„Iliustruotasis mokslas“: triukšmo vandenynai

Publikuota: 2016-04-10
Žuvų klounų patelėms stiprus garsas yra lytiškai patrauklus. Pichi Chuango („Reuters“/„Scanpix“) nuotr.
Žuvų klounų patelėms stiprus garsas yra lytiškai patrauklus. Pichi Chuango („Reuters“/„Scanpix“) nuotr.
 

Pasinėrus vos keletą centimetrų po vandeniu, galima išgirsti galingą ir triukšmingą simfoniją: daugybė gyvūnų gaudžia, caksi ir tiksi. Garsai yra gyvybiškai svarbi gyvūnų kasdienio gyvenimo dalis, nes garsais jie medžioja, bendrauja, randa kelią, ieško saviškių ir stengiasi išvengti plėšrūnų.

Vandenyne tvyro tikrų tikriausia triukšmo kakofonija. Tamsoje skendinčioje gelmėje galima išgirsti visko – nuo švelnių poravimosi dainų iki paralyžiuojančių ir mirtinų grybštelėjimų. Kai kurie gyvūnai dainuoja vieni, kiti serenadas traukia susibūrę į milžiniškus chorus. Vienų jūrų gyvūnų echolokacija nustatoma iš pačių aukščiausių decibelų gyvūnijos karalystėje, o kiti skleidžia garsus, siunčiančius slėgio bangas ir priverčiančius vandenį drebėti.

Visiems jiems itin svarbu būti išgirstiems, tad jie imasi bet ko, kad tik apkurtintų aplinkinius. Vandenyno garsai labai įvairūs, tačiau pagrindinės povandeninio triukšmo priežastys tokios pačios, kaip ir sausumoje: galia ir seksas.

Kad išgirstų pirmuosius gyvūnų skleidžiamus garsus, jūrų biologams tereikia klausymosi įrangą nuleisti kelis centimetrus po vandeniu. Mokslininkai netrukus užmiršta sausumos gyventojus: giedančius paukščius, elektra trenkiančius vabalus ir knarkiančius žinduolius. Iš stuburinių nei paukščiai, nei žinduoliai nepasižymi ypač didele įvairių garsų skleidimo metodų gausa. Sunku patikėti, tačiau šis rekordas priklauso žuvims, besipuikuojančioms gausybe fiziologinių būdų garsams išgauti ir aptikti.

Plaukiojimo pūslė yra įrankis

Kai kurios po vandeniu gyvenančių gyvūnų rūšys garsus išgauna smarkiai spragtelėdamos dantimis, kitos plaukiojimo pūslę naudoja kaip stiprintuvą, o žuvies būgno („aplodinotus grunniens“)įrankis yra plaukiojimo pūslė. Kai šios žuvys greitai ir pratisai sutraukia aplink plaukiojimo pūslę esančius raumenis, pūslė išleidžia aštrų, švilpiantį arba niurnantį garsą kitos lyties atstovams pritraukti. Patinėliai šiais garsais siekia atbaidyti konkurentus.

Tai ne vienintelė žuvų rūšis, pasižyminti ypatingais sugebėjimais išgauti tik joms būdingus garsus. Kai kurios žuvys judina su kaukole sujungtus raumenis ir išgauna tarsi būgnų garsą, kitos traškina stuburo slankstelius, judina krūtininius pelekus ar kitas kūno dalis. Be to, vandenynuose gausu triukšmingų žuvų, kurių sugebėjimai skleisti garsus biologams tebėra paslaptis. Garsai tokie pat įvairūs, kaip ir pačios žuvys – svyruoja nuo paprastų caksinčių balsų iki niurnančių, pliaukšinčių, urzgiančių, ūžiančių ir spiegiančių serenadų.

Žuvų skleidžiami garsai dažniausiai nėra malonūs ausiai, tačiau jais efektyviai perduodama informacija. Dar svarbiau, kad garsus galima skleisti iš slėptuvės, apsaugotos nuo plėšrūnų. Be to, garsai neretai yra vienintelis bendravimo būdas drumzliname ir tamsiame vandenyje. Atidžiai įsiklausę ir tik tuomet puolę kovoti dėl teritorijos ar patelių, maži patinėliai taip išvengia didelės bėdos. Garsas dažnai atskleidžia konkurento dydį, tad atidus patinas pasitrauks iš kovos mūšiui dar neprasidėjus.

Paprastai žuvų patinai akylai saugo savo teritoriją ir aršiai gina ją nuo visų įsibrovėlių. Vyraujantys kai kurių rūšių patinai, turintys savų teritorijų, pažįsta kaimynus ir nesunkiai atskiria įsibrauti ketinančius naujus interesantus. Jie gali nubaidyti atvykėlius, kol šie dar nespėjo įsikurti.

Kai patinai garsais gąsdina konkurentus, patelės atidžiai klausosi. Matyt, jos gali iššifruoti patinėlių skleidžiamus garsus ir susidaryti įspūdį apie jų savybes, pvz., tinkamumą kiaušinėliams apvaisinti. Neįtikėtina, tačiau ryšys tarp garso ir kokybės aiškus. Didelę raumenų masę apie plaukiojimo pūslę užsiauginę stambūs menkių patinai sukelia didesnį triukšmą ir todėl itin traukia pateles, nes turi daugiau spermos.

Triukšmingas siautėjimas šiltą naktį

Kai kurios žuvys dainuoja, ir jų dainos įvairuoja nuo ilgesingų meilės solo partijų iki didžiulių chorų, kur nesuskaičiuojamų žuvų skleidžiami garsai pavirsta triukšmu – ypač naktį tropiniuose vandenyse.

Kai Floridos pakrantes ima gaubti naktis, kai kurių rūšių žuvys, pvz., smėliniai sterkiniai kupriai, atgyja ir pradeda valandų valandas trunkantį roko koncertą. 8–9 valandas jie kelia nepaliaujamą 110–120 dB triukšmą. Atrodo, šio vakarėlio niekas negali nutraukti, net ir uraganinis vėjas. Priešingai, amerikiečiai biologai pastebėjo, kad dėl netoliese ūžiančio 4 kategorijos uragano šios žuvys tik padidino koncerto garsą.

Biologai nežino, kodėl žuvys vasaros naktį paverčia triukšmingu pragaru. Pasak vienos teorijos, patinų hormonai ima smarkiau siausti, kai patelės neršia, tada jie tarsi pašėlsta dėl meilės aistros.

Žuvys ne tik moka įvairiais būdais išgauti garsą, bet ir gali įvairiai girdėti. Kai kurios turi oro pripildytų ertmių, sujungtų su vidine ausimi, o kitų ausys sujungtos su plaukiojimo pūsle. Pavyzdžiui, jūriniai šamai dygliai turi mažų kaulelių, jungiančių vidinę ausį su plaukiojimo pūsle ir veikiančių kaip žinduolio ausies būgnelis.

Banginiai naudojasi dažniais

Vandenyje garsas sklinda gerokai greičiau ir geriau nei šviesa, tad garsai užtikrina sėkmę ne tik žuvims, bet ir vandenynų milžinams, pvz., banginiams. Jie neturi išorinių ausų, bet vis tiek puikiai girdi ir, kitaip nei žmonės, tiksliai nustato garso sklidimo kryptį.

Šis sugebėjimas banginiams gyvybiškai svarbus. Aklas banginis nesunkiai susiranda maisto, o kurtumas jam prilygsta mirčiai. Pasak biologų, banginiai prieš 40–45 mln. metų senąją klausą pakeitė tuo, kas vėliau buvo pritaikyta povandeniniuose laivuose. Naujoji klausa leido banginiams sukurti daugybę garsų, skirtų bendrauti ir tamsos platybių atvaizdams susidaryti, pavyzdžiui, kai jie echolokacijos būdu aptinka grobį.

Banginių skleidžiamų caksinčių garsų dažnis atskleidžia grobio dydį, o garso stiprumas rodo atstumą iki jo.

Nors vandenynai gaudžia nuo caksinčių garsų, švilpesio ir meilės baladžių, banginiai savo skleidžiamuose garsuose nepaskęsta. Įvairių rūšių banginiai girdi skirtingus akustinius atvaizdus, tad atsitiktinai išgirsti kitų rūšių jie negali. Didieji bedančiai banginiai, pvz., mėlynieji banginiai ir pietiniai banginiai, skleidžia garsus, kurių dažnis yra mažesnis nei 1 000 hercų, o delfinai, jūrų kiaulės ir snapuotieji banginiai paprastai naudojasi aukštesniais dažniais ir gali skleisti 200 000 hercų dažnio caksinčius garsus. Išgirdę erzinantį triukšmą, kai kurie delfinai „persijungia“ į kitą kanalą.

Tūkstantmečius jūrų gyvūnai garsus išnaudojo įvairiems tikslams, tačiau biologai tik neseniai pradėjo klausytis vandenynams būdingų garsų, padedančių pritraukti priešingos lyties individų, žymėti teritoriją, aptikti grobį, tikriausiai tie garsai atlieka ir daugiau funkcijų, kurių mokslininkai dar nežino.

ĮDOMU

Medžioklės garsai gerokai viršija skausmo slenkstį

Paprastai banginiai daug prasčiau išnaudoja garsus nei kašalotai, kurie skleidžia galingiausią visoje gyvūnų karalystėje garsą. Tankus garso spindulys padeda kašalotams medžioti kalmarus.

Šiam tikslui kašalotas pasitelkia 10 tonų sveriančią nosį – ja gyvūnas išgauna spragsintį garsą, jį sustiprina ir nukreipia reikiama linkme. 245 dB garsas smarkiai viršija skausmo slenkstį, o intensyviai nukreiptas garsas leidžia kašalotui echolokacijos būdu rasti mėgstamiausią grobį.

Kalmarai turi daug čiuptuvų, tačiau neturi garsą gerai atspindinčių kaulų ar oro pūslių, todėl daugumai gelmėse spragsinčių garsų jie yra „nematomi“. Kašaloto skleidžiami garsai tokie stiprūs, kad juos atspindi ir atgal alkano medžiotojo link nukreipia net liulantis kalmaras. Spragsintys garsai vandeniu nukeliauja 16 km ir tik tuomet galutinai nuslopsta. Kašalotai gali girdėti medžiojančius draugus ir gauti informacijos, kur verta ieškoti grobio.

Jūrų klounas – 50 dB. Traškesys = seksas

Žuvų klounų patelėms stiprus garsas yra lytiškai patrauklus, jas traukia dideli patinai, skleidžiantys skardžius garsus. Patinai meilės garsus skleidžia smarkiai suspausdami žandikaulius. Burnoje esanti speciali sausgyslė užtikrina greitą judesį, kuris sukuria galingiausią ir seksualiausią garsą.

Ešeržuvė – 50 dB. Niršta susijaudinę iš meilės

Kai juodos spalvos ešeržuvių patelės neršia, patinėliai pasiunta iš susijaudinimo. Jie greitai nardo aukštyn žemyn, skleisdami galybę spragsinčių garsų. Susijaudinimu ir garsais patinėliai tikisi pritraukti vieną ar daugiau patelių, kurios apvaisintų jų padėtus kiaušinėlius.

Jūrų leopardas – 70 dB. Solinis dainavimas atskleidžia jaunų patinų peštynes

Trumpą arktinę vasarą jūrų leopardų jaunikliai dainuoja beveik kiaurą parą. Dainos tokios savitos, kad biologai, naudodamiesi sena karine klausymosi įranga, iš jų gali atpažinti konkrečius individus. Biologai suprato, kad jauni tam tikros teritorijos patinai buriasi skurdžiausiuose medžioklės plotuose, nes vyresni patinai juos išveja iš savo teritorijų, kur gausu grobio.

Afalina – 173 dB. Plepučiai kalba ta pačia kalba

Delfinų afalinų kalba yra viena sunkiausių gyvūnų pasaulyje. Ši delfinų rūšis gyvena trimačiame pasaulyje, kuriame yra tik keli orientyrai ar kiti matomi elementai, padedantys grupei išlikti kartu. Todėl būdingas kiekvieno individo švilpavimas grupės nariams padeda palaikyti ryšį.

Sulaukę maždaug dvejų metų, grupės nariai susikuria tik jiems būdingą švilpavimą, ir tikriausiai juo naudojasi visą gyvenimą. Nesuskaičiuojami švilptelėjimai šioje triukšmingoje delfinų grupėje nuolat informuoja apie kitų narių buvimo vietą. Patelės ir jaunikliai susisiekia tarpusavyje visiškai vienodais garsais, tai verčia biologus tikėti, kad afalinos „žino“ viena kitos vardus ir gali kviesti konkretų grupės narį, atkartodamos jo švilpesį.

Spragsinti krevetė – 210 dB. 5 000 laipsnių karščio burbulas paralyžiuoja auką

Spragsinčios krevetės ne be priežasties vadinamos ir pistoletinėmis krevetėmis. Šie nedideli vėžiagyviai padaro burbulą, įkaitina jį beveik iki saulės temperatūros ir kovodami su priešais ar grobiu jį susprogdina.

Kašalotai 10 tonų sveriančiomis nosimis sukuria galingiausius garsus gyvūnijos pasaulyje, tačiau jie smarkiai konkuruoja su vos kelis gramus sveriančiomis ryškiaspalvėmis krevetėmis. Išvaizdžių spragsinčių krevečių gyvybė 100 proc. priklauso nuo žnyplių, kurios sudaro pusę jų kūno ilgio.

Greitai suspausdamos peraugusią žnyplę, krevetės 97 km/h greičiu pasiunčia vandens burbuliuką ir sukuria 210 dB garsą. Burbuliukui sprogus, temperatūra padidėja iki 5 000 laipsnių. Spragsintis garsas trunka tik milisekundę, tačiau burbuliuko slėgis gali paralyžiuoti ar nužudyti nedidelę žuvį.

Kašalotas – 245 dB. Garsą sustiprina riebalai

Oras iš kvėpavimo angos stumiamas per tam tikras „akustines lūpas“. Nosies landos vibracijos sukuria spragsintį garsą, kuris, keliaudamas per spermaceto riebalų sluoksnį, sustiprėja. Nosies galinėje dalyje esančio oro maišo garsas atspindimas pirmyn per spermaceto riebalų kišenėles. Garsas sufokusuojamas į telefono stulpo storio spindulį.

Išgirskite povandeninę simfoniją. Čia galite pasiklausyti unikalių jūrų gyvūnų garsų.

Rašyti komentarą

Rašyti komentarą

Gauk nemokamą VERSLO naujienlaiškį į savo el.pašto dėžutę:

Pasirinkite Jus dominančius NEMOKAMUS savaitraščius:















Svarbiausios dienos naujienos trumpai:



 

Verslo žinių pasiūlymai

Šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. „cookies“). Jie padeda atpažinti prisijungusius vartotojus, matuoti auditorijos dydį ir naršymo įpročius; taip mes galime keisti svetainę, kad ji būtų jums patogesnė.
Sutinku Plačiau