Vietoj kompetencijos – tuščios apsukos

Ūkio ministerija (ŪM) ir jai pavaldus Valstybinis turizmo departamentas (VTD) taisydami Turizmo įstatymą jį tik papudravo. Tiesa, nemenkas tos pudros kiekis gerokai prislėgs turizmo įmones – pagal pataisų projektą joms bus privaloma pateikti tokį kiekį dokumentų ir duomenų, kad teks samdyti papildomą darbuotoją. Pataisų kūrėjai tokią pageidaujamų dokumentų šūsnį aiškina galimybe įvertinti kelionių organizatorių riziką. Tad pasibaigus kiekvienam ketvirčiui per 15 dienų jie turės pateikti krūvą deklaracijų ir ataskaitų su aibe finansinių ir veiklos duomenų, tarp jų – ir konfidencialių, pvz., reikės atskleisti pelno maržą, kelionių paketo savikainą. Tokie reikalavimai stebina, nes nuo naujųjų metų visoms labai mažoms Lietuvos įmonėms (o tarp kelionių organizatorių tokių – dauguma) įsigalioja supaprastinti apskaitos reikalavimai.

Tačiau įdomiausia, kad net jei prievaizdams pasirodys, jog vienas ar kitas kelionių organizatorius yra rizikingas, jokių sankcijų ar kitokių poveikio priemonių VTD negalės imtis. Kam tada reikalingas visas tas „užsakymų koncertas“, popieriai dėl popierių, dar įdomiau – kokia minėto įstatymo pataisų rengėjų kompetencija?

Naujasis modelis taip ir neužtikrina turistams galimybės bankrutavus kelionių organizatoriui atgauti visus pinigus. Pataisose minimali draudimo suma padidinta du kartus, tačiau ji vis tiek nepasiekia tų nuostolių sumų, kurios buvo per didžiuosius bankrotus. Draudimo procentai lieka tie patys – 7%. „Go Planet Travel“ atveju turistų nuostolis siekė 2 mln. Lt (579.000 Eur) – pagal naują tvarką tokia suma nepasiekta. Minėto bankroto atveju turistams buvo kompensuota tik 30% nuostolių. Neapsikentę nukentėjusieji pateikė Vilniaus apylinkės teismui klientų grupės ieškinį valstybei. Jei pasiseks, valstybė iš savo biudžeto nukentėjusiems dėl turizmo įmonių bankroto turės atseikėti milijonus.

Teisybės ieškotojai mėgina įrodyti, kad jiems turi būti kompensuota 100% nuostolių. Tokia nuostata yra ir ES direktyvoje, tačiau, atrodo, Lietuva pagudravo. Todėl Europos Komisija pradėjo pažeidimo procedūrą, kuria siekia išsiaiškinti, ar Lietuva tinkamai perkėlė į savo įstatymus minėtą direktyvą. Jei paaiškės priešingai, valstybei gresia sankcijos.

Kaip Lietuva vykdys reikalavimą bankrutavus kelionių organizatoriui turistams kompensuoti 100% nuostolių, neaišku. Kad vykdyti teks, abejonių mažai. Tačiau nei ankstesniame Turizmo įstatyme, nei naujose pataisose apie tokį mechanizmą iš viso nekalbama. Gal įstatymo rengėjai ir „tobulintojai“ mano, kad tuos nuostolius kompensuos visi mokesčių mokėtojai? O jei nežino, kaip tai turėtų būti padaryta, gal galėtų pasidomėti kitų ES šalių patirtimi?

ŪM buvo užsiminusi apie galimybę steigti kelionių garantinį fondą, į kurį mokėtų visi kelionių organizatoriai. Tačiau prieš šią idėją sukilo turizmo verslas – esą jo išlaikymas kainuotų tokią sumą, kuri turizmo sektoriui nepakeliama, tad daliai įmonių tektų uždaryti verslą Lietuvoje ir dirbti iš gretimų valstybių, fondas pabrangintų keliones, už sukčius turėtų mokėti sąžiningi verslininkai etc. „Sukilėlių“ šauksmas, regis, valdininkų ausis pasiekė – apie fondą nieko nebegirdėti. Verslas „sugriežtintas“ tik apkraunant jį papildomomis popierizmo funkcijomis, o turistams belieka pasikliauti apvaizda.

Rašyti komentarą