VŽ paaiškina: kas yra startuolis

Tarptautinėje žiniasklaidoje startuolio terminas (angl. startup) minimas jau bent pusę amžiaus. 1976 m. jis paminėtas žurnale „Forbes“, po metų randamas kitame žurnale „Business Week“. Tačiau iki šiol kyla ginčai, kurią bendrovę galima laikyti startuoliu, o kurios ne. Šis klausimas taps dar aktualesnis, jeigu Vyriausybė sukurs specialias lengvatas startuoliams.

„Nežinau, kaip bus atsijoti startuoliai nuo ne startuolių. Įprastai naujos segmentinės lengvatos praktikoje prigyja sunkiai. Tuo tarpu jomis naudojasi nesąžiningieji – pavyzdžiui, taip buvo su socialinėmis įmonėmis, ten dažni apsimetinėjimo atvejai. Pirmas klausimas – tai kas gi tie startuoliai. Ar tai visos naujos įmonės, o galbūt tik veikiančios tam tikroje srityje?“, – apie Vyriausybės plane numatytą startuolių skatinimą svarsto ekonomistė Rūta Vainienė, kurią cituoja „15min“.

Verslai save startuoliais vadina, jeigu nori pabrėžti savo technologinį pranašumą, naujumą, veržlumą. Rizikos kapitalo fondai, kurie teigia, kad investuoja į startuolius, taip vadina visas savo portfelio įmones.

Dėl to iškyla diskusijos ar, pavyzdžiui, maisto pristatymo į namus bendrovė „Barbora“ yra startuolis. Arba mados namai „Robert Kalinkin“, į kuriuos yra investavusi rizikos kapitalo fondų valdytoja „Practica Capital“. Arba startuolių parke „Vilnius TechPark“ įsikūręs banko „Danske Bank“ informacinių technologijų centras. Arba ar yra startuolis ledinukų gamintojas, kuris pats taip save pavadina pranešime spaudai ir neapdairi žiniasklaida jį irgi taip apibūdina.

Tai yra tik keletas akivaizdžių atvejų, kai terminu yra manipuliuojama arba nežinoma tikroji jo reikšmė. O startuolis šiokį tokį apibrėžimą turi. Tiksliau, turi jų daug, bet jie panašūs. Pavyzdžiui, Lietuvos rizikos ir privataus kapitalo asociacija, rinkdama statistinius duomenis apie šalies startuolių ekosistemą, buvo išsiskyrusi tokį pradedančiųjų bendrovių apibrėžimą:

„Aukštos pridėtinės vertės sektoriuose veikiančios įmonės turinčios itin didelį augimo potencialą ir galinčios sėkmingai veikti didėjant verslo masteliams. Dėl nepakankamų pajamų, aukštų operacinių ar mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros kaštų, dažniausiai šios jaunos įmonės ilguoju laikotarpiu negalėtų veikti dėl netvaraus verslo modelio, todėl veiklai finansuoti yra ieškomas išorinis investuotojas, pavyzdžiui, verslo angelas ar rizikos kapitalo fondas.“

Šis apibrėžimas apibendrina daugelį internete klajojančių startuolio termino aprašymų, jame išskiriamos būtinos sąlygos į kurias atkreipsime daugiau dėmesio.

Kriterijai

Pirmiausia, bendrovė turi veikti aukštos pridėtinės vertės sektoriuose, pavyzdžiui, aukštųjų technologijų, IT, finansinių technologijų ar biotechnologijų. Taigi, prieš mėnesį atsidariusi kepyklėlė, kuri ant bandelių su cinamomu deda daugiau nei rinkoje įprasta cinamono, nėra startuolis. Kaip ir plyno lauko investicija į lentpjūvę su naujausiomis staklėmis ar kiti tradiciniai verslai, kurie bando išsiskirti.

Toliau įvardijamas didelis augimo potencialas ir gebėjimas sėkmingai veikti augant verslo mastui. Tai reiškia, kad bendrovės verslo modelis ir reikiamos priemonės darbui turi leisti jai greitai plėstis tarptautiniu mastu. Ji turi siekti savo segmente užkariauti pasaulį. Ir šiuo aspektu kritikos neatlaikytų „Barbora“, kuri nerodo globalių ambicijų ir nėra taip sukurta, kad galėtų lengvai plėstis į kitas valstybes.

Taip pat galime pažvelgti į tai, ką šiuo aspektu pavadintume startuoliais. Banalus pavyzdys būtų pavėžėjimo programėlę „Uber“ valdanti bendrovė. Šis verslas prasidėjo su globaliomis ambicijomis ir greitai plečiasi į skirtingas valstybes, nes jam nėra būtina kiekvienoje vietoje turėti savo biurą, daug darbuotojų ar automobilius. Lygiai tą patį galima pasakyti apie lietuvių drabužių prekybos ir mainų startuolį „Vinted“, piniginių perlaidų „TransferGo“ ar maršruto planavimo „Trafi“.

Toliau minimas netvarus verslo modelis: nepakankamos pajamos ir aukštos operacinės išlaidos ar mokslinių tyrimų būtinybė. Dėl to startuoliai greitai brenda į vis didesnius nuostolius. Didžiausios pradedančiosios kompanijos patiria milijardus USD nuostolių ir dėl to nepanikuoja, nes supranta, kad mėginimas užkariauti pasaulį turi nemenką kainą. Tokios bendrovės dažnai nuostolingai veikia ne dėl to, kad savo produktus ar paslaugas parduotų žemiau savikainos. Prieš plėtrą jos pasiekia pelną, tačiau visi pinigai investuojami į produkto tobulinimą ir naujų rinkų atvėrimą. Pelno tikimasi sulaukti tada, kai bus užkariautos norimos rinkos.

Ir galiausiai prieiname prie išorinio investuotojo poreikio. Nėra daug žmonių, kurie galėtų savomis lėšomis pasiekti startuolio apibrėžime užprogramuotą tikslą užkariauti pasaulį. Vienas žymiausių šių laikų verslininkų Elonas Muskas po to, kai už 180 mln. pardavė turėtas mokėjimų bendrovės „PayPal“ akcijas, pinigus investavo į tris naujas savo bendroves: „SpaceX“ (100 mln. USD), „Tesla“ (70 mln. USD) ir „Solar City“ (10 mln. USD). Ir visoms trims įmonėms vis tiek teko ieškoti papildomo kapitalo. Kaip ir buvo minėta anksčiau, mėginimas užkariauti pasaulį kainuoja.

Truputį startuolis

Svarbu atkreipti dėmesį, kad bendrovė turi atitikti visus kriterijus, o ne tik kurį nors vieną ar du. Ne kiekviena sparčiai auganti ar inovacijas kurianti IT bendrovė yra startuolis. Stambios kompanijos pastaruoju metu suformuoja atskiras nedideles komandas inovatyviems produktams plėtoti. Tačiau tai vis tiek yra viduje kuriamos inovacijos, kurias išplėtojus, jos bus pajungtos į bendrą kompanijos struktūrą. Išskyrus atvejus, kai komanda su visa idėja atskyla nuo bendrovės ir pradeda plėtotis kaip nepriklausomas verslas.