigu premjeras negeba susitvarkyti su svarbiausiais politiniais iššūkiais, jis yra pakeičiamas kitu. O Lietuvoje tebegyvename politinio brendimo laikotarpį, kai pavieniai partijų nariai sau leidžia nepasitikėti savo pačių suformuota valdžia, savo lyderiais. Bet tokie „lyderiai“ nė nemirktelėję ir toliau išlieka valdžios viršūnėse, nors darbai stoja, judėjimo nebėra.

Dėl tokios politinės sumaišties galima iš dalies kaltinti ne visai tobulą, dualistinę Lietuvos konstitucine sąrangą, gimusią kaip kompromisas dar 1992 m. politinės krizės sąlygomis, – nors esame parlamentinė valstybė, kurioje pagrindinė politinė atsakomybė už valstybės valdymą turi priklausyti premjerui, jo vadovaujamai Vyriausybei ir parlamentinei valdančiajai daugumai, kartu turime visuotinai išrinktą prezidentą su gana plačiais įgaliojimais.

Taigi, turime užprogramuotą „sugyvenimo principą“. Taip jau yra, kad sugyventiniai dažnai konfliktuoja, nesutardami dėl įvairių dalykų, tarkim, kas išplaus indus, kas išleis vaikus į mokyklą ar kas imsis remontuoti būstą.

Taip ir valstybėje. Kai konfliktuoja vienas kito pakęsti negalintys aukščiausiuose valdžios sluoksniuose esantys „sugyventiniai iš reikalo“, viskas stoja ir pamažu virsta į stagnacinę pelkę.

Kokia išeitis? Net ir, atrodytų, nesibaigiančių rinkimų akivaizdoje jei nepamiršti, tai bent jau atidėti į šoną politines ambicijas ir aroganciją. Prisiminti tos nykstančios tautos godas. Sėstis ir kalbėtis. Ieškoti kompromisų. Patikėti, kad jų galima rasti esant bet kokiai situacijai. Ir jie tikrai neslypi „kažkur anapus“, o dažniausiai yra visai greta. Tereikia tik valios ištiesti vienas kitam ranką.